M. Houllebecq. Žemėlapis ir teritorija

Houllebecq, Michel. Žemėlapis ir teritorija: romanas/ M. Houllebecq; iš prancūzų k. vertė Dainius Gintalas. – Vilnius: Kitos knygos, 2013. – 321 p.

Laimės formulės sunaikinimas

2010 metais išleistas garsaus prancūzų rašytojo penktasis romanas, sulaukęs ne tik pasisekimo, bet ir Goncourt premijos, ironiškai ir skaudžiai smelkiasi į industrinės visuomenės susvetimėjimą ir žmogaus blaškymąsi savo vienatvės erdvėje tarsi tyrlaukiuose. Houllebecqo veikėjai vyrai pasiturintys, gan patrauklūs, net talentingi, lydimi profesinės sėkmės, bet tarsi išbraukti iš sąrašo tų, kurie mato gyvenimo prasmę ir patiria natūralius džiaugsmus kasdienybės ritualuose. Jų gyvenimo dinamika: vienišėjimas, senėjimas, vis didesnis atsiskyrimas nuo visuomenės, regis, milijonai reikalingi tik didesnei saviizoliacijai. Kodėl? Kodėl tampama autsaideriais?

Skaityti toliau

J. M. Coetzee. Nešlovė

Coetzee, John Maxwel. Nešlovė: romanas/ J. M. Coetzee; iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė. –  Vilnius: Sofoklis, 2015. –  254 p.

Egzistencijos kraštutinumai

Dar viena žinomo rašytojo knyga, už kurią 1999 m. antrą kartą gavo Booker premiją, pirmą – 1983 m. už „Maiklo K. gyvenimas ir mirtis“. 2003 m. Nobelio premija už visą kūrybą. Kiekviena J. M. Coetzee knyga skirtinga, gvildenanti kitas problemas ir atspindinti visiškai skirtingų veikėjų išgyvenimus. Bet yra ir tam tikri bendrumai: rašytojas ištikimas savo pažiūroms: iki įmanomų, o gal net neįmanomų ribų koncentruotis į pasirinkto socialinio sluoksnio, aišku, kokius nors sunkumus išgyvenantį asmenį ir atskleisti daugialypį ir prieštaringą žmogaus vidinį pasaulį, konfliktus su aplinka, kur daugiausia asmens teises ir orumą žeidžia agresyvi aplinka, aišku, išreiškiant empatiją savo veikėjams, išgyvenantiems tikrai nelengvus išbandymus. Dėmesys autsaideriui, kuris, regis, nutolęs nuo žmonių, priklausantis nuo likimo ir vienaip ar kitaip artėjantis prie Dievo: nuolankumu, susitaikymu, ištverme, panašiai kaip kalamas prie kryžiaus Jėzus. Pažemintieji ir nuskriaustieji, tik ne dostojevskiški, o coetziški. Atidus ir empatiškas rašytojo žvilgsnis ir į gyvūnus: žiaurų elgesį su jais, apleistį, apie žmones, kurie skiria laiką ir jėgas jiems palengvinti gyvenimą. Tai akivaizdu ir „Nešlovėje“.

Skaityti toliau

S. Schweblin. Pilna burna paukščių

Schweblin, Samanta. Pilna burna paukščių: apsakymai/ S. Schweblin; iš ispanų k. vertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė. – Vilnius: Sofoklis, 2019 – 190 p.

Visados yra „bet“

Nerimas yra kaip tik tai, ko ieškau. Dažniausiai jį sunku apčiuopti, tačiau tai yra man svarbiausia istorijos kūrimo dalis. Dažnai bandau įsivaizduoti, kaip tekstas paveiks skaitytoją. Yra knygų, kurias perskaitai ir tada pamanai:  kūrinys iš tiesų buvo įdomus, norisi jį rekomenduoti kitiems. Yra ir tokių knygų, kurias skaitai neatsitraukdamas, aukodamas net miegą. Man patinka šis antrasis variantas. Kūriniai, sudrebinantys jausmus, sukeliantys baimę. Man patinka fizinis poveikis – poveikis kūnui. Žaviuosi, kad žodžiai turi tokią galią. S. Schweblin

Apsakymų nedidelėje knygoje nemažai. Ir jie tikrai stebina: koncentruota kalba ir pasakojimo jėga; tikrovės ir absurdo sinteze, simbolinėmis reikšmėmis, ne visai perprantamomis ar anksčiau nepastebėtomis. Bet nėra garantijos, kad kaip aš perskaičiau apsakymą, kitas perskaitys ir pamatys tuos pačius dalykus, žodžiu, knyga pamąstymams ir mėgstantiems paprastus, bet nepaprastus skaitinius. Atmosferiški, groteskiški. Keisti. Įtaigūs. Ir šiurpulius ne vienas sukeliantis.

Skaityti toliau

E. Macneal. Lėlių fabrikas

Macneal, Elizabeth. Lėlių fabrikas: romanas/ E. Macneal; iš anglų k. vertė Elžbieta Kmitaitė. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 358 p.

Beprotybės ir išdidintų aistrų sūkurys

Skaitant nuo pradžios iki pabaigos kamavo klausimas: na, kodėl vargstu su šia knyga – nei tematika, nei stilius man neteikia jokios smalsos nė malonumo ir atrodo, kad švaistau laiką, kai lentynose yra neskaitytų knygų. Vis dėlto ir negalėjau padėti į šalį: na, nors siužeto vingiai nuspėjami, bet kažkokia jėga vertė eiti iki galo. Ir ką? Pasikeitė nuomonė? Net nežinau, jaučiuosi vis tiek save apvogusi laiko atžvilgiu.

Viskas romane perspausta: veikėjų dorybės ir pasijos, blogi poelgiai ir beprotybės, ir nors daug meno, tapybos reliktų, spalvų ir veiksmo, juoko ir ašarų, tai gana statiški, pasakų herojus imituojantys veikėjai. Jei niekšas, tai niekšas, jei geraširdė ir talentinga – tai be galo, be krašto, jei meilė, tai meilė be išlygų, ką žinau, tamsa juodesnė už tamsą, bjaurastis detalizuota, o meilė ir grožis suabstraktinta: protagonistė tokia talentinga, kad jai veik savaime viskas taposi, meilė svaiginanti, kartu ir išlaisvinanti, o ir baigtis galinti, regis, tik pasakos tradicijos pavyzdžiu – aišku, gerai. Skurdas – klampinantis ir žudantis: vaikai gyvena viešnamiuose, alkis ir nešvara, seserys Roza ir Airisė be atvangos siuva lėles (kodėl pavadinimas Lėlių fabrikas?), išvargę ir nieko neuždirbdamos, be jokios perspektyvos, bet užtenka menko atsitiktinumo ir veikėjai jau kitame socialiniame sluoksnyje, lyg burtų lazdele mostelėjus.

Skaityti toliau

E. Ferrante. Pražūtinga meilė

Ferrante, Elena. Pražūtinga meilė: romanas/ E. Ferrante; iš italų k. vertė Ieva Mažeikaitė–Frigerio. – Vilnius: Alma littera, 2020.  – 159 p.

Vidinė laisvės pusė

Tai debiutinis autorės romanas, be abejo, apie moteris, Italiją, šeimą ir tuos laikus, kai vyrai galėjo elgtis bet kaip: brutaliai, naudoti jėgą prieš žmoną, psichologinę prievartą. Ir moters laisvę: tariamą ar bent siekiamą.

Visa knygoje vaizduojama meilė – pražūtinga. Vyro žmonai, šeimos draugo ir, keisčiausia, dukters motinai. Nes ta meilė ne pasiaukojanti, bet reikalaujanti? Ar meilė turi būti auka?

E. Ferrante neatsako į šiuos klausimus, bet parodo visą gyvenimą žmones persekiojančius apsėdimus, kai jausmai, ko gero, išblėsę, bet likęs elgesio įprotis – apsimesti, kad myli, tuo pačiu nekenti, pavydi ir valdai. Romantika romano tikrai neapkaltinsi. Tiksliau sakant, čia jos nė su žiburiu nerasi.

Skaityti toliau

W. K. Krueger. Kasdienė malonė

Krueger, William Kent. Kasdienė malonė: romanas/ W. K. Krueger; iš anglų k. vertė Goda Bulybenko, vertimo bendraautorius Gediminas Pulokas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 415 p.

Išminties kaina

Sąmoningai ieškome ar atsitiktinai papuola po tamsaus skaitinio šviesa ir viltimi dvelkiantis kūrinys. „Auksinė šventykla“ ir „Kasdienė malonė“. Tik pastarasis, kaip bebūtų įvertintas ir apdovanotas, literatūriniu požiūriu paprastas linijinis pasakojimas, specialiai pritaikytas tam tikrai didaktinei transliacijai. Bet tai ir pagaulus, įtraukiantis siužetu, patrauklus, naivus, padykęs, gal ir tikras trylikamečio pasakotojo nekasdienius kasdienos įvykius pateikiantis ir vertinantis balsas.

„Kasdienė malonė“ – romanas apie skaudžius išbandymus, gebėjimą nepalūžti, nugalėti pyktį ir neapykantą, neprimesti viso blogio didžiausiam kaltininkui Dievui.

K. Krueger (1950) – JAV romanistas, labiausiai išgarsėjęs Korko O,Konoro serijos detektyvais, 2014 metais pasirodęs vienintelis serijai nepriklausantis romanas „Kasdienė malonė“ susilaukė didelio skaitytojų ir kritikų dėmesio, pirmasis šio rašytojo kūrinys išverstas į lietuvių kalbą.

Skaityti toliau

Y. Mishima. Auksinė šventykla

Mishima, Yukio. Auksinė šventykla: romanas/ Y. Mishima; iš japonų k. vertė Dagija Kugevičiūtė. – Vilnius: Sofoklis, 2019. – 255 p.

Į blogio gelmes

Yukio Mishima ( 1925 – 1970) – žymus japonų rašytojas, dramaturgas, aktorius ir režisierius. Vienas ryškiausių XX a. Japonijos literatų, išgarsėjęs tiek savo nihilistiniais kūriniais, tiek ritualine savižudybe – sepuku – ir jos aplinkybėmis. Jis tris kartus buvo nominuotas Nobelio literatūros premijai. 1967 m. įkūręs sukarintą „Skydo“ draugiją, pasisakiusią už imperialistinės valdžios atkūrimą.

Yukio Mishima bibliografinį sąrašą sudaro romanai, novelės, apsakymai bei esė, taip pat pjesės, kurios buvo parašytos tiek šiuolaikiniu, tiek klasikiniu japonų teatro stiliumi, ypatingai kabuki ir no. Bendrai Mišima parašė 34 romanus, apie 50 pjesių, 25 trumpas istorines knygas, bent 30 esė, vieną libretą bei keletą kitų žanrų kūrinių. 1988 m. leidykla „Shinchosha“ įkūrė premiją Yukio Mishima vardu, rašytojo atminimui pagerbti.

Auksinė šventykla arba Kinkaku realybėje egzistuojanti šventykla, viena iš gražiausių Kiote, pastatyta 1397 m. ir vieno vienuolio 1950 m. visas jos unikalumas ir senumas buvo paverstas pelenais. Vienuolis pripažintas išprotėjusiu, o praėjus keletui metų po gaisro pastatas buvo atstatytas iš naujo.

Skaityti toliau

E. Kurniawan. Grožis lyg žaizda

Kurniawan, Eka. Grožis lyg žaizda: romanas/ E. Kurniawan; iš anglų k. vertė Vaida Kelerienė. – Vilnius: Kitos knygos, 2018. – 456 p.

Šašuota Indonezijos istorija

Indonezijos rašytojas Eka Kurniawan (1975) išleidęs keturis romanus ir apsakymų rinkinių. Indoneziečių kalba parašytas „Grožis lyg žaizda“ išverstas į 38 kalbas, pelnęs įvairiausių spaudos ir skaitytojų vertinimo laimėjimų. Jo stilistika artima magiškajam realizmui, daug kur lyginamas su Gabrieliu Garcia Marquezu ir Haruki Murakami.

Daug žadanti pradžia. Indonezija. Iš kapo prisikėlusi gražuolė prostitutė grįžta į savo gimtąją Halimundą, kur, atrodo, pradės naują gyvenimą. Ir stulbina jos džiaugsmas: ketvirtoji dukra vardu Gražuolė yra neįtikėtinai baisi.

Nėra baisesnio prakeiksmo, kaip pagimdyti gražią mergaitę pasaulyje vyrų, koktesnių už rujojančius šunis. p. 11

 

Skaityti toliau

M. Bulgakovas. Jaunojo gydytojo užrašai

Bulgakov, Michail. Jaunojo gydytojo užrašai: ankstyvoji autobiografinė proza/ M. Bulgakov; iš rusų k. vertė Jonas Vabuolas. – Vilnius: Jotema, 2019. – p. 303

Išbandymai gyvenimu

Ankstyvoji M. Bulgakovo kūryba. Knyga susideda iš trijų dalių: autobiografinėmis jauno gydytojo patirtimis paremtas 7 apsakymų ciklas ir kitokio pobūdžio, bet irgi medicinines temas liečiantys dar du kūriniai: „Aš nužudžiau“ ir „Morfijus“; literatūriniai fragmentai „Užrašai ant rankogalių“, atsisakius gydytojo praktikos ir pradėjus spausdintis periodinėje spaudoje: Kaukaze, vėliau Maskvoje; apysaka „Šėtoniada“ ,atrodanti kaip „Meistro ir Margaritos“ treniruotė.      

„Meistras ir Margarita“ kažkada buvo apsėdimu: skaitydavau beveik visur po truputį ir vėl ištisai: tiesiog man tas kūrinys buvo kažkas tokio: komiškas ir graudus, realistiškas, o kartu satyra ir fantastika, iš pradžių stebinanti ir juokinanti, vėliau daugiau kelianti graudulį, siejanti su tuomečiu laiku ir istorija, paties rašytojo gyvenimu. Bet svarbiausia, aišku, tas bulgakoviškas stiliukas. Nepakartojami dialogai. Apokalipsinės nuojautos, sumišę su biblijiniais motyvais.

Skaityti toliau

E. Shafak. 10 minučių 38 sekundės šiame keistame pasaulyje

Shafak, Elif. 10 minučių 38 sekundės šiame keistame pasaulyje: romanas/ E. Shafak; iš anglų k. vertė Rūta Razmaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2020. – 350 p.

E. Shafak pažemintieji ir nuskriaustieji

10 minučių po klinikinės mirties žmogaus smegenys dar gyvena, toks naujausias mokslininkų paskelbimas įkvėpė rašytoją savitai struktūruoti romaną: ką protagonistė prisimena per tas paskutines minutes? koks tas gyvenimo kvapas ir skonis, išliekantis ilgiausiai? Literatūroje gali būti visaip: kaip E. Shafak romane telpa ne tik veikėjos išgyventos akimirkos, bet ir jos draugų patirtys, o gyvenime – kas žino, bet mintiju, jei iš tikrųjų tas 10 minučių egzistuoja suvokimas, kaip svarbu atitinkamai elgtis ir kalbėti žmogui mirštant.

Kai rašytojas yra pakankamai produktyvus, o skaitai ne pirmą knygą, dar neatsivertus pirmo puslapio pradedi nerimauti: ar nebus atsikartojimai, ar pasakys ką nors nauja. Pastarasis E. Shafak kūrinys viliojo dar ir anotacija „įtrauktas į 2019 m. Booker premijos trumpąjį sąrašą“, tikėjausi kažko ypatingo iš rašytojos, nes skaitytos knygos daugiau populiariosios literatūros žanrą atitinkančios, tiesa su plačiais socialiniais istoriniais, religiniais ir kultūriniais diskursais. Bet kalba, literatūrinis pateikimas gan paprastas ir be kažkokių filosofinių intelektualinių gelmių. Tematikos požiūriu, aišku, E. Shafak lygintina su O. Pamuk: Stambulas – istorinis ir šiuolaikinis, jo užkampiai, turistų akims nematomos vietos, ir paprasti ar marginaliniai gyventojai. Nors stilių skirtumai didžiuliai, bet abiems autoriams būdinga empatija paprastam žmogui ir meilė Stambului. O. Pamukas intelektualesnis, per smulkmenas restauruojantis praeitį ir filosofinį požiūrį į gyvenimą; E. Shafak – tiesmukai, daug kur gan stačiokiškai kalbanti apie veikėjų išgyvenimus, atkurianti miesto kvapus, tradicijas, bet pasitelkianti ir maginio realizmo principą sukurti paslapties tarp veiksmo ir minties šydą. Vis dėlto skaitant E. Shafak man dažniausiai asocijuosi su I. Allende: tiek temomis, tiek vaizdavimo būdu.

Skaityti toliau