J. Barnes. Vienintelė istorija

Barnes, Julian. Vienintelė istorija: romanas/ J. Barnes; iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė, – Vilnius: Baltos lankos, 2019. – 234 p.

Meilės sunkis

Visi turi savo meilės istoriją. Visi. Tegu ji baigiasi tragedija ar išgaruoja, tegu jos tikrovėje net nebuvo, tik vaizduotėje, bet ji tokia pat tikra. p. 48

Skaitant J. Barnes bet kurį kūrinį, jo taiklus, iš pirmo žvilgsnio paprastas ir tiesus žodis, analitinis gebėjimas prasiskverbti į slaptus aprašomo reiškinio kampelius ir pasirinktą siaurą temą išpildyti, galima sakyti, kaupinai – priverčia susimąstyti. Ir mąstyti, ne, gal greičiau mąstinėti ir užvertus knygą, ir ją pamiršus, o po kurio laiko visai nei iš šio, nei iš to vėl atgijus atmintyje ir vėl pakibus klaustukais: ei, ką tas J. Barnes paisto – negi iš tikrųjų gyvenimas krečia tokius šposus, kaip kad jis rašo?

Vienintelė istorija. Pirmosios meilės įtaka visam tolesniam gyvenimui.

Jaunuolio ir veik penkiasdešimtmetės moters meilės istorija.

Meilės sunkis.

Alkoholizmo, savinaikos tema.

Atminties galimybės ir netgi pareigos.

Skaityti toliau

Reklama

E. Hautzig. Bekraštė stepė

Atminties archyvai

Hautzig, Esther. Bekraštė stepė/ E. Hautzig: iš anglų k. vertė Eugenijus Ališanka. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 239 p.

Dar vienas atsiminimais ir vaiko patirtimi paremtas pasakojimas. Jį iš karto lygini su „Tarp pilkų debesų“ istorija, nes būtent R. Šepetys sakinys „Jaudinantis ir jautrus pasakojimas apie tremtį, paremtas autorės patirtimi“ tuoj po pavadinimu – niekaip nepraleisi neperskaičius. Tai gali būti reklama, kai kam antireklama, jeigu ne itin žavisi R. Šepetys kūryba.

Kuo E. Hautzig (1930 – 2009) knyga apie Sibirą skiriasi nuo „Tarp pilkų debesų“? Abi pasakojamos iš buvusių turtingų tėvų mergaičių iš Lietuvos pozicijų: tik vienos jų gan dirbtinis, girdėtas, su holivudiškai pagražinta pabaiga ir paremtas perskaitytais, kitų papasakotais įvykiais („Tarp pilkų debesų“) ir dažnai akcentai dedami tikrai ne ten, kur juos dėtų realybė, o „Bekraštė stepė“ – originalus ir įtikinantis, jautrus pasakojimas, paremtas unikalia, nors ir panašia į kitų tremtinių, patirtimi.

Skaityti toliau

R. Mistry. Trapi pusiausvyra

 

Mistry, Rohinton. Trapi pusiausvyra: romanas/ R. Mistry; iš anglų k. vertė Danguolė Žalytė. – Vilnius: Tyto alba, 2015. – 627 p.

Tarp vilties ir nevilties

Indija – būtent šalis, į kurią mane reikėtų prievarta ir turbūt surištą vežti. Bauginanti, o ne žavinti, kad ir kokia savita būtų, daugeliui madinga (bent jau anksčiau) – dvasinių paieškų, gal net išgijimų erdvė. Skurdas, kastos, chaosas, – nors ieškoma ramybės – nešvara, įstatymų nebuvimas ar galimybė nepaisyti, religijos – kaip priedangos ir įrankiai įvairiausioms anarchijoms: kas nors su kuo nors kovoja, kas nors ką nors skerdžia, visad baisiausios situacijos be jokių išeičių, kaip sakoma knygoje: „Šiandien sikhai. Pernai buvo musulmonai. Dar anksčiau – haridžanai“ p. 595

Ir turbūt esminis sakinys „Trapi pusiausvyra tarp vilties ir nevilties“, tinkantis ne tik pavadinimui, bet ir pagrindinei kūrinio minčiai nusakyti: koks bebūtų gyvenimas, jame egzistuoja įvairūs dalykai, kaip svyruojančios vienon kiton pusėn svarstyklės, balansuojančios skausmą ir džiugesį. Na, laimė, dažnai atrodo,  čia daugiau vaizduotės duotybė, o ne realybėje egzistuojantis, su materialiuoju pasauliu susijęs patyrimas. Atjauta, širdies talpos praplėstis, kai į ją nėra ką dėti, tik pačius žemiausioje pakopoje esančius, kai dalijamasi ne kuo kitu, tik skurdu ir baisiomis istorijomis ar vidų lyg migla apėmusia tuštuma, kur net vos apčiuopiama empatijos užuomina suskamba kaip svaiginanti, o kartu ir graudi muzika.

Skaityti toliau

D. Rabinyan. Kaktusų gyvatvorė

Rabinyan, Dorit. Kaktusų gyvatvorė: romanas/ D. Rabinyan; iš hebrajų k. vertė Kristina Gudelytė–Lasman. – Vilnius: Sofoklis, 2019. – 382 p.

Jausmai ir sienos

Pastaruoju metu į rankas vis papuola žydiškoji literatūra, o perskaičiusi „Poną Manį“, jaučiausi tokia perkaupota specifinės istorijos, geografijos, likimų, kad mintijau kurį laiką vengti šios rūšies knygų. Kad ir puikios kūrybos – tiesiog gali būti per daug. Na, bet va „Kaktusų gyvatvorė“ lyg niekur nieko įsprūdo į rankas ir tiesiog akimirksniu susiskaitė.

Rytietiškas Romeo ir Džuljetos istorijos variantas. Regis, kosmopolitiškuose jaunų žmonių gyvenimuose, ypač patekus į kunkuliuojantį visomis spalvomis Niujorką, jokių jausminių tabu negali būti. Iš skirtingų religinių bendruomenių, kariaujančių šalių atvykę įkvepia bendro, gal vienijančio niujorkietiško smogo, o nuo vaikystės į mąstysenas įsisiurbę skirtingos šeimų tradicijos ir paranojos tampa nerealiomis. Kad ir po rugsėjo 11–osios.

Skaityti toliau

T. Renberg. Šarlotė Izabelė Hansen

Esamo laiko atradimas

Renberg, Tore. Šarlotė Izabelė Hansen: romanas/ T. Renberg; iš norvegų k. vertė Lina Baltrukonienė. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2012. – 286 p.

Dviplanis kūrinys: akademinio literatūrinio elito gyvenimo problemos ir realios kasdienės šeimos kaip pilnavertės egzistencijos būtinybė ir suderinamumas su mokslo pasauliu. Jeigu pirmasis sluoksnis – akademizmo kritika ir hermetika – bent jau man, gan įdomus, tai antrasis visiškai popsinis ir skirtas plačiajai, serialus mėgstančiai auditorijai, tiesą sakant, supaprastintas ar tiesiog neįstengta rašytojo skverbtis niuansuotai iki esmės ir psichologiškai sukurti pagrįstą ir įtikinamą protagonisto charakterį. Apskritai hiperbolizacija (perspaudimas?) ir ironija būdinga nuo pradžios iki pabaigos, veikėjai daugiau ar mažiau vaikiški ir juokingi, nors transliuojantys šiuolaikines idėjas ir besisukantys šiuolaikinių problemų sūkuriuose, o ir apkarstyti tuomečio laikmečio aktualijomis: princesės Dianos žūtis…

Skaityti toliau

G.Swift. Motinų sekmadienis

Swift, Graham. Motinų sekmadienis: romanas/ G. Swift; iš anglų k. vertė Emilija Ferdmanaitė. – Vilnius: Baltos lankos, 2019. – 127 p.

Paslapties inkliuzas gyvenimo ir kūrybos sanplaikoje

Žodis, kuriuo norisi apibūdinti šį kūrinį – rafinuotas. Jau nuo pirmo puslapio pajauti kitokį kalbėjimą negu įprasta pasakojant vyro ir moters santykių istorijas. Sukuriama atmosfera, kurioje paprasti dalykai tampa fatališkais, magiškais, itin individualiais ir tuo pačiu bendražmogiškais.

G. Swiftas (1949) – garsus šiuolaikinis britų rašytojas, premijos „Man Booker“ laureatas. Jo kūriniai išversti daugiau negu į 30 kalbų, o kai kurie net įtraukti į mokyklų programas. Žymiausias turbūt „Vandenų žemė“ (1983) (och, būtent šitą knygą parsinešiau radusi krūvelėje prie konteinerio, tik niekaip neprieinu lig jos skaitymo, taigi, gerų knygų galima rasti ypač netikėtose vietose.) „Motinų sekmadienis“ (2016) paskutinis kol kas išleistas kūrinys, 2017 m. nominuotas W. Scotto vardo premijai ir apdovanotas literatūros prizu „Hawthornden“.

Skaityti toliau

J. Hilton. Dingęs horizontas

Hilton, James. Dingęs horizontas: romanas/ J. Hilton; iš anglų k. vertė R. Pilkauskaitė. – Vilnius: Baltos lankos, 2012. – 197 p.

Klasika. Utopija. Šangrila.

Aš iš tų, kuriems šis kūrinys nežinomas, filmas nematytas, bet regiono ar dar kažin ko pavadinimas Šangrila girdėtas. Taigi, kaip rašoma kažkurioje apžvalgoje, kiekvienam vienokiu ar kitokiu būdu su „Dingusiu horizontu“ tekę susidurti. O paskatino perskaityti A. Pattchet „Nuostaboje“ veikėjų refleksijos apie savo padėties sulyginimą su „Lost horizon“.

J. Hilton (1900–1954) Londone gimęs ir kurį laiką gyvenęs rašytojas, vėliau persikėlęs į Kaliforniją, jo darbas glaudžiai siejosi su Holivudu (amerikietiškumas ryškus ir šiame romane), mėgęs muziką ir keliones, buvo prisiekęs alpinistas. Išgarsinę kūriniai: „Lost horizon“, „Goodbye, Mr. Chips“.

Nors „Dingęs horizontas“ išleistas 1933, bestseleriu tapo 1939 m. ir pradėjo patogių, minkštais viršeliais, kišeninių knygų leidybos erą.

Skaityti toliau

A. Patchett. Nuostaba

Tarp mokslo ir fantazijų

Patchett, Ana. Nuostaba: romanas/ A. Patchett; iš anglų k. vertė Mėta Žukaitė. – Vilnius: Baltos lankos, 2018. – 318 p.

Pradėjusi skaityti šią knygą tikėjausi… ko galima tikėtis skaičius „Vieninguosius“? Subtilaus, bet kartu ir paprasto siužeto; įvairiapusių veikėjų: jau jau susidarai apie kurį nors vienokią nuomonę, staiga autorė geba natūraliai ir įtikinamai pasukti veiksmą, kad tas pats veikėjas atsiduria kitoje šviesoje, ir traktuoti jo įprastais matais: geras, blogas niekaip neįstengsi.

Knygos „Nuostaba“ pradžia, o galima sakyti ir visa pirmoji pusė, tikrai įtraukė ir sužadino smalsą: kas gi bus, kaip pakryps mokslininkės likimas atsidūrus tolimose Brazilijos džiunglėse. Bet… ko nesitikėjau, kad tai išvirs į fantazijos ir nuotykių, netgi pasakos žanro kūrinį. Niekaip. Ar nuvylė? Juk tai autorės ankstesnis kūrinys (2011) taigi, lyginti su „Vieningaisiais“ galbūt nederėtų. Nors būdingų niuansų: įvairialypiai veikėjai, atsikratymas gerų/blogų stereotipų – akivaizdus, tik, deja, ne tokie įtikinami ir gana kontroversiški, gal net nusukant į kraštutinumus, vidiniai lūžiai ir konfliktai.

Skaityti toliau

L. S. Černiauskaitė. Šulinys

Moterų ir šulinių gelmė

Černiauskaitė, Laura Sintija. Šulinys: mažasis romanas/ L. S. Černiauskaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 191 p.

Skaitant „Šulinį“ aplinkui besisukinėjantis pradinukas paklausė: apie kokį šulinį skaitai? Kookį? Šulinys ir yra šulinys. Tas, kur gatvėj su dangčiu? Kanalizacijos? Aha, makteli galva. O kokie dar būna, jau dabar jis stebisi.

Iš tikrųjų kokias asociacijas gali sukelti pavadinimas „Šulinys“? Pirmiausia su praeitimi, kur šulinio vanduo ir gaivina, ir netgi apibrėžia sodybos vertę: namai be vandens menkos vertės; su šių dienų suvargusiu, skurdo ir kažkokio kažko iškamuotu kaimu, kur šuliniais naudojasi neturintys pinigų nei vandentiekiui, nei juolab gręžiniui; miesto vaikams – kanalizacijos šuliniai su metaliniais dangčiais; būsimoms kartoms turbūt šis žodis jau nereikš to, kas buvo įprasta, nes jei nematęs daikto ar reiškinio, vargu ar sieji ir kalboje egzistavusią reikšmę. Taip, šulinys kelia ne tik gyvybines išlikimo asociacijas, tai pavojaus, paslapties ir ypatingo atsargumo reikalaujantis įrenginys: jei kas įkrito į šulinį ar ištiko nelaimė kasant, valant – lemtis tojo skamba baugiai; turbūt ne vieną kaime augusį vaiką, norėdami apsaugoti, suaugę gąsdino laumėmis, raganomis ir visokiomis kitokiomis gelmėje tūnančiomis pabaisomis.

Manau, kad ir L. S. Černiauskaitės „Šulinį“ skirtingų kartų atstovai perskaitys skirtingai.

Skaityti toliau

N. Ikstena. Motinos pienas

Ikstena, Nora. Motinos pienas: romanas. – N. Ikstena/ iš latvių k. vertė Laura Laurušaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2019. – 191 p.

Nepasiekiamos laisvės ilgesys

Latvių rašytojos lakoniškas ir stiprus romanas apie trijų kartų moteris asmenybės netoleruojančiais socializmo metais. Nuo 1969 iki nepriklausomybės atgavimo. Nors, regis, autorės žodis toks smogiantis, kad rašyti galėtų apie bet ką ir tai sukrėstų.

Pasakojama iš dviejų veikėjų pozicijų: dukters, kuriai teko tapti savo motinos motina ir ja rūpintis nuo vaikystės, ir motinos, turinčios ginekologės mokslininkės gyslelę ir matančią prasmę tik darbe, bėda ta, kad ne pagal nubrėžtus standartus: ji gydytoja iš pašaukimo, pasiryžusi padėti moterims kiek įmanoma ir netgi užbėgant išradimams į priekį. Per jų monologus, ypač mergaitės, rutuliojama ir trečiosios šeimos moters – Motinos motinos, įprastai vadinamos močiute, – linija, kurios žvilgsnis į gyvenimą paprastas, meile apdalijantis artimuosius ir trokštantis jiems bet kokiu atveju padėti.

Skaityti toliau