F. Scott Fitzgerald. Didysis Getsbis

Fitzgerald F. Scott. – (1896–1940)Didysis Getsbis: romanas/ F. Scott Fitzgerald; iš anglų k. vertė Gražina Zolubienė. – Vilnius: Obuolys, 2013.– 163 p.

Amerikiečių literatūros klasika tapęs ir nuolat perleidžiamas romanas, kuris vos pasirodęs, deja, nebuvo nei populiarus, nei vienareikšmiškai vertinamas kritikų: greičiau galima sakyti, puolamas už banalumą, per didelį dėmesį turto ir pasisekimo temoms. Iš tikrųjų, kūrinyje neaktualizuojamos socialinės, juolab politinės temos, negvildenami svarbiausi bedražmogiški klausimai, neieškoma išeičių iš keblių situacijų. Meilė, turtas, svajonės siekimas. Ir išdavystė. Jeigu moters kaip įsimintiniausią bruožą daugelyje meno kūrinių dažniausiai įprasta pateikti grožį, eleganciją, manieras, na, kažką panašaus – tai Deizės ypatingiausias iš visų ypatingumų – balsas: jos balse skambėjo pinigai, garsioji Fitzgerald’o moters žavesį ir padėtį apibūdinanti frazė: „jame skamba pinigai – štai iš kur neišsenkantis jo moduliacijų žavesys, metalo skimbčiojimas, – cimbolų daina… Aukštam baltam dvare karaliaus dukra, auksinė mergelė. p. 106

Skaityti toliau

J. Lahiri. Bendravardis

Lahiri, Jhumpa. Bendravardis: romanas/ J. Lahiri; iš anglų k. vertė Antanina Banelytė. – Vilnius: Vaga, 2015. – 264 p.

„Mes visi kilę iš Gogolio „Apsiausto“ p. 72 (F. Dostojevskis)

Amerikos bengalas pirmagimį pavadina neįprastu rusų rašytojo Gogolio vardu. Iš pradžių tikintis, kad tai bus, kaip įprasta bengalų tradicijoje, tik maloninis vardas, bet laikas bėga, vaikas pradeda eiti į mokyklą, o Gogolis taip ir lieka. Nes pasiklysta prosenelės laiškas su įrašytu tikruoju vardu. („Bengalų šeimose vardai yra šventi, neliečiami. Jie nepaveldimi ir nedalijami.“ p. 27), o parenkami garbingiausio giminės žmogaus.

Skaityti toliau

I. McEwan. Vaiko gerovė

McEwan, Ian. Vaiko gerovė: romanas/ I. McEwan; iš anglų k. vertė Rasa Racevičiūtė. – Vilnius: Jotema, 2016. – 153 p.

Nežinau šio, vieno iš žymiausių anglų rašytojų. Tiesiog kažkada perskaičiau, irgi vasarą, man pasirodžiusią itin neįdomią, nuobodžią, gan padriką vieną iš jo knygų. Kokią? „Amsterdamą“? Nepamenu. Aha, dar „Atpirkimas“ skaityta, tą ir po daugelio metų prisimenu, bet kažkaip netapatinau su šiuo rašytoju.

O pavadinimas „Vaiko gerovė“ tikrai neskamba patraukliai, kiek užkliuvo bibliotekos lentynoje (tikrai ne vieną kartą), buvo nedvejojant, net nežvilgelėjus antotacijon, nustumta šalin– kažkoks teorinis marazmas.

Bet… el. variantas, nieko kito geresnio neradus, be to, neaukšta kaina, kodėl gi ne?

Na, gal vis dėlto aš neskaičius šio autoriaus? Juolab kad ryški intriga, gan greitas siužetas, daugiasluoksniškumas – apie jokį nuobodį ar prėskumą net pagalvoti neleidžia. Pradedi ir praryji knygą vienu ypu. Teisininkų pasaulis atrodo autoriui žinomas kaip savas, gal tik sunku patikėti protagonistės žymios teisėjos Fionos itin dideliu emocingumu, kažkaip apie teisėsaugos darbuotojus įprasta galvoti kaip apie atbukusius ir gan racionalius pragmatikus.

Skaityti toliau

V. Hislop. Saulėtekis

Hislop, Victoria. Saulėtekis: romanas/ V. Hislop; iš anglų k. vertė Sigrida Rupšytė. – Vilnius: Jotema, 2016. – 305 p.
V. Hislop (1959) – anglų rašytoja, išgarsėjusi 2005 m. apie raupsuotųjų gyvenimą atskirtyje romanu „Sala“, lietuviškai išleista ir „Gija“, „Saulėtekis“.
Iš pradžių „Saulėtekyje“ siužetas vystomas grynai pramoginės literatūros principu: nuostabus salos miestas Famagusta – „Famagusta, beje, buvo ne tik turistų traukos centras, bet ir giliausias bei svarbiausias Kipro uostas. Iš čia atplukdytos citrusinių vaisių dėžės žmonėms, gyvenantiems atokiausiuose kampeliuose, leido pajusti šios salos skonį. p. 6 – kaip visos gerovės ir klestėjimo simbolis – įspūdingas viešbutis „Saulėtekis“, iš kiekvienos eilutės sklindanti prabanga ir skambantys pinigai. Klestintis gyvenimas rojuje, kur patenkinti ir esantys viršūnėje, ir žemesnėse pakopose: turistai plūste plūsta, visiems užtenka darbo ir pinigų. Serialų ir meilės romanų herojus primenantys protagonistai: gražuolė, įstabiais papuošalais spindinti, drabužius derinanti prie deimantų ir safyrų, išdidžioji Afroditė; verslumo ypatingais gabumais ir aktyvumu pasižymintis vyras Savas Protokopas. Puotos, blizgesys, natūralus ir apsimestinis juokas, laimė ir klestėjimas. Kaip gi intriga be trečiojo? Markas. Tik valdytojas, genialus vadybininkas ir pinigų kalėjas, Savo dešinioji ranka, pagaliau ir Afroditės meilužis.

Skaityti toliau

E. Ferrante. Naujoji pavardė

el. knyga

Ferrante, Elena. Naujoji pavardė: ciklo „Neapolietiška saga“ 2–oji knyga/ E. Ferrante; iš italų k. vertė Ieva Mažeikaitė–Frigerio. – Vilnius: Alma littera, 2017. – 341 p.

Jei niekas negali mūsų išgelbėti, nei pinigai, nei vyro kūnas, net ir ne mokslai, tai jau geriau nieko nelaukus viską sunaikinti. p. 13

Mintiju, kaip dažnai sąmoningai ar pusiau melaujam kitiems ir sau tada, kai nėra jokio reikalo. Ne, nemeluojam, bet kažkaip susimėtom: na, šiaip sau ta suknelė, o dar tiek kainuoja, sakai visai visai nuoširdžiai draugei ar kolegei, o kitą dieną vos atsikėlus nuskuodi ir nusiperki tą šiaip sau. Ir dar kaip kramtai nagus lėkdama – oo, kad tik būtų.

Absoliučiai taip atsitiko man su E. Ferrante knygomis. „Nuostabiąja drauge” nei nusivyliau, nei susižavėjau, šiaip – per vidurį, na, būna ir geresnių… Bet kaip puoliau pirkti ir iš karto skaityti vos pasirodžiusią antrąją sagos dalį, su kokia nekantrybe – ir ko, jei tik šiaip sau?

Skaityti toliau

E. Shafak. Ledinukų rūmai

ledinuk,u-rumaiShafak, Elif. Ledinukų rūmai/ E. Shafak: romanas; iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas. – Vilnius: Tyto alba, 2016. – 469 p.

E. Shafak – žymiausia ir populiariausia jaunosios kartos turkų rašytoja, rašanti pakaitomis tai anglų, tai turkų kalbomis, gyvenanti Stambule ir Londone, aktyviai dalyvaujanti visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Įdomu skaityti ne tik jos meninę kūrybą, bet ir pasisakymus apie literatūrą, rašytojo vaidmenį, kūrybos poveikį ne tik skaitytojams, bet ir pačiam rašytojui pirmiausia (ji pati, sako, tobulėjanti su kiekvienu kūriniu, geriau pažįstanti save ir pasaulį), aktyvią poziciją įvairiais aktualiais pasauliniais klausimais.

Skaityti toliau

Vormweg H. Gunter Grass

 

vormweg_heinrich-gunter_grass_th1Vormweg, Heinrich. Gunter Grass/ H. Vormweg; iš vokiečių k. vertė Jurgis Kunčinas. – Vilnius: Baltos lankos, 1998. – 160 p.

Nedidelėje literatūros ir teatro kritiko, bičiulio ir G. Grass’o kūrybos gerbėjo H. Vornmweg’o parašytoje monografijoje nesismulkinama ir paraidžiui nedėstomos rašytojo asmeninio gyvenimo detalės, bet koncentruojamasi į kūrybą: paskatinusius rašyti impulsus ir aplinkybes, kūrinių esmės aiškinimą, jų populiarumą ir daugiabalsiškumą, artimą ir reikalingą įvairiuose pasaulio kraštuose gyvenančiam skaitytojui, tuo pačiu šlovę, regis, užgriuvusią rašytoją labai jauną – trisdešimt vienerių po „Skardinio būgnelio” išleidimo, gebėjimą su ja susidoroti nesusireikšminant, ir, aišku, priešiškumą, kuris tiek iš literatūros asų, tiek iš publikos jį užgriūdavo ne po vieno naujai išleisto romano (net atskiras skyrius Pornografas, burnotojas, nihilistas). Apie G. Grass’o kaip asmenybės įvairiapusiškumą: grafikas, piešėjas, skulptorius, poeziją, pjeses, romanus kuriantis rašytojas, visuomenininkas, politikas, oratorius, keliautojas ir t.t.; jo kūrybinę drąsą: individualiai pažvelgti į istoriją ir kiekvieną daiktą, tarsi griauti įprastą tvarką ir kalbėjimą, pastebint tai, ko kiti linkę nematyti, o dar daugiau – nekalbėti. Jo panoraminius, bandančius aprėpti visą žmonijos istoriją ir visas žmogaus galimybes – ne tik gėrio, grožio, bet ir blogio srityse – kūrinius.

Skaityti toliau

Ha Jin. Laukimas

Jin, Ha. Laukimas: romanas/ Ha Jin; iš anglų k. vertė Ona Daukšienė. – Vilnius: Tyto alba, 2011. – 317 p.

Įkyriai raudonu viršeliu, santūri, bet egzotiška knyga apie trijų žmonių santykius, kurių svarbiausias komponentas ne meilė – laukimas represyvioje komunizmo dogmų tvirtovėje Kinijoje, kur žmogaus asmeninį gyvenimą nulemia partiniai reikalavimai, o emocijos? sutramdomos neįtikėtinomis taisyklėmis ir bausmėmis: karinėje ligoninėje dirbantieji negali susitikinėti už teritorijos ribų, negali būti intymių santykių tarp jų, juolab skyrybų, meilužių ir pan. Skurdžiai gyvendami subrendę žmonės po kelis kambaryje be jokių individualių galimybių panašūs ne į realius žmones, o sistemos sraigtelius, kurie veikia taip, kaip užprogramuoti.

Skaityti toliau

G. Grass. Skardinis būgnelis

Grass, Gunter. Skardinis būgnelis: romanas/ G. Grass; iš vokiečių k. vertė Teodoras Četrauskas . – 2 – asis patais. leid. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 660 p.

G. Grasso sąmoningai vengiau dėl įsitikinimo, kad jo kūryboje, kaip ir pasisakymuose, interviu apstu politikos, visuomeninės, socialinės, moralinės, nežinau kokios – bet, ko gero, visokios kritikos ir grotesko. Jeigu gerai žinai apie ką kalbama ir kas kritikuojama, tuomet tokios literatūros skaitymas darosi prasmingas, kitaip (pvz. Rushdie) stebina hiperbolizavimas, netikėtumai, bet negebi atskirti realybės nuo fantazijos ir perprasti metaforų. Turbūt taip kitataučiui įspūdžio nepadarytų koks „Lietuvis Vilniuje”, kurį, pamenu, prarijau amą praradus, o kadangi tai buvo pirmoji H. Kunčiaus skaityta knyga, niekaip iš pradžių negalėjau susigaudyti, ar Šeputis – pokštas ar rimtas romano veikėjas patriotas.

Skaityti toliau

R. Seethaler. Visas gyvenimas

Seethaler, Robert. Visas gyvenimas: romanas/ R. Seethaler; iš vokiečių k. vertė Rūta Jonynaitė. – Vilnius: baltos lankos, 2017. – 131 p.

Keistai susiklosto ne tik žmonių, bet ir knygų likimai: nors skirtingu laiku parašytos, bet veik vienu metu išverstos į lietuvių kalbą Williams „Stouneris” (1965) ir R. Seethaler „Visas gyvenimas“ (2014), kartu atrastos skaitytojo, ir nenorint prašosi lyginamos. Dėl panašios literatūrinės užmačios (vieno žmogaus gyvenimo istorija), veikėjų vienišumo ir uždarumo ir, turbūt labiausiai dėl jėgos slypinčios šiuose kūriniuose – klasikine forma parašyti šedevrai.

Skaityti toliau