L. Andersson. Estera: romanas apie meilę

Andersson, Lena. Estera: romanas apie meilę/ L. Andersson; iš švedų kalbos vertė Agnė Kudirkaitė-Ydrauw. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 196 p.

Lena Andersson ( 1970 ) viena garsiausių Švedijos žurnalisčių, rašytoja. 2013 m. už šį romaną pelnė prestižiškiausią Švedijos literatūros apdovanojimą – Augusto premiją.

Jau pirmaisiais sakiniais lakoniškai ir tiksliai apibrėžiama protagonistė: ,,Gyveno žmogus, vardu Estera Nilson, sulaukusi trisdešimt vienerių, jau buvo išleidusi aštuonias intensyvaus turinio knygeles“ p. 7. Kitaip sakant, kaip toliau draugių apibūdinama ,,aristokratė snobė“, tiksliai suplanavusi ir veiklą, ir asmeninį gyvenimą. Stipri asmenybė, puikiai valdanti savo likimą, tarsi kokį projekto vykdymą. Jeigu ne bet… Pačioje pradžioje pateiktas ir sąlygiškumas: ,,Vieni sakė, kad originalias (knygas), kiti kad žaismingas, o dauguma apie Esterą Nilson nebuvo girdėję“ p. 7. Žodžiu, kaip visi. Vadinasi, ir istorija gali nutikti jei ne visiems, bet daugeliui tikrai. Skaityti toliau

Reklama

L. Logothetis. Gerumo dienoraštis

Logothetis, Leonas. Gerumo dienoraštis: įkvepiančios gerumo paieškos pasaulyje/ L.Logothetis; iš anglų k. vertė Ieva Albertavičienė. – Vilnius: Vaga, 2015. – 186 p.

Leonas Logothetis – nuotykių ieškotojas, charizmatiškas oratorius, filantropas. Daugelį metų pradirbęs įtemptą biržos maklerio darbą Londone, nenustygęs monotoniškoje kasdienybėje, persikėlė į Los Andželą, kur atrado naujus namus. Darbas TV, mylima mergina, draugiškas šuo, o pilnatvės vis dėlto nėra. Kas iš to turėjimo, jei viduje krebžda nepasitenkinimas, kad gyvena ne visai pilnavertišą, ne visai tikrą gyvenimą? Kelionių, nuotykių ilgesys, kitokio pasaulio pažinimo troškimas ar baimė įsipareigoti ilgalaikiams ir pastoviems santykiams – pats savęs klausia Leonas, o atsakymo nusprendžia ieškoti vykdydamas susigalvotą gerumo akciją – keliauti per pasaulį be pinigų, maisto, išgyventi iš žmonių geranoriškumo, tuo pačiu ir skleisti labdarą – netikėtai atsilyginti už suteiktą pagalbą.

Skaityti toliau

J. Chessex. Tironas

Chessex, Jacques. Tironas: romanas/ J. Chessex; iš prancūzų k. vertė Violeta Tauragienė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 200 p.

J. Chessex (1934 – 2009) – šveicarų literatūros gigantas, prieštaringa, daugybe talentų atsiskleidusi asmenybė: poetas, prozininkas, dailininkas, visuomenės kritikas, sakoma, būtent jis nutiesė kelią populiariojo M. Houellebecqo pranašystėms. J. Chessex lyginamas su prancūzų egzistencialistais, ypač A. Camiu, negailestingais psichikos tyrinėjimais, išsiskleidžiančiais iki šiurpių siurrelistinių vaizdų. Tai ir pirmasis užsienietis, apdovanotas 1973 m. prestižine Gouncour,ų premija.

Skaityti toliau

M.Matios. Saldžioji Darusia

Matios, Marija. Saldžioji Darusia: trijų gyvenimų drama/ M. Matios; iš ukrainiečių k. vertė Vasil Kapkan. – Vilnius: Eugrimas, 2013. – 192 p.

M. Matios (1959) – žinoma ukrainiečių rašytoja, kilusi iš huculų inteligentų šeimos Vakarų Ukrainoje esančios Bukovinos. Išleidusi poezijos, prozos kūrinių, iš kurių populiariausi – ,,Tauta“, ,,Saldžioji Darusia“, ,,Beveik niekada ne atvirkščiai“, ,,Armagedonas jau įvyko“ ir kt. Jos kūriniai populiarūs ne tik Ukrainoje, bet verčiami ir į keliolika pasaulio kalbų. 2005 metais tapo Ukrainos Taraso Ševčenkos Nacionalinės premijos laureate.

,,Saldžiosios Darusios“ įvykiai vyksta Šiaurės Bukovinos huculų dalyje (dabartinės Černivcų srities teritorija Vakarų Ukrainoje), rašytoja įamžina savojo krašto istoriją ir eilinių kaimo žmonių tradicijas, skaudžius patyrimus. Tai paribio kraštas, kur nuolat keitėsi valdžia, įvairių tautybių sumišę gyventojai, jų kalba pilna svetimų, o ir etno, tik tam kraštui būdingų žodžių, sudėtingos sąlygos žmones išmokę gyventi prisitaikant prie nepalankiausių aplinkybių, būti savarankiškais – ne vergais, laukiančiais ką svetimi nurodys daryti. Vien dvidešimto amžiaus pirmoje pusėje valdžia Bukovinoje keitėsi vos ne dvidešimt kartų – Austrijos–Vengrijos, Rumunijos, Rusijos, Lenkijos, Vokiečių, Sovietų, nuo 1991 m. Ukrainos.

Autorė retrospektyviai perkelia skaitytoją į tarpsnius nuo socializmo „klestėjimo“ epochos iki prasidedant Antrajam pasauliniam karui. Per individualią veikėjų patirtį perteikia savo krašto, šalies dramatišką istoriją.

Skaityti toliau

O. Pamuk. Tos keistos mano mintys

Pamuk, Orhan. Tos keistos mano mintys: romanas/ O. Pamuk; iš turkų k. vertė Justina Pilkauskaitė – Kariniauskienė. – Vilnius: Tyto alba, 2017. – 656 p.

MIESTO GYVENIMO GYLIS PRIKLAUSO NUO MŪSŲ PASLAPČIŲ GELMĖS p. 520

Daug yra kūrinių, kur pagrindiniu veikėju norisi apibūdinti Laiką, būtent jį, net rašant iš didžiosios raidės. Nei akimirkai nepavargstantis, visur prasiskverbiantis – eilutėse, tarp eilučių – įkyrus ir nepastebimas, čia gražinantis, kuriantis, čia jau griaunantis ir paliekantis. Ir, regis, ne rašytojas jį, o jis rašytoją vedžiojantis po savo minčių ir turtų karalystę: štai šai, prašau pažvelk į tą berniuką, mergaitę, kokie mieli ir skaisčiaakiai, o žinai, ką iš jų galiu padaryti: puošiu, lipdysiu, pridėsiu visokių paletės spalvų, o kai nusibos: žinai… Žinau žinau, norisi sustabdyti tą laiko pagyrūniškumą visagale jėga, netgi nustumti, o kodėl nesutrypti? bet jis vis tiek atgis ir tauzys toliau. O kad tik… Ir veiks. Norisi sušukti: nutapei puikų paveikslą, pakabink, lai gėrisi visi, kam tau tuoj pat imti jį ir naikinti. Kodėl tuoj pat? Pamažu, mielieji, va, tarp auksinių sruogų vieną pilką, tokią nepastebimą ir paslepiamą tarp tų kvepiančių ir banguojančių auksų, o toji pilkoji nepastebimoji perims Laiko funkciją ir skleisis, vilnis, ne ne, plaukų jai nepakaks, kas sustoja, kai pradeda sektis?

Skaityti toliau

O. Bourdeaut. Belaukiant Bodžanglio

Bordeaut, Oliver. Belaukiant Bodžanglio: romanas/ O. Bordeaut; iš prancūzų k. vertė Erika Sabaliauskaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 142 p.

Trys paeiliui perskaitytos knygos: “Lopšinė“, ,,Belaukiant Bodžanglio“ ir ,,Aš esu Liusė  Barton“ – visos nedidelės apimties, skirtingos stiliumi, veikėjų charakteriais, bet kartu ir tarsi susilieję į vienį: papildant, apjungiant ir pateikiant įvairius aspektus tos pačios temos – moters likimas kritiškomis aplinkybėmis. Ypač panašios dvi pirmosios – psichine liga sergančiojo žmogaus būtis realybės vyksmų kakofonijoje.

Skaityti toliau

R. Gary. Moters šviesa

Gary, Romain. Moters šviesa/ R. Gary; iš prancūzų k. vertė Violeta Tauragienė. – Vilnius: Baltos lankos, 2009. – 116 p.

Mylėti – vienintelis turtas, kuris didėja, kai juo švaistaisi. Kuo daugiau duodi, tuo daugiau lieka tau. p. 83

Tai galima apibūdinti itin tamsiu ir liūdnu kūriniu, bet… pavadinime žodis ššviesa, ir ne bet kokia – moters. Prisiminimai ššviečia ištikusios situacijos niūroje, beviltiškume. Ar tai guodžia, gal netgi optimistina veikėjus, o ir skaitytoją?

Knygos konstrukcija tokia, kad neištinka nei depresiška nuotaika, nei ašaros, juolab neviltis. Reikšmės slypi po kasdieniais, dažnai netgi banaliais, nieko ypatingo nesakančiais dialogais, tarp eilučių, išoriškai nepastebimi sielos skauduliai – kasdienybės ritualuose.

Skaityti toliau

Slimani L. Lopšinė

Slimani, Leila. Lopšinė: romanas/ L. Slimani; iš prancūzų k. Vertė Violeta Tauragienė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 215 p.

Neatsimenu, kada teko skaityti knygą, kad viešoji ir mano nuomonė nesutaptų veik 100 procentų. Skaitydama labai vaizdžią ir išsamią, panegirinę recenziją ,,Lopšinei”, kuri, ko gero, daugiausia paremta užsienio traktuotėmis – tiesiog patyriau šoką: nė žodelio apie tai, ką esminio aš įžvelgiau šiame kūrinyje. Pabrėžiamos dvi pagrindinės temos: buržua ir žemesniojo sluoksnio santykių konfliktas ir auklės vieta šeimos atžvilgiu, socialinis aspektas. O psichikos ligonio vieta visuomenėje? Kas atsakingas už jo integraciją ir tam tikrą ligos kontrolę? Pirmas klausimas kilęs perskaičius keletą puslapių – ar toji aiškiai sunkia psichikos liga serganti auklė – tobulu ne tik vaikų auklėjimu, bet visų namų tvarkymu pasižyminti moteris – ar ji gėrė vaistus, ar ji lankėsi pas psichiatrą? Kas atsakingas už tokio žmogaus likimą ir, aišku, su juo susidūrusių, jeigu nepatyrusių asmenų, tai ir negebančių įžvelgti ne darbštumo, tobulumo, bet liguistumo elgseną – saugumą? Tai, be jokios abejonės, viena pagrindinių šiuolaikinės, ir, ko gero, dar didesnė rytdienos visuomenės problema. Psichiškai nesveikas žmogus paliekamas likimo valiai, visuomenė – taipogi. Kiek kartų patiems tėvams kilo klausimas, kad tai, ką daro Luiza, ne visai normalu? Ar normalu kloti sutuoktinių lovą, keisti jų patalynę?

Skaityti toliau

J. G. Vasquez. Taip skamba krintantys

Vasquez, Juan Gabriel. Taip skamba krintantys: romanas/ J. G. Vasquez; iš ispanų k. vertė Aistė Kučinskienė. – Vilnius: Vaga, 2016. – 256 p.

Kolumbija gamina pabėgėlius, tai tiesa, bet kada nors man norėtųsi sužinoti, kiek iš jų gimė aštuntojo dešimtmečio pradžioje, kaip mes su Maja, kiek iš jų patyrė ramią, saugią ar bent jau netrikdomą vaikystę, kaip mes su Maja, kiek iš jų išgyveno paauglystę ir staiga subrendo jau baimėje, šūvių ir bombų triukšme skendinčiame mieste, nors niekas nebuvo paskelbęs jokio karo, bent jau konvencinio karo, jei kažkas tokio egzistuoja. Man norėtųsi sužinoti: kiek jų išvyko iš mano miesto jusdami, kad vienokiu ar kitokiu būdu gelbėjasi, ir kiek jų gelbėdamiesi juto, kad kažką išduoda, kad tampa tomis iš skęstančio laivo bėgančiomis žiurkėmis, nes bėga iš degančio miesto. p. 247

 

Skaityti toliau

M. Houellebecq. Kovos lauko išplėtimas

Houellebecq, Michel. Kovos lauko išplėtimas/ M. Houellebecq: iš prancūzų k. vertė Dainius Gintalas. – Vilnius: kitos knygos, 2016. – 136 p.

Šiais laikais viena iš dažniausių kovų – tai dėl lygių galimybių. Kokių? klausiu, perskaičiusi „Kovos lauko išplėtimą“, o atsakymas, deja, jau nebėra toks aiškus kaip iki šiol: na, lyčių lygybės, pirmiausia… kas dar? gal negalią turinčių ir sveikųjų, pvz. turi būti privažiavimai, na, kažkas panašaus, bet čia, aišku, tik ple ple… O dar? Gyvūnų teisės į gerą, teisingą gyvenimą…

Skaityti toliau