R. Service. Stalinas

Service, Robert. Stalinas, 1 knyga/ Service R.; iš anglų k. vertė Helga Gavėnaitė, Kaunas: Obuolys, 2012. – 474 p.

„Stalinas veikė žmones tarsi žemės drebėjimas“ p. 8

Nors apie tokius diktatorius žudikus kaip Hitleris, Stalinas prirašyta turbūt tonos, vis dėlto smalsa tiek tyrinėtojų, tiek skaitytojų, ko gero, nemąžta. Kas bebūtų – bepročiai ar blogio genijai – jiems pakluso (ir patikėjo?) milijonai, jie lėmė absurdiškiausius dalykus, pasaulio istoriją ir žmonijos likimą. Kiek bebūtų tyrinėta, iki galo nebus aišku, kodėl iškyla tokios (anti)asmenybės (na, gal ir atsakoma: istorinės aplinkybės, demokratijos trūkumas, Stalinas ir kiti bolševikai užaugo tuo metu, kai didžiosios pasaulio valstybės naudojo jėgą prieš užkariautas tautas ir pan.), bet kas nulemia žmogaus virsmą žvėrimi, juk iš motinos įsčių visi kūdikiai bejėgiai ir nekalti? Dostojevskio „Nusikaltime ir bausmėje“ nužudžiusį senutę jaunuolį sutriuškina sąžinė, gyvenime gi – manipuliuojama gyvybėmis lyg tai nebūtų jokia vertybė, o žudymas – natūralus valstybės valdymo metodas.

Skaityti toliau

Reklama

A. Pasternak. Lara

Pasternak, Anna. Lara: nepapasakota meilės istorija, įkvėpusi „Daktarą Živagą“/ A. Pasternak; iš anglų k. vertė Dalia Paslauskienė. – Kaunas: Jotema, 2018. – 303 p.

Anna Pasternak yra rašytoja ir garsiosios Pasternak šeimos atstovė. Ji – dailininko postimpresionisto Leonido Pasternako proanūkė, o Nobelio premijos laureatas Borisas Pasternakas yra jos senelės brolis. Autorė  parašiusi tris knygas.

„Lara“ – knyga, kurios labiausiai geidžiau per šių metų knygų mugę. Pirmiausia ją ir griebiau. O pragulėjo lentynoje nežinia kiek ir, tik įsimetusi el. versiją skaityklėn, pagaliau perskaičiau. Kažkaip buvo nuslūgęs entuziazmas: įsivaizdavau, kad bus sentimentali meilės istorija. Ir oi! kaip džiaugiuosi, kad spėlionės nepasiteisino: Olgos Ivinskajos ( „Daktaro Živagos“ Laros prototipas) ir Boriso Pasternako gyvenimo istorijos. Meilės, kaip įvardinta pačios autorės, net nesiverčia liežuvis sakyti: per siaura. Daug poezijos, daug citatų iš „Daktaro Živagos“, lyginant Laros ir Olgos charakterius ir išgyvenimus, atsiminimų, laiškų ištrauk; apie Pasternako tėvus, brolius, seseris, jo vaikystę ir meninę namų aplinką (motina talentinga pianistė, karjeros atsisakiusi dėl šeimos; tėvas Leonidas Pasternakas žymus rusų dailininkas, iliustravęs „Prisikėlimą“, tapęs ir L. Tolstojų, procesą stebint tada dar vaikui – Borisui); o ir plati politinės ir kultūrinės Sovietų Sąjungos pateiktis Stalino – Chruščiovo laikais. Autorė stengiasi likti objektyvi vaizduojant tiek vieną, tiek kitą, nenuklysti į fikcines jausmų interpretacijas, parodyti ne tik psichologiškai sudėtingas santykių peripetijas (B. P. vedęs du kartus ir skyrybas su antrąja žmona vertino kaip neįmanomas), bet ir politinio režimo pasekmes Olgai: Stalinas tarsi davė laisvę Pasternakui (jis vertino jį už gruzinų poezijos vertimą į rusų kalbą… turbūt), o ir buvo žinomas pasaulyje, bet už nepaklusnumą baudė jo mylimą moterį. Žiaurus ir rafinuotas būdas tyčiotis ir palaužti, pasirodo, į Ggulagą tremiama ir už meilę.

Skaityti toliau

R. Nadal. Giminės prakeiksmas

Nadal, Rafel. Giminės prakeiksmas: romanas/ R. Nadal; iš ispanų k. vertė Alma Naujokaitienė. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 335 p.

Ispanų rašytojo R. Nadal 2015 metais išleistas romanas „Giminės prakeiksmas“ susilaukė didelio populiarumo, ypač Katalonijoje. Istorinis romanas apie karų atneštas netektis ir sielvartą paprastiems pietų Italijos gyventojams, fašizmo ir Musolinio įsigalėjimą šalyje, jo poveikį žmonėms ir tekusius patirti žiaurumus. Daug dėmesio vietovių, kaimų, kalnų aprašymams, buities ir nuotaikų vaizdavimui ir ypač – karo padariniams. Tikri istoriniai įvykiai rutuliojami per dviejų išgalvotų šeimų likimus: turtingųjų Konvertinių ir valstiečių kilmės Palmizanų. Koks bebūtų skirtingas materialinis ir socialinis statusas – Pirmasis pasaulinis karas dvi jaunas moteris padaro našlėmis ir dar labiau suartina. Jos bando ne tik išgyventi ir vaikus užauginti be vyrų, bet ir pasipriešinti likimo prakeiksmui: Palmizanų giminės žuvo visi vyrai, liko tik moterys. Norėdama išsaugoti nuo blogos lemties gimusį žuvusio mylimojo sūnų tarsi atsisako jo, draugei suteikiant Kavertinio pavardę ir auginant dviejų draugų vaikus kaip dvynius. Na, tokia serialams būdinga siužetinė linija ir nereikia nė spėlioti, kas nutiks toliau: brolis ir sesuo įsimylės, bėgs nuo neteisėto jausmo, o pagaliau – koks netikėtumas! – sužinos, kad jie ne giminės.

Skaityti toliau

P. Kalanithi. Įkvėpti tylą

Kalanithi, Paulas. Įkvėpti tylą: memuarai/ P. Kalanithi; iš anglų k. vertė Eglė Podčašinskienė. – Vilnius: Baltos lankos, 2016. – 136 p.

„Įkvėpti tylą“ – skaudus ir sukrečiantis liudijimas apie sudėtingą jauno žmogaus lemtį. Paul Kalanithi, indų kilmės 36–erių vyresnysis neurochirurgijos rezidentas,  įkopęs į pačią galimybių viršūnę, kai po kojomis atsivėrė plytinčios „pažadėtosios žemės vaizdas“ parašo memuarus apie… Apie neurochirurgo darbo specifiką, gyvenimo prasmės ir savo esaties ieškojimą, gydytojo etiką ir sudėtingą bendravimą su sunkiai sergančių ir mirštančių artimaisiais, reikalingą chirurgui fizinę ir psichinę ištvermę, aišku, meilę ir santykius su žmona, o vėliau ir dukrele.

Nuo plaučių vėžio mirštančio žmogaus memuarai.

Sunku skaityti tokio pobūdžio knygą, sunku apie ją ir rašyti. Bet vis dėlto tai knyga kiekvienam. Nes kiekvienas ne tik gyvena, bet ir miršta.

Skaityti toliau

G. Radvilavičiūtė. Tekstų persekiojimas

Radvilavičiūtė, Giedra. Tekstų persekiojimas: esė apie rašytojus ir žmones/ G. Radvilavičiūtė. – Vilnius: Apostrofa, 2018. – 233 p.

Yra pavardės, kurios asocijuojasi su intelektu, originaliu požiūriu, juoduoju ar kokiu ten humoru – vnžo, svoriu. Netikėtumais ir naujų dimensijų atvėrimais ne tik literatūroje ar apskritai mene, bet ir vartotojo sąmonėje, ne, greičiau pasąmonėje. Būtent tokie lūkesčiai ištinka pamačius G. Radvilavičiūtės tekstą, o naują knygą – veik ekstazė. Kokie gi tie lūkesčiai? Patirsiu nepatirtą, čia kaip naujos meilės ilgintis – nu dabar tai jau bus; praleisiu skaitydama (ir ilgai po to) puikiai laiką ir, gal ir labai naivu, tikrai tikiuosiu: gausiu iš tekstų nė kiek ne mažiau negu iš gyvenimo. To gyvenimo, kurį regėjau ir vis dar regiu iliuzijose, arba kai ilgai vaikščioju, vis vaikščioju ratais ratais ir staiga – galimybė patekti į patį epicentrą. Och, praregėti.

Skaityti toliau

T. Lazersonaitė. Tamaros dienoraštis

Lazersonaitė, Tamara. Tamaros dienoraštis/T. Lazersonaitė. – Vilnius: Vaga, 1997. – 135 p.

Yra knygos, užrašai, kurie svarbūs kaip simboliai ir daro įspūdį ne literatūriškumu, intelektualinėmis mintimis ar savitu vaizdumu, atvirkščiai – paprastumu ir grynumu. Kasdienis žodis gyvenant lemtingu istoriniu laiku suskamba stipriau ir emocingiau. Nes jis byloja tragiško laikmečio dvasią ir tikrumą. Nutrina atstumus tarp šiandien ir tada.

Tamara – šešiolikmetė Kauno žydaitė, gyvenusi su šeima: tėvu, motina ir broliu Vitu Vilijampolės gete. Kaip pati autorė sako pirmosiomis karo dienomis jos tėtis, žinomas Lietuvoje psichologas ir psichiatras, VDU docentas, dviem metais vyresniam broliui Viktorui pasakė: „Rašyk dienoraštį. Gyvename istoriniu laiku.“ Rašė ir brolis, ir Tamara, o bėgdami iš geto, sudėję į metalinę dėžę, sąsiuvinius užkasė geto teritorijoje. Karui pasibaigus sunku buvo rasti tą vietą, kadangi nebeliko nei namelio, kuriame gyveno, nei kitų ženklų. Vis dėlto broliui pavyko, tik Tamaros pirmoji užrašų dalis – nuo perkėlimo į getą iki 1942 m. rugsėjo mėnesio – buvo dingusi. Liko antroji dalis – nuo 1942 m. rugsėjo 13 d. iki 1944 m. balandžio 7 d. Rašytas dienoraštis lietuviškai, nes ir augo, ir mokėsi Tamara lietuviškoje aplinkoje.

Skaityti toliau

T. Hardis. Tesė iš d’Erbervilių giminės

Hardy, Thomas. Tesė iš dErbervilių giminės: romanas/ T. Hardy; iš anglų k. vertė T. Petkevičius. – Vilnius: Alma littera, 2006. – 357 p.

Devyniolikto a. pabaigos kūrinys, į rankas, tiesą sakant, papuolęs ne sąmoningai, o skaityklėje jį teturint ir nuobodžiaujant tarp uodų atkampioje vietovėje. Gailėtis neverta: tapybiška, su ryškiais kaimo ir gamtos vaizdais, moralės ir prigimties, žmogaus atsakomybės prieš save ir kitus dilemų pynė įtraukė ir skaitėsi gan įdomiai, bet vis kaliau sau: nepamiršk nepamiršk – devynioliktas amžius.

Tomą Hardį, gyvenusį 19 a. pabaigoje 20 a. pradžioje, modernistė V. Voolf pavadino „didžiuoju viktorijiečiu“, iš kitų to meto žinomų rašytojų – realistų ir neoromantikų – išsiskyrusį kaip patriarchalinės Anglijos vaizduotoją. Savo kūryboje jis įamžino laisvų valstiečių, smulkių žemvaldžių tradicijas, papročius, amatus, folklorą, kaimo žmogaus pasaulėjautą. „Tesė iš d’Erbervilių giminės“ laikomas žymiausiu T. Hardžio romanu. Vos šleidus 1895 m. susilaukė gan agresyvaus puolimo: už amoralumą, vulgarumą, ir nors skaitytojų entuziastingai sutiktas, nusivylimas rašytojui vis dėlto buvo toks didelis, kad nusprendęs rašyti  eilėraščius ir poemas.

Skaityti toliau

H. Kent. Gerieji žmonės

Kent, Hannah. Gerieji žmonės: romanas/ H. Kent; iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė–Bernotienė, Vilnius: Baltos lankos, 2017. – 294 p. –

Prietarai ir jų galia žmogaus sprendimams. Gal net likimui. Pagrindinė mintis, apėmusi skaitant „Geruosius žmones“ ir gerokai po to. Įrašius į google žiniuoniai, ekstrasensai, netradiciniai gydymo metodai, net lietuviškai išmetama daugybė įdomybių. Šiais laikais, dvidešimt pirmame amžiuje, kai vos ne robotai tiria žmones, D3 spausdintuvai kuria naujus organus, informacija sklinda neribotu greičiu ir prieinama net atkampiuose kaimuose, vis dėlto egzistuoja ir netgi klesti burtininkai, raganos, energetikai ir, ko gero, dar daug įvairių. Skirtumas tik tas, kad senovėje profesionali medicina buvo prabanga paprastam žmogui, nuošaliose vietovėse daktaras neprieinamas, o dabar atvirkščiai: reikia turėti nemažai pinigučių, kad išbandytum ir netradicines gydymo ir stebuklų galias. Bet visiems laikams bendras vienas dalykas: žmonės griebiasi kraštutinių priemonių, kai ištinka neviltis, kai reikia susitaikyti su skaudžia padėtimi, nepagydoma artimo liga ar dingimu, tada visos priemonės išbandomos ir visos, atrodo, pateisinamos. Kur tik nenuveža ir kiek nesumoka, jei nelaimė atsitinka vaikui ar jaunam žmogui, o medicina padeda tašką.

Skaityti toliau

J. M. G. Le Clezio. Bado šokis

Le Clezio J. M. G. Bado šokis: romanas/ J. M. G. Le Clezio; iš prancūzų k. vertė Jonė Ramunytė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 205 p.

Prancūziškas nostalgija pulsuojantis romanas apie laiką, istoriją ir likimus. Preciziška kalba: pasakyta tiek, kad liktų ir paslaptis, spurdanti ir pasakotojo žodžiuose ir dialoguose, o, regis, laiko dvasia nepavaldi nei norams, nei istorijai – ji, kaip prisiminimai persiduoda iš kartos į kartą ir nuolat plevena kažkur netoliese, nors neapčiuopiama, bet bylojanti savo nuotaiką ir žinią.

Autobiografinis pasakojimas apie rašytojo motinos Etelės išgyventą laiką ir patirtis: meilės badą, draugystės, karo meto badą, romantikos ir tikrumo badą. Tai ir šeimos romanas, ir moters brandos istorija nuo vaikystės turtingoje, legvabūdiškoje aplinkoje iki pavojų ir nepriteklių karo metais, kai jaunai merginai reikia stengtis ne tik pačiai išgyventi, bet ir rūpintis tėvais, primenančiais vaikus.

Skaityti toliau

M. Zingeris. Aš sėdėjau Stalinui ant kelių

Zingeris, Markas. Aš sėdėjau Stalinui ant kelių: romanas/ M. Zingeris. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 421 p.

Och, ta gimtoji literatūra: besivaikydami madų, rekomendacijų ir pasaulinių tendencijų tiesiog prašokame savus. Ypač vyresnės kartos rašytojus. Ant knygos viršelio skaitau: rašytojas, poetas, dramaturgas, vertėjas Markas Zingeris – trijų poezijos rinkinių, apsakymų rinktinės, pjesės ir keturių romanų autorius, už kūrybą ne kartą apdovanotas literatūrinėmis premijomis. Taigi, lyg ir solidus kraitis, bet kad nieko nežinau. Ne, vis dėlto vieną apsakymą „Troleibusų istorijose“ skaičiau – „Iliuzioną“. Ir įsidėmėjau kaip labai nebūdingą tai knygai – specifiniu humoru, nepikta ironija ir atida detalei. Kitoks, visai kitoks lietuviško apsakymo kontekste. Ir atmintyje įstrigęs „Iliuzionas“ iš dalies lėmė, kad bibliotekoje nusičiupau pastarąjį M. Zingerio romaną. Plius intriguojantis pavadinimas. Ir, aišku, dar labiau intriguojanti pradžia: istorijos, laiko ir žmogiškųjų faktorių viražai, trys laiškai: Stalinui, Hitleriui ir Markui, visi trys – taiklūs, šiek tiek juokingi ir liūdnoki, bet informatyvūs istoriškai ir būties atsiskleidimo prasme.

Protagonistas miuziklų vertėjas Jaša Bliuminas, atsidūręs akistatoje su mirtimi, perverčia visą gyvenimą, ponarkozinėje būsenoje iš dabarties pozicijos peržiūrėdamas senus kalendorius ir juose įsispaudusius laiko ženklus, lemtingus savo šeimos ir istorijos įvykius, kartais kaip filme tik prasukant vaizdinius epizodus, bet skaudžius ar įsimintinus nutikimus reflektuodamas ir dar kartą pasinerdamas į praeities išgyvenimus, savotiškai juos ir vertindamas.

Skaityti toliau