Bernotaitė, Sandra. Akys chimeros: romanas/ S. Bernotaitė. – Vilnius: Vaga, 2021. – 294 p.
Atgaivinta literatūrinė kelionė
Satyrinis istorinis romanas. Stipriai satyrinis. Dažnai kažkaip net verčiantis jaustis nepatogiai. Autorė vartoja populiarius to meto posakius, jau nebeaktualius šioms dienoms žodžius. Savitas stilius, sintaksė. Pagarba autorei, gebančiai persikūnyti į vaizduojamą laikotarpį. Tiesą sakant, dažnai pamiršdavau, kad skaitau šiuolaikinį kūrinį, mintijau apie Pulgį Andriušį, jo „Laivą linksmybių“, to meto literatūrą ir manieras.
1939 metų liepos 25-oji, vos mėnesis iki karo. Negandos nuojautos sukasi galvose ir kalbose, bet kažkaip… kaip ir visai neseniai šiomis dienomis – ai, bereikalinga panika, nei čia kas puolė, nei puls. Taigi, žmonių viltingas kliovimasis ne tik savo, bet ir diktatorių humanizmu, matyt, visais laikais panašus.
Šiandien karas vis dėlto, įsižiūrėjus į jėgų santykius, kur kas mažiau įtikimas dalykas, negu daugeliui gali atrodyti. Tas, kuris šiandien užsimanytų pravesti savo reikalavimus jėgos pagalba, yra aiškiai silpnesnė pusė ir vargu jo tikslas yra būti, kad ir su vargu, sutriuškintam. p. 187
Skaitome žinodami, kas atsitiko istorijai ir tą dieną nerūpestingumu ir savotišku narcisizmu apsigaubusiems veikėjams. Jie susireikšminę (nepasitikintys?), jie linkę įsižeisti dėl vieno ar kito ištarto žodžio, nepakankamo dėmesio ir pan. – jie tiesiog turi ambicijų ir įsivaizduojamą ateitį
Itin įdomi dviejų to laiko ryškiausių poetų J. Aisčio ir S. Nėries akistata su laiku, žvilgsniu į vienas kitą, į save ir savo aplinką. Du populiarūs ir pripažinti poetai: vyras ir moteris. Pamečiui pagerbti valstybine premija. Ir skirtingos patirtys: kai pradedi griebti giliau į jų biografines praeitis, o būtinai tai padarai, jei ne skaitant, tai perskaičius gal net po keleto dienų vis galvoje sukantis romano epizodams: juk logiškai iš vargingos aplinkos atėjęs ir itin daug sunkumų patyręs Aistis turėjo pasukti su kairiaisiais, o Nėris… o Nėris, atrodo, net patikėti sunku, kad rinktųsi visai svetimus jai dalykus – politika, komunizmas, juk ji pati išpopinta ir neturėjo nei alkio, nei kitų egzistencinių sunkių – turbūt – patirties. Ir staiga romantinė poetė šūkiais ir lozungais – ar kokiame nors romane būtų įtikėtina?
Iš S. Nėries perspektyvos:
O šitas „Chimeros akių užgesusių“ autorius… Visai jos vienmetis… Pasveikino ją, pavadindamas „savo įpėdine“! Proteguojamas Tautos Vado – nesunkiai gavęs Švietimo ministerijos finansinę paramą studijuoti Grenoblyje, kai tuo tarpu jai, ne mažesnei už jį, o net didesnei poetei, niekas tokios paramos neskyrė, jai teko keliauti Paryžiun už savo vyro stipendiją ir ten bandyti suktis. Čia sostinėje, Paryžiuje, o ne Prancūzijos kaime Grenoblyje! Ir ta jo poezija, atsiprašau. Tokia manieringa, tokia pritempta ir taip toli nuo širdies lyrikos, nors bandanti prisimesti skausminga ir atvira žaizda. Toji žaizda uodegą išsidilginus, ne širdyje. Paėmus vieną strategiją, išmokus spausdinti žmonių liūdesio mygtukus, dar netampama tautos dainiumi. Kuosa, akivaizdu, tokiu niekada ir netaps, neabejojo moteris su praeitimi. Tokie gauna ko nori: šlovę ir pinigus. Nemirtingumas tokiems nedalinamas. Nemirtingumą reikia užsitarnauti auka ir kančia. Neramybe, nesusitaikymu, suklydimais ir atgailavimu be atleidimo. p. 90;
J. Aleksandriškio akimis:
Visi laureato susidūrimai su mimoza buvo lakoniški: sveika ir likit sveika. Jos visa povyza buvo aukos – taip ir prašėsi nuskriaudžiama. Tiesa, kvietė jį apsilankyti skulptoriaus namuose Palemone – ačiū už suteiktą garbę, bet – ačiū. Ir vis ko nors atsiprašinėdavo, tūpčiodavo lyg kambarinė. Taip ir pasijauti lyg ką negero būtum padaręs, nors tik mataisi retkarčiais ir sveikiniesi. Gal su jos vyru ir įdomu būtų apie meną pasikalbėti. Tik ne su tokia „tarnaite“. p.109
Betgi jie ir buvo tie du kampai, esantys vienas priešais kitą, atsukti į skirtingas pasaulio puses… Keista, kad abu ilgėjosi Prancūzijos. Gal… kaip rojaus? Kaip šalies, kuri jaunystėje atneša gerus patyrimus, taikią gerovės aplinką? Tik savo tėvynėje negali būti abejingas kitoms pažiūroms. p. 219
Mes žinome jų ateitį, bet autorei pavyksta atsiriboti nuo žinojimo ir žvelgti tik į liepos 25 dieną ir praeities laiką. O tai suteikia romanui istoriškumo, įvykiams ir kalboms autentikos.
S. Nėris – na, niekaip neprisiverčiu vartoti įvardijimo moteris su praeitimi (iš pradžių net norėjosi mesti knygą į šalį, dažnai vartojamas neigiamą reikšmę turintis, netgi ne neigiamą, bet niekinamą, ypač kalbant apie moterį, išsireiškimas tiesiog trikdė) – bene įdomiausia ir paslaptingiausia asmenybė iš viso lietuviško ir lenkiško kultūrininkų būrio. Nors trapi ir itin jautri, regis, perdėtai reaguojanti net į nekaltą žodį, nors visiems ant liežuvių dėl Trečio fronto ir meilės romano su Eretu, bet savotiškai impozantiška, išdidi ir traukianti dėmesį: atrodo, nori su ja pabendrauti tiek savi, tiek svečiai. Ar autorės simpatijos moters poetės pusėje? Ar pavyksta išlikti neutraliai? Be abejo, stengiamasi balansuoti, bet vis tik… Kuosa Aleksandriškis, regis, nevykėlių nevykėlis – ir kaip žmogus, ir kaip kūrėjas, ir nežinia kodėl proteguojamas valdžios, o poetė lyg ir atvirkščiai. Įdomu, koks įspūdis susidarytų nieko nežinančiam nei apie Aistį, nei apie Nėrį.
Chebra vis šaipėsi, esą Kuosa – vyras be ateities – mat niekas nėra jo matęs su moteriškąja gimine. Pats jisai apie savo išvaizdą buvo kritiškos nuomonės, tad nė vienas, jį per dantį patraukęs, jo paties apsibūdinimo vis tiek nebūtų perspjovęs. p. 39
Kūrinio erdvėlaikis griežtai apibrėžtas – kelionė iš Kauno į Gelgaudiškį ir atgal liepos 25 dieną. Tiek to ir veiksmo: pagiriotų literatų vangi eisena iš Laisvės alėjos į prieplauką, pietūs Kulautuvoje ir gan sunkus išsilaipinimas ir, aišku, vaišės Gelgaudiškyje. Veik visas laikas lėtai plaukiant nusekusia upe lieka pokalbiams, mintijimui ir tylėjimui.
Viena diena. Mėnesis iki karo. Kodėl akcentuoju karą? Gal kad dabar, t.y. skaitant ir psichika, ir kalbos, viskas be išimties persunkta būtent karu. Karas atrodė neįmanomas, gal karas visuomet logiškai neįmanomas, nes nėra kuo pagrįsti žudymų, griovimų. O kai prasideda, vis tiek viltis lieka – egoistiška, bet ir žmogiška tuo pačiu – gal vis dėlto mūsų nepalies. Karas kažkur. Karas labai arti. Šalia. Čia. Na, bet dar ne čia.
Ne visiems karas atrodė svarbus ir reikalingas giluminio aptarimo, plaukiant ekskursijoje karštą liepos dieną. Dėl Dievo meilės, pasaulis taip tvirtai stovi ir toks gyvybingas. Jokie karai ir marai neatėmė gyvenimo džiaugsmo iš tų, kurie gyvi. p. 136
Simboliška vakare ištikusi audra iš vakarų. Nuostabiai senoviška maniera aprašyta.
Ir vis tiek tik juokinga, tik nuostabu – ir tie debesys, dar tik grūmojantys iš Vakarų pusės, ir ta violetinė, tarytumei kruvinoka atšvaita Rytuose, ir tie pakrikę paukščiai, kuriuos namo į lizdus parskrendančius bloškia ant žemės audra, ir turbūt ne vieną bėdulį numuša, paskui dažnai randi negyvai prisitrenkusius… p. 245
Ryškūs ne tik šie du poetai, tarsi gyvi tarp lenkų sukinėjasi ir Pumputis, Graičiūnas, Šimkus, Giros žmona Bronė, Mazalaitė, Korsakienė, Naveravičius, estų poetas Rannitas – kad ir trumpai aprašomi, įsirėžia į atmintį kaip tikri: stipriai šaržuota komanduoti mėgstanti Bronė Girienė (monarchas), blanki Mazalaitė, prie visų pritampantis Rannitas…
Apie ką kalbasi visiškai skirtingi, bet sujungti kultūros, žmonės tą karštą trisdešimt devintųjų metų dieną? Aišku, apie to laiko aktualijas, kas šmėžavo laikraščiuose, skambėjo susitikus kavinėse ar tiesiog kartu paeinant gatve: apie kūrybą, apie politiką, kas be ko, ach, tas Smetona – šioks ir anoks, pvz.: …„tai vot koks paradoksas : vadas kilęs iš paprastų žmonių, atėjęs į miestą biednas, plikas ir basas, bet su pakeltu smakru“ p. 143; kalba, tiksliau sakant mintija, bet ne kalba ir netgi bijo, kad neįsiliepsnotų žodžių karas tarp lenkų ir lietuvių dėl Vilniaus, o pavojingos šnekos vis dėlto sukasi apie laikinąją sostinę ir pan.; apie bohemą, į madą atėjusį pomėgį lankytis restoranuose, juk negali būti šitokie būriai turtuolių, aišku, kai kurie paskutinį skatiką išleidžia, o gal ir skolintą, dėl unoro, o namuose – juoda duona.
Atrodo, romano esmė grįsta nesuderinamumais: lenkų ir lietuvių kultūrininkų delegacijos ne itin draugiškos, na, gal prie valgių ir gėrimų nebent, net nekalbant tvyro įtampos rūkelis – ach, tas Vilnius, o kur dar provinciališkumo problema; tarp svarbiausių veikėjų – meilė ir neapykanta, konkurencija kaip kūrėjų, apskritai vyrų ir moterų klausimas – į moterį kūrėją vis dėlto nežiūrima kaip lygią, ką jau kalbėti kaip pašnekovę ar kultūrininkę plačiąja prasme: „Kai moteris prasižioja kalbėti, iš burnytės neišgirsi originališkos nuomonės – tai tėra obalsiai to, kas aidėjo kambariuose, kur debatavo jos aplinkos vyrai.“ p. 275 Joms reikia šeimininko – meilužio, vyro, netekėjusioms bent tarnauti kunigui. Nesavarankiškos ir protu nepasižyminčios būtybės, na, žodžiu… pasitelkiant net autoriteto Shopenhauerio citavimą. Konfliktas netgi gamtiniame fone – sekinantį karštį pakeičia audra, o prakaitu visą dieną sruvę turistautojai iširsta drebančiomis būtybėmis.
Netikėta ir drąsi pabaiga: poetės svajonė parašyti romaną, regis, išpildoma:
Pasirašyti vardu: Salomėja Nėris. p. 294
Jeigu kai ką romanas juokino, tai manęs absoliučiai: greičiau kai kurias vietas skaitant apimdavo nesmagumo jausmas: na, tas stambios moteriškės kėtojimas Gelgaudiškyje, nors ir suprantama kokiu tikslu, atskleidžiama nemažai istorinių detalių: lito vertė, kaimiečių mentalitetas ir t.t. – vis dėlto gerokai perspausta. Pritemptas pasirodė ir lyčių klausimas, juolab, kad pateikta gan schematiškai iš šių dienų perspektyvos. Be abejo, labiausiai intriguoja ir įsimena dviejų poetų portretai, tik gaila, kad vis dėlto istorijos verdiktas, regis, gerokai įtakojęs autorę. Norisi prieštarauti viešajai opinijai, netiesiogiai paremti politinių kataklizmų negailestingai sudorotą poetę – nors ir mimoziška, bet vis dėlto žavi, traukianti visų akis, o ir talentas lyg ir neginčijamas. Ar tai moteriškas solidarumas ? Skaitant atrodo, kad S. Nėries dividendai auga vyrų niekinimo sąskaita, nors gal ir ne, kai pagalvoji, kas kliūva B. Girienei, na, kad ir Mazalaitei, Korsakienei, et… kaip P. Cvirkos „Frank Kruke“ – visi juokingi ir nuodėmingi.
Vienos dienos kelionė iš Kauno į Gelgaudiškį supažindina linksmai ir bravūriškai ne tik su žymiais to meto kultūrininkais, bet ir nukelia į specifinį laiką, į kurį pratę žvelgti nostalgiškai, o to meto įžymybes – romantizuoti, S. Bernotaitės veikėjai sukurti remiantis tikrais faktais, bet gyvi ir žemiški, su vidinėmis dramomis, egzistencinėmis kolizijomis, pagiringi ir įkaušę, depresuoti ir pasipūtę, nedrąsūs ir godūs, kuklūs ir ambicingi, žodžiu, ne herojai, bet žmonės. Laikmetį atspindi ne tik kalba, aktualijos, bet ir taiklios detalė, atrodo, autorė ne juokais gebėjo persikūnyti į vaizduojamą laiką, Kauno bohemišką dvasią ir pateikti nors ir satyrišką, bet gyvą literatūrinę istorinę kelionę. Prie viso to – puikus pavadinimas ir viršelis.
Vertinimas: 4,5/ 5
Kastija 