P. Cognetti. Aštuoni kalnai

Cognetti, Paolo. Aštuoni kalnai: romanas/ P. Cognetti; iš italų k. vertė Valdas V. Petrauskas. – Vilnius: Alma littera, 2017. – 208 p.

Ar gali žmogus gimęs, užaugęs ir ilgą laiką buvęs kalnuose, nuo jų atsiplėšti ir gyventi civilizuoto, triukšmingo, chaotiško ir nuolat skubančio miesto ritmu? Jeigu kartą pabuvojai kalnuose, trauka išliks visam laikui, dažnai girdimas pasakymas, o ir asmeninė ne vieno patirtis turbūt liudija tą patį – kalnų, jūros ilgesys truks kaip ir atmintis.

Italų rašytojas Paolo Cognetti (g. 1978) gimęs ir gyvenęs Milane, vaikystėje su tėvu dažnai vaikščiojęs po kalnus, o 2008 metais pamatytas filmas „Į laukinį pasaulį“ jo trisdešimtmečio įprastą nusistovėjusį gyvenimą mieste tiesiog apvertė aukštyn kojom, pažadindamas aistrą kalnams. Už 2016 metais parašytą romaną „Septyni kalnai“ apdovanotas prestižine Strega literatūrine premija, ir ši knyga ilgam laikui įsitvirtino populiariausių knygų sąraše. Nes: tikri dalykai – draugystė, fizinė ir psichinė žmogaus ištvermė, artumas gamtai, atsakomybė, prasmės ir savos vietos įvairialypio pasaulio erdvėje paieškos – jeigu visa pasakojama paprastai, jautriai, meistriškai ir, svarbiausia, išmintingai – patrauklūs ir geistini netgi šiuolaikinėje elektroninės erdvės vaizdais perpildytoje ir prekiniais santykiais paremtoje epochoje. Juolab, kad šios prasminės žmogiškos tiesos ir atradimai sukasi apie kalnus, per kalnus ir kalnuose. O kalnuose, kaip sako keliautojai ir kalniečiai, išmokstama vertinti svarbiausius dalykus: meilę, draugystę, ištikimybę, pagarbą. Būdamas kalnuose supranti, kad apačioje žmonės gyvena įprastą gyvenimą ir dažniausiai viską daro dėl pinigų, materialinių dalykų. Stovint ir žiūrint į kalnų upę tėvui paklausus: kurgi mūsų ateitis, berniukas nedvejodamas parodo vandens tėkmės kryptimi. Ir tik labiau pažinęs kalnus, suvokia, kodėl atsakymas buvo klaidingas:

Jeigu ta vieta, kur įbrendi į upę, – dabartis, pagalvojau, vadinasi, praeitis – tai vanduo, plaukiantis pro šalį, į žemupį, kur tau nieko nebereikia, o ateitis – vanduo, kuris teka iš kalnų, nešdamas pavojus ir staigmenas. Praeitis – slėnis, ateitis – kalnai. Taip būtų pasakęs tėtis. Mūsų likimas – kalnuose, remiančiuose dangų. p. 29

Skaityti toliau

Reklama

D. Solstad. Septynioliktas romanas

Solstad, Dag. Septynioliktas romanas/ D. Solstad; iš norvegų k. vertė Ugnius Mikučionis. – Vilnius: Homo liber, 2013. – 128 p.

„Vienuolikto romano, aštuonioliktos knygos“ personažas po dvidešimties metų dar labiau į vidinę būtį koncetruotame kūrinyje, nepasitenkinimo, paslapties ir savotiškos miglos rate užsidariusio, su nuopuoliu ir pralaimėjimu susitaikiusio žmogaus ne-gyvenimas. Trys metai kalėjime už dokumentų klastojimą, piktnaudžiavimą pašalpa ir sukčiavimą dėl draudimo (tikrąsias priežastis jam – kad ir kaip tardytojai, ir psichologai prisipažinimu pasipelnyti netiki – pavyksta nuslėpti (didįjį psichologinį socialinį projektą). Nors kalėjime ir nebuvo taip blogai, kaip gali atrodyti, sako Bjornas Hansenas. Jis sugebėjo visiškai izoliuotis ir gyventi tik su savimi: išlaikė neatsivėręs psichologų apklausinėjimams, atsisakė pasimatymų su atvykusiais jį aplankyti, netgi gebėjęs neatplėšti ir neperskaityti gautų laiškų, išskyrus sūnaus: sužinojęs, kad vedė, ilgai rašo ir išsiunčia jam ir marčiai sveikinimą. Bet sūnaus antrojo laiško neatplėšia ir… neišmeta. Jį išsineša iš kalėjimo ir nežinia kodėl saugo.

Skaityti toliau

J.Žilinskas. Sarbintai

Žilinskas, Justinas. Sarbintai/ J. Žilinskas. – Naujas vardas, 2017. – 78 p.

Ne, tai – ne memuarai. Tai – liudijimai tai kartai, kuri jau augo mieste, bet dar turėjo kaimus. p. 4, sako autorius apie paprastus/nepaprastus pasakojimus, rodos, apie elementarius, bet tuo pačiu ir ypatingus kaimo ir vaikystės reliktus, nes: nebėra nei tos vaikystės, nei to kaimo. Negrįžtamai. Tai suteikia pasakojimams ne tik nostalgišką nuotaiką, bet ir laiko, o ir istorijos tėkmės savotišką fiktyvumą: yra/nebėra – tėkmės, kurioje prapuola ne vien daiktai, žmonės išeina amžinybėn, bet ir žodžiai prapuola, nes nebelieka ką jais vadinti, tie žodžiai, su kuriais užaugta ir įsismelkta į gyvenimą, tiesiog nebereikalingi, juos tenka versti kaip iš svetimos kalbos, nes kitos kartos žmonės jau supami kitų daiktų ir kitų žodžių skambesio. Autorius vadina daiktus taip, kaip įprasta jo kaime: tarmiškai ar prilipusia svetimybe, kaip vadino jo seneliai, žodžiais, kuriuos jis paveldėjo. Baleika, cimantas, sodžialka, ryzai, sarbintai, dalgė, kupetis, žaginiai, tekėlas, zacirka…

Skaityti toliau

D. Solstad. Vienuoliktas romanas, aštuoniolikta knyga

Solstad, Dag. Vienuoliktas romanas, aštuoniolikta knyga/ Dag Solstad; iš norvegų kalbos vertė Ugnius Mikučionis. – Vilnius: Homo liber, 2011. – 160 p.

Žmogus, nuo jaunumės žavėjęsis literatūra, filosofija ir menais, profesiją pasirenka racionalesnę, susijusią su skaičiais ir, atrodo, neapsirikęs: išbrenda iš nuo vaikystės lydėjusio skurdo, sėkmingai kyla valdininko karjeros laiptais, vedęs, dviejų metų sūnelis. Viskas kaip pridera.

Kas slypi protagonisto Bjorno Hanseno sąmonėje ar pasąmonėje, kad jis pradeda griauti savo gyvenimą? Pats tai suvokdamas, bet negalėdamas susilaikyti.

Būtis niekada nedavė atsakymų į mano klausimus. <…> Įsivaizduokit sau, kad baigiu nugyventi gyvenimą, ir ne kieno kito, o savo paties gyvenimą, o nesu nė trupučio prisiartinęs prie to tako, kur mano giliausi poreikiai būtų pamatyti ir išgirsti. Man baisu, kad mirsiu tyloje, be žodžio lūpose, nes nėra ką pasakyti. p. 61

Maištas prieš rutiną? savęs nerealizaciją? psichikoje slypinti savidestrukcija?

Skaityti toliau

L. Groff. Moiros ir Furijos

 

Groff, Lauren. Moiros ir Furijos : romanas/ Lauren Groff ; iš anglų kalbos vertė Aistė Kvedaraitė–Nichols. – Vilnius: Baltos lankos, 2016. – 447 p.

Lauren Groff (1978) laikoma viena įdomiausių šiuolaikinių amerikiečių rašytojų. Jos trečiasis romanas Moiros ir Furijos (2015) tik pasirodęs tapo tarptautiniu bestseleriu, nominuotas įvairiems literatūros apdovanojimams, išversta daugiau nei į 30 kalbų.

Antika ir amerikoniškumu pulsuojanti knyga: įstabūs kūnai, pasijomis pagrįsti santykiai (meilė ir pyktis), skurdas, pinigai, žinomumo siekis ir… kūryba, tarsi nieko kasdieniško ir paprasto nėra: buitis, draugystė, praeitis matuojama ribiniais matais – arba/ arba. Ir vienatvė, ir meilė, o tuo pačiu sėkmės ir negandos užaštrintos iki maksimumo. Gal dėl to ilgą laiką sunku patikėti tuo, ką skaitai. Atrodo kaip dabarčiai, šiuolaikiniam laikui adaptuota antikos „tragedija, komedija. Viskas priklauso nuo perspektyvos“. p. 229

Skaityti toliau

A. Cicėnaitė. Tylos istorija

Cicėnaitė, Akvilina. Tylos istorija: 4 moterys, 4 kartos, 4 likimai/ A. Cicėnaitė. – Vilnius: Alma littera, 2017. – 278 p.

Šimto metų laikotarpį apimanti šeimos istorija nuo dvidešimto amžiaus pradžios iki pabaigos, per žmonių likimus atspindinti ir istorinius kataklizmus: Pirmasis pasaulinis karas, Lietuvos nepriklausomos valstybės įkūrimas, Antrasis pasaulinis karas, socializmo suniveliuota buitis ir įpročiai, Sausio tryliktoji ir nepriklausomybės atgavimas. Sniegų kaimo gyventoja Elžbieta su mėlynąja suknele, sutikusi skirtingų – žalios ir rudos – akių vyriškį pradeda ne tik savo laimės, laukimo, susitaikymo, skausmo ir ištvermės kelionę, bet ir visos giminės, keturių kartų moterų liniją. Ji  kaip laivas plaukia per audras ir visokiu oru nuo rusiškai, lenkiškai kalbančios nuošalės į Vilnių, į naują šimtmetį, pasipildant vis nauja kiekvienos kartos atstove: dukra Veronika, anūke Teresa, proanūke Nika. Ir ne tik: didžiuliu pulku mirusių artimųjų, kaip senoji sako, jei už kiekvieną sukalbėti po poterį – užtruks visą dieną.

Skaityti toliau

2017 įsimintiniausios

Verstinės:

  1. W. Mysliwski. Akiratis (vertė V. Jarutis) 2017
  2.  R. Flanagan. Siauras kelias į tolimąją šiaurę (V. Tauragienė) 2017
  3. Z. Shalev. Meilės gyvenimas (vertė O. Lempert) 2017
  4.  M. Matios. Saldžioji Darusia (vertė V. Kapkan) 2013
  5. C. Martinez. Pasiūta širdis (vertė I. Tuliševskaitė) 2014
  6. K. Hamsunas. Badas (vertė V. Petrauskas) 1972
  7.  G. Grass. Svogūno lupimas (vertė T. Četrauskas) 2016

Lietuvių:

  1.  U. Radzevičiūtė. Kraujas mėlynas 2017
  2.  K. Kazijevaitė. Septynios kartos 2016
  3.  T. Vaiseta. Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal 2016

 

 

V. Kočiubaitis. Afganistano daktaras

Kočiubaitis, Vilius. Afganistano daktaras/ V. Kočiubaitis. – Vilnius: Alma littera, 2017. – 289 p.

Lietuviams nebūdingas kūrinys: nuotykių, trileris, kelionės (tiek erdvėje, tiek savo viduje), gyvenimo prasmės paieškų, kitaip sakant, gyvenimo būdo – žanru nenusakomas ir į aiškiai apibrėžtus rėmus neįspraudžiamas; neįprasta ir tematika – atšiaurus, karo kamuojamas Afganistanas ir žmonės iš visai kitos civilizacijos ir laiko: skurdas, ligos, žudymai, moterų beteisiškumas, besisukantys tame pačiame sūkuryje gyvenimas ir mirtis. Ir svetimšaliai tarsi iš kitų planetų: ko gi jiems reikia tame nualintame ir pasmerktame krašte? Pasirodo, netgi tokioje civilizuotai ir kultūriškai nepatrauklioje šalyje „bastosi begalė tėvynėse nepritapusių nevykėlių“. p. 39

Kelionė nuo vienos Afganistano sienos iki kitos: Heratas, Hindukušas, Manzari Šarifas, Čančaranas, Kabulas, Tairara. Kelionė su pavojais, žudymais, bado ir skurdo vaizdais, rizika ir gebėjimu išlikti. Kelionė pagyvenusio daktaro iš Lietuvos nuo savęs ar į save? Kas gali pasakyti, kai žmogus mirties spąstuose.

Skaityti toliau

W. Mysliwski. Akiratis

Mysliwski, Wieslaw. Akiratis: romanas/ W. Mysliwski; iš lenkų k. vertė Vyturys Jarutis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 583 p.

Mysliwski (1932) pirmasis lenkų rašytojas du kartus gavęs prestižinę Nikės premiją: 1997 metais už romaną „Akiratis“, antrą – 2007 už „Traktatą apie kavos pupelių gliaudymą“. Po jo pora kartų šia premija įvertinta buvo Olga Tokarczuk.

„Akiratis“ –knyga simfonija, varijuojama, regis, gerai žinomomis natomis, grojama irgi žinomais instrumentais, o skamba originaliai ir hipnotizuojančiai. Žodžių audinio ir savito matymo sintezės jėga: „tą, ką matai, niekas kitas nemato. Net ir matydamas daug daugiau.“ p. 266 Iki nuobodžio žinomos temos: karo, pokario, skurdo, Dieve, apsaugok, dažnas sušuktų – kaimo – bet kaip skamba… Kaip skamba! Kažkur perskaičiau, kad labai ištęsta ir monotoniška knyga – na, man galėtų būti ir kelių tūkstančių puslapių, gal net šitą vieną knygą galėčiau skaityti ir skaityti, kaip eiti taigi keliu kaip ir visi – įprastu, kietu, niekuo ypatingu, bet pakelės – vis naujos, horizontai nauji. Ką kas pamatys. Ir pasiims.

Skaityti toliau