G. Grass. Skardinis būgnelis

Grass, Gunter. Skardinis būgnelis: romanas/ G. Grass; iš vokiečių k. vertė Teodoras Četrauskas . – 2 – asis patais. leid. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 660 p.

G. Grasso sąmoningai vengiau dėl įsitikinimo, kad jo kūryboje, kaip ir pasisakymuose, interviu apstu politikos, visuomeninės, socialinės, moralinės, nežinau kokios – bet, ko gero, visokios kritikos ir grotesko. Jeigu gerai žinai apie ką kalbama ir kas kritikuojama, tuomet tokios literatūros skaitymas darosi prasmingas, kitaip (pvz. Rushdie) stebina hiperbolizavimas, netikėtumai, bet negebi atskirti realybės nuo fantazijos ir perprasti metaforų. Turbūt taip kitataučiui įspūdžio nepadarytų koks „Lietuvis Vilniuje”, kurį, pamenu, prarijau amą praradus, o kadangi tai buvo pirmoji H. Kunčiaus skaityta knyga, niekaip iš pradžių negalėjau susigaudyti, ar Šeputis – pokštas ar rimtas romano veikėjas patriotas.

Skaityti toliau

R. Seethaler. Visas gyvenimas

Seethaler, Robert. Visas gyvenimas: romanas/ R. Seethaler; iš vokiečių k. vertė Rūta Jonynaitė. – Vilnius: baltos lankos, 2017. – 131 p.

Keistai susiklosto ne tik žmonių, bet ir knygų likimai: nors skirtingu laiku parašytos, bet veik vienu metu išverstos į lietuvių kalbą Williams „Stouneris” (1965) ir R. Seethaler „Visas gyvenimas“ (2014), kartu atrastos skaitytojo, ir nenorint prašosi lyginamos. Dėl panašios literatūrinės užmačios (vieno žmogaus gyvenimo istorija), veikėjų vienišumo ir uždarumo ir, turbūt labiausiai dėl jėgos slypinčios šiuose kūriniuose – klasikine forma parašyti šedevrai.

Skaityti toliau

M. Kundera. Nereikšmingumo šventė

Kundera, Milan. Nereikšmingumo šventė: romanas/ M. Kundera; iš prancūzų k. vertė Goda Bulybenko. – Vilnius: baltos lankos, 2017. – 122p.

„Nereikšmingumo šventė“ – naujausias autoriaus kūrinys, Prancūzijoje pirmąkart išleistas 2014 metais.

Milanas Kundera (1929) – vienas garsiausių visų laikų čekų rašytojų, tokios jo knygos kaip „Nepakeliama būties lengvybė“ ar „Nemirtingumas“ tapo pasaulinės literatūros klasikos dalimi. Įdomus interviu.

Skaityti toliau

M. J. Urbonas. Dvasių urna

Urbonas, Mindaugas Jonas. Dvasių urna: novelės/ M. J. Urbonas. – Vilnius: Lietuvių rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 136 p.
„Dvasių urna” – pirmoji M. T. Urbono knyga. Sklandžiai ir įtaigiai pirmuoju asmeniu parašytos aštuonios novelės sukuria autobiografiškumo įspūdį, juolab, kad veikėjai – artimiausi šeimos nariai: močiutė, prosenelė, senelis, mama (vargu, ar kas rašys apie mamos mirtį, jei ji gyva, ir dar pirmuoju asmeniu), vaikystės draugas – visi mirę. Tiksliau sakant, aprašomos tų žmonių mirtys, na, gyvenimas tarsi lieka antrame plane. Ir atmintis. Autoriui, regis, svarbu visa tai įžodinti, įamžinti, kad laikui tekant nedingtų su visam. Labai gali būti, kad M. T. Urbonas bando pats sau išsiaiškinti gyvenimo/mirties santykius ir jų prasmę.

Skaityti toliau

T. Vaiseta. Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal

Vaiseta, Tomas. Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal: romanas/ T. Vaiseta. – Vilnius: Liet. raš. sąj. l-kla, 1916. – 232 p.

Čiop čiop čiop, pradedi nuo čiop čiop ir nė nepajunti, kad jau ne skaitai knygą, o ji tave ištikusi tokia jėga, kad negali atsitraukti, o skaitymo procesas virtęs estetine būsena: puikus stilius, pilnaviduris – nerandu kito žodžio – sakinys, vaizdus, bet natūralus žodžių šokis ir, svarbiausia, minties skvarbumas, niuansuotas psichologinių būsenų ir santykių lukštenimas, prasiskverbiant nuo visiškų paviršių iki nematomų, negirdimų, ko gero, net neįtariant esamų proto ir emocijų juodulių, plius dailės ir literatūros rakursai kaip natūralūs kasdienybės procesai – pasimatymo raštelį kaimynė įteikia knygoje “Lapok, aspidistra”, susipažįsta su savo moterimi J. Kunčino apsakymų knygelės pagalba, dvidešimto a. dailės albumai kaip priedas prie pasimylėjimo ritualų ir veidrodinis anapus gatvės namo atspindys – savotiška fotografija, nuolat bylojanti, kur iš tikrųjų esama. Menas gali gelbėti ir krizinėje situacijoje – Londone Egono Schiele,s sukeltos jausenos padeda vėl suartėti ir nublankinti į santykius įsiterpusį, rodos, neatleistiną poelgį. Apie meilę ir santykius su moterimi nekalbėjo, „mėgavimasis – padėjo bent šiek tiek susikalbėti. Meno kūriniai tapo melą švelninančiais tarpininkais.” p. 157

Skaityti toliau

J. Barnes. Laiko triukšmas

Barnes, Julian. Laiko triukšmas: romanas/ J. Barnes; iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė. – Vilnius: Baltos lankos, 2017. – 206 p.

Visi, kurie turi akis, matė vidinius komunizmo santvarkos prieštaravimus, bet kas žino, ar jų pakaks jai sugriauti. Jis tik žino, kad kai… arba jeigu tie laikai iš tiesų baigsis, žmonės norės supaprastintos įvykių versijos. Ką gi tai jų teisė. p. 188

Bene garsiausias rusų kompozitorius, parduota siela ir muzika laiko triukšme. Satyrinis sovietinį režimą pajuokiantis romanas, kaip daug kur apibūdinama, nors man jis neatrodė nė itin ironišku, juolab satyriniu: stalininis, chruščiovinis komunizmas kaipo toks iš šono atrodo turbūt komiškas ir tikras farsas, bet gyvenusiems jo laike – nei daugiau, nei mažiau – tragedija, be ribų, logikos, žmogiškumo. Taigi ir ši knyga kai kam pasirodys satyra, kai kam absoliučiai realistiniu romanu, o gal ir tragitragedija, o kai kam gal ir komedija. Iš kokio laiko ir kokiomis akimis bus žvelgiama.

Skaityti toliau

U. Radzevičiūtė. Kraujas mėlynas



Radzevi
čiūtė, Undinė. Kraujas mėlynas: romanas/ U. Radzevičiūtė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 360 p.

Ką reiškia šiais laikais istorinis romanas? Dažniausiai dabarties ir praeities sukryžminimą ir tą patį savasties ieškojimą tik per žymių veikėjų ar kataklizmų pavyzdžius. Vertybių, o ir nevertybių perimamumą, užstrigimą tam tikrame laike arba išnykimą. Vienokius ar kitokius atsikartojimus.

Riterių laikai, Livonijos ordinas… Ir kas gi ten gali būti įdomaus: kraujas, intrigos, tarpusavio kovos, Dievas ant kalavijo, kalavijas ant Dievo – ir apie tai skaityti dvidešimt pirmajame amžiuje? Kam?

Iš tikrųjų visi spėjimai pasitvirtina: ir kraujo, ir ginklų žvangesio, ir Dievo tarp šarvų ir kalavijų, intrigų, nepasitvirtina tik kam tai gali būti įdomu.

Viskas priklauso ne nuo istorijos, o jos rašytojo. Kaip ir tas pats anekdotas, pasakojamas vieno prajuokina, o iš kito lūpų net neišgirstama.

Skaityti toliau

C. Martinez. Pasiūta širdis

cdb_978bb6094660177_Pasiųta_širdis_p1Martinez, Carole. Pasiūta širdis: romanas/ C. Martinez; iš prancūzų k. vertė Inga Tuliševskaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2014. – 373 p.

Pasakotoja nutilo, pasakojimai dabar tėra atsiminimai, lyg cistos pasėti mano sieloje. Jie klajoja po mano tuščią kūną, o aš juos gaudau po vieną, kad ištėkščiau ant popieriaus. p. 354

Magiškojo realizmo, moteriškąją jėgą ir kūrybiškumą šaukte šaukiantis romanas. Įstabus. Net neįsivaizdavau, kad taip ilgėjausi magijos, stebuklų, neįtikėtinų palyginimų, stipraus ir vaizdaus žodžio.

Skaityti toliau

J. C. Mourlevat, A. L. Bondoux. Neatplėštas laiškas

Mourlevat, Jean – Claude. Neatplėštas laiškas: romanas/ J. Mourlevat, A. Boundux; iš prancūzų k. vertė Akvilė Melkūnaitė. – Vilnius: Alma littera, 2016. – 248 p.

Linksma, šmaikšti, trykštanti humoru elektroninė epistoliarinė pasaka, du veikėjus ne tik padaranti artimais, bet atskleidžianti praeities ir vilčių paslaptis, kurias supantiems artimiems žmonėms ar tik pažįstantiems niekada nesiryžtų atskleisti. Ir bendrumo jausmas (aš ilgiuosi mūsų), netgi  nuo pirmųjų laiškų atsiradęs jaudulys jiems padeda ne tik pažinti vienas kitą, bet ir įveikti ištikusius sunkumus.

Skaityti toliau

J. Korčakas. Karalius Motiejukas Pirmasis



300
Korčakas, Janušas. Karalius Motiejukas Pirmasis: pasaka/ J. Korčakas; iš lenkų k. vertė Antanas Paraščiakas. – Vilnius: Vaga, 1982. – 392 p.

Vaikystės skaitinys, su kuriuo atėjo suvokimas, kad knyga kažkas tokio. Kažkas, dėl ko verta sprukti kad ir trumpam nuo gyvenimo: žaidimų, vaikų – patirti daug didesnius dalykus negu realybėje – pirmiausia liūdesį ir skausmą, atsimenu, kad verkdavau. Skaičiau per atostogas kaime, skaičiau, ašarojau ir vėl skaičiau. Ir slėpdavausi, gerai atsimenu, kad skaitydama “Motiejuką” slėpdavausi, nes turbūt vaikai (kaime vasarą buvo brolis ir keli kaimynų berniukai) šaipydavosi, kad žliumbiu, kad skaitau ir skaitau tą pačią knygą. Dar įstrigo suvokimas, kad anapus namų sienų, sodo ir vartų egzistuoja pasaulis, eidama prie kelio nuolat žvelgdavau į tolius – norėjau iškeliauti – gal pas juoduosius ir geltonuosius karalius? Buvau trečioj ar antroj klasėj, ir “Karalius Motiejukas” tikrai neatrodė pasaka – tikras, tikresnis už tikrą – gyvenimas.

Skaityti toliau