S. Kyung-sook. Prašau, pasirūpink mama

Kyung–sook, Shin. Prašau, pasirūpink mama: romanas/ S. Kyung–sook; iš korėjiečių k. vertė Martynas Šiaučiūnas–Kačinskas. – Vilnius: Baltos lankos, 2019. – 229 p.

Jei tik gali, mylėk (Franz Liszt)

Pati didžiausia gyvenimo ironija – artimiausi žmonės atgyja ir pradeda gyventi iš tikrųjų, kai jų  nebelieka. Reflektuojant, perkratant atsiminimą po atsiminimo: paprastus kasdienius dalykus įdvasinant ir pamatant ne nereikšmingam rutinos šešėly, o praradimo ir skausmo paryškintoje šviesoje. Keista, bet pasirodo, kad tas artimas žmogus visiškai nepažįstamas, tiesiog buvo tiek įprastas, elementarus, kad nepastebimas, neatrodantis turįs savą pasaulį su emocijomis ir mintimis.

Ją praradęs ėmei rimtai apie ją galvoti ne kaip apie Hjongčolio mamą, o kaip apie savo žmoną. Žmona, kurią visiškai pamiršęs pragyvenai penkiasdešimt metų, labai gyva pasirodė priešais tavo akis. Tik po to, kai dingo, ji atėjo pas tave tokia tikra, lyg galėtum paliesti rankomis. p. 122

L. Zhang. Lotosas

Zhang, Lijia. Lotosas: romanas/ L. Zhang; iš anglų k. vertė Viktorija Uzėlaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2020. – 413 p.

Pasipriešinti lemčiai

Budai nėra blogų žmonių. Yra tik tie, kurių širdys dar neapšviestos. p. 353

„Lotosas“ – Anglijoje gyvenančios kinų kilmės rašytojos Lijia Zhang romanas apie neturtingos iš kaimo ištrūkusios merginos likimą viename iš Kinijos megapolių. Tai ne tik socialinis kūrinys, kur susikerta įvairių sluoksnių ir išsilavinimų veikėjų moralinės, politinės, visuomeninės pažiūros, bet ir žmogaus – moters brendimo istorija: nuo naivios kaimo mergaitės iki savarankiškos orumo siekiančios asmenybės.

Norėjau panagrinėti Kinijos socialines problemas, kurias sukėlė reformos, tad šį romaną tikrai būtų galima pavadinti socialine kritika. Norėjau parodyti socialinę įtampą bei neteisybę, kylančią dėl nesenų pokyčių, pavyzdžiui, dėl didėjančio atotrūkio tarp kaimų ir miestų. Stengiausi ir kuo geriau atskleisti šiuolaikinę Kiniją, ir sukurti gyvus, įdomius personažus. Plačiau

M. Conde. Belaukiant kol pakils vanduo

Conde, Maryse. Belaukiant kol pakils vanduo: romanas/ M. Conde; iš prancūzų k. vertė Akvilė Melkūnaitė. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 255 p.

Kai istorija diktuoja likimą

Afrika, Malis, Gvadelupė, Haiti. Politinės suirutės, perversmai, žudymai, masiniai žmonių bėgimai iš vienos šalies į kitą, žmonės be tėvynės, skurdas, rasių maišalynė, religijų ir mistinių tradicijų sanpynos. To negana: stichinės nelaimės – uraganai, ciklonai, žemės drebėjimai. Ir žmogus be tapatybės. Netekęs gimtosios šalies, artimiausių žmonių, turintis vis iš naujo pradėti gyvenimą ir įtikinti save jo prasme – visur svetimų ir nelaukiamų pabėgėlių dalia. Atrasti giminės šaknis veik neįmanoma, anot vieno iš veikėjų Movaro: „kokie perversmai būdingi mūsų laikams: migracija, egzodas ir egzilis siekiant išgyventi, žmonės kaip išprotėjusios skruzdės lekia tai šen, tai ten.“ p. 64

A. Bronsky. Paskutinė babos Dunjos meilė

Bronsky, Alina. Paskutinė babos Dunjos meilė: romanas/ A. Bronsky; iš vokiečių k. vertė Vytenė Saunoriūtė. – Vilnius: Aukso žuvys. – 130 p.

Vidinė nuostata – gyventi

Patraukli moralinėmis nuostatomis ir paprasto žmogaus vaizduojama stiprybe fikcinė istorija. Ir, be abejo, humoru trykštanti gyvenimo patirtis.

Savotiška utopija. Keletas solidaus amžiaus žmonių įsikuria negyvenamoje vietovėje, patys auginasi daržoves, vaisius, apsirūpina maistu, be tv, be telefonų, su senais laikraščiais ir žurnalais. Ir savotiška laimės nuostata – jie gyvena ten, kur nori, taip, kaip nori, toli nuo triukšmo ir chaoso, net be konkretaus laiko ribų: keliasi, tvarkosi kaip kas nori. Iš pradžių kiekvienas atskirai, bendraudami kiek verčia aplinkybės: pasiskolinti, persimesti vienu kitu žodžiu, bet pamažu pavieniai asmenys jungiasi į bedruomenę, o iš išorės pasaulio įsiskverbęs brutalus kriminalas, tiesa, įvykdytas jų pačių, bet tarsi ginantis, juos sujungia į stiprią bendruomenę.

J. Steinbeck. Apie peles ir žmones

Steinbeck, John. Apie peles ir žmones: apysaka/ J. Steinbeck; iš anglų k. vertė Virgilijus Čepliejus. – Vilnius: Jotema, 2019. – 128 p.

Negailestinga realybės fiksacija

John Steinbeck (1902 – 1968) garsus, daugelio visame pasaulyje žinomų knygų („Rūstybės kekės“, 1939, „Mūsų nerimo žiema“, 1961) autorius, 1962 metais apdovanotas Nobelio premija už literatūrą.

„Apie peles ir žmones“ – klasikinis lakoniškai ir tiksliai, be išplėstų reminiscensijų, užaštrinto psichologizmo papasakotas kūrinys, kur, rodos, iš itin paprastų, vargingų žmonių gan trumpo gyvenimo etapo plūsteli į skaitytoją skaudi ir neabejotinai tikra likimo padiktuota drama. Du visiškai skirtingi vyriškiai: žemo ūgio išmintingas Džordžas ir stambus, stiprus, atsilikusio proto milžinas Levis, surišti bedro vaikystės laiko ir atsiradusio artumo, uždarbiauja krizės metu Kalifornijos ūkiuose. Bėda, kad ir kaip bando globoti ir mokyti atsargumo Lenį Džordžas, vis tiek įvyksta nesusipratimai ir jie vis turi bėgti iš vieno ūkio ir ieškotis darbo kitur.

K. Sabaliauskaitė. Silva rerum IV

Sabaliauskaitė, Kristina. Silva rerum IV: romanas/ K. Sabaliauskaitė. – Vilnius: Baltos lankos, 2017. – 399 p.

Istorinė kostiumų drama

Kas su manim negerai, kad net išgirtoji Silva rerum 4–oji dalis nei įtraukė, nei užliūliavo?

Pavargau skaitydama. Įgriso. Kartais mintiju, kad mes neįvertinam savų lietuvių rašytojų, nes jeigu vienas ar kitas kūrinys būtų parašytas angliškai, galbūt jis susilauktų didesnio populiarumo ir įvertinimo. Kaip tas, kaip ten „Tarp pilkų debesų“ . Anokia čia naujiena, aišku, kad taip. Aha, o jeigu „Silva rerum“ nr. 4 būtų užsienio rašytojo? Tikrai būčiau neskaičius, ko gi kankintis, jei ne tai kad nepatinka, daug kuo knyga atgrasi: jau vien nuotykių istorinis žanras man nepriimtinas (kas kad su meno ir kelionių aprašų kaskadom, bet jie kaip svetimkūniai, čiuožimas paviršium: siužetas sau, veikėjas sau, o autorės noras pademonstruoti viską, ką žino apie Gdanską, Paryžių, Londoną, istoriją – beribis; veikėjai ne gyvena tame laike, o eina šalia jo – bent jau protagonistas absoliučiai šių laikų žmogus, net Liudas Vasaris  labiau iš senovės. Na, ir tegul. Jei tik tiek. Sakinys vingrus, na, suredaguota kiek įmanu, tikrai nekliūva skaitant, bet originalumo stoka, girdėti palyginimai, vaizdumas atkartojant atkartojimus, norom nenorom galvoji, ko gi stengtis dėl ritmo tiek, jeigu raiška – banalybių pilstymas. O veikėjai? Atrodo, kad autorė rašė specialiai tam tikram sluoksniui: kokiam? Na, romantiką mėgstantiems, pasakas, tuos kaip ten trafaretinius meilės romanus: ko tik neprikiša vargšui Ksaverui, jėzuitui, mokslininkui – meilę vyrams, meilę Londono didikei, opiumą, meilę matematikai be matematikos, dvasinių kolizijų nepatiriantis dvasininkas – argi toks kam įdomus? regis, be kompromisų galintis ne mažiau žengti į moralės pašones negu pasaulietis. Ir tas vaizduojamas pasijų pasaulis, na, švelniai tariant, daugiau nei primityvus, ne, sunku patikėti, kad rašytoja taip žongliruojanti istorijos ir meno žiniomis gali taip suprimityvinti vaizduojamus žmones. O ir atlyginama, taip sakant ,veikėjams pagal nuopelnus: pabadauja šiek tiek, pavargsta genialusis mokslininkas, bet jau paskui kad sekas, tai sekas. Egzisitencinės bedražmogiškos problemos, regis, užšaldytos po storu ledu, kad ir pabandoma prašildyti, ledą pratrupinti, bet et, juk tikslas turbūt kitas – meno ir istorijos vingiai ir kaip kažkur autorė išsitarusi, parašyti knygą, kuri patiktų ir gimnazistui, ir dėstytojui, kažin kaip panašiai, vnž. masinį produktą.

U. Radzevičiūtė. Grožio ir blogio biblioteka

Radzevičiūtė, Undinė. Grožio ir blogio biblioteka/ U. Radzevičiūtė: romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – p. 198

Tamsioji žmogaus ir istorijos pusė

Viena iš „Baden Badeno“ istorijų „Valteris Šulcas“ išplėtota, įvedant gerai žinomus faktus, asmenis, istoriškai atsigręžiant į dvidešimto a. Vokietijoje vykstančius pasikeitimus, tiksliau sakant, makabriškąją visuomenės ir atskirų individų elgesio pusę.

U. Radzevičiūtei būdingas stilius: taiklūs, aštrūs dialogai, neįprasti veikėjai, atida detalėms ir, galima sakyti, tiek tuolaikės, tiek dabartinės visuomenės kritika. Bandant užčiuopti ne tik pūlinius, bet ir priežastis, o ir pasekmes. Tamsioji, naktinė padoraus kultūringo Berlyno pusė.

Berlynas – tai miestas, kuriame galima nuslėpti bet kokį nusikaltimą? Walteris staiga suabejojo savo paties sugalvota tiesa, bet abejojo tik akimirką, iki kol ausyse vėl suskambo Vagneris. p. 35

 

W. Mysliwski. Traktatas apie pupelių gliaudymą

Mysliwski, Wieslaw. Traktatas apie pupelių gliaudymą: romanas/ W. Mysliwski; iš lenkų k. vertė Kazys Uscila. – Vilnius: Mintis, 2009. – 399 p.

Žmogaus būties paslaptis

Nors skaitau ne pirmą W. Mysliwskio knygą, nepaliauju stebėtis jo matymo horizontais ir gebėjimu žongliruoti žodžiu. Regis, įveda į gana senoviškos literatūros pasaulį: ir pasakojimo temomis, ir pateikimo būdu – pasakorius ir iš jo lūpų sklindančios visokiausios, iš pirmo žvilgsnio, atsitiktinės istorijos, bet kuo toliau skaitai, tuo junti, kad apie ką bepasakotų šis rašytojas, tai visa apimančios, bedražmogiškos aktualijos, ir laikas – esamas, būtas, būsimas persipina ir tampa vieniu. Nes visa kas – mintys. Ir žodžiai. Ir centre visada žmogus. O žmogus ne tiek ir skiriasi, ne tai kad vakarykštis ar užvakarykštis, ir prieš šimtą, tūkstantį metų: trokšta tų pačių vertybių, verkia dėl panašių skaudulių.

M. Stepnova. Sodas

Stepnova, Marina. Sodas: romanas/ M. Stepnova; iš rusų k. vertė Dalia Saukaitytė. – Vilnius: Tyto alba, 2020. – 344 p.

Kirviu per tradicijas

Trečioji M. Stepnovos knyga lietuviškai, įtraukianti ir teikianti tikrą skaitymo malonumą. Stiliaus atžvilgiu, manyčiau, tarp „Lazario moterų“ ir „Italų pamokų“. Kalba nėra tokia kapota, o sakiniai nėra maksimaliai sutrumpinti kaip pastarojoje, bet ir neišsiplėtoja įvairiausiomis atšakomis, nuokrypiais kaip „Lazario moteryse“. Tiesa, ir visų trijų skirtingi vertėjai: S. Parulskis, L. Spurgienė, D. Saukaitytė. Taigi tik skaitantys rusiškai gali pajusti tikruosius Stepnovos pasakojimo ypatumus, nors lietuviškai visos trys knygos skaitosi puikiai ir vertėjams skaitytojas tegali tarti ačiū.

Pirmiausia ir žavi šios rašytojos pasakojimo maniera, gebėjimas istoriją pateikti ne tik turtinga kalba, temas traktuoti nebanaliai, svarbiausia – kūrinys alsuoja gyvybe. Regis, veikėjai tuoj iššoks iš puslapių ir pradės gyventi iš tikrųjų ir ne praeities – esamam laike.

Visų trijų romanų paprasti ir pavadinimai, atrodo, rašytojai nerūpi užfiksuoti jau ant viršelio kažką tokio, kas skaitytojo smalsą iššauktų – paprastai, nusakant esmę.

M. Gavran. Kafkos draugas

Gavran, Miro. Kafkos draugas: romanas/ M. Gavran; iš iš kroatų kalbos vertė Laima Masytė ; iliustravo Aistė Tarabildienė. – Vilnius: Gelmės, 2020. – 167 p.

Įpareigojanti draugystė

Biografinis romanas apie vieną žymiausią ir keisčiausią pasaulio rašytoją, tiesmukas pavadinimas pasako ir kūrinio temą: dviejų žmonių draugystę. Studijų laikais susipažinę Maksas Brodas ir Francas Kafka liko draugais visą gyvenimą, tiesa, su visokiomis suartėjimo nutolimo peripetijomis. Būtent Maksui 1924 m. vos keturiasdešimt vienerių metų nuo džiovos mirštantis Kafka patiki paskutinį lemtingą savo prašymą: sunaikinti visą jo kūrybą. Kad ir kaip svarbus priešmirtinis prašymas, M. Brodas, nuo pat pradžių ypač vertinęs draugo parašytus darbus („Kafkos žodžiai steigė kažin kokį naują pasaulį, kokio Maksui žinoma literatūra iki šiol nėra sukūrusi“ p. 15), kad ir kaip kankinamas prieštarų tarp pareigos žmogui ir pareigos rašytojui, o kartu ir atsakomybės pasauliui – vargu, ar kada panašus rašytojas atsiras, jusdamas Kafkos kūrinių originalumą ir keistą jėgą, neįvykdo prašymo, dar daugiau – įdeda daug pastangų, kad visi – ir neužbaigti: apsakymai, romanai, laiškai būtų išleisti.