M. Houellebecq. Kovos lauko išplėtimas

Houellebecq, Michel. Kovos lauko išplėtimas/ M. Houellebecq: iš prancūzų k. vertė Dainius Gintalas. – Vilnius: kitos knygos, 2016. – 136 p.

Šiais laikais viena iš dažniausių kovų – tai dėl lygių galimybių. Kokių? klausiu, perskaičiusi „Kovos lauko išplėtimą“, o atsakymas, deja, jau nebėra toks aiškus kaip iki šiol: na, lyčių lygybės, pirmiausia… kas dar? gal negalią turinčių ir sveikųjų, pvz. turi būti privažiavimai, na, kažkas panašaus, bet čia, aišku, tik ple ple… O dar? Gyvūnų teisės į gerą, teisingą gyvenimą…

Reklama

A. Solženicyn. Vėžininkų korpusas

Solženicyn, Aleksandr Isajevič. Vėžininkų korpusas/ A. I. Solženicyn: iš rusų k. vertė Marius Norkūnas ir Nida Norkūnienė. – Vilnius: Žara, 2009. – 512 p.

Ir vėl klasika. Ir vėl rusų. „Vėžininkų korpusas“ (1963–1967) įvardinta kaip apysaka, nors jau kažkaip sunku suvokti, kuo romano, apysakos ar net išplėtoto apsakymo žanrai skiriasi, šiuo atveju tai daugiasluoksnis, nemažai temų ir idėjų generuojantis kūrinys. Bet laiko atžvilgiu ir erdvės – nubrėžtos gan ryškios ribos: mėnesis vėžininkų ligoninėje kažkur Vidurinėje Azijoje, nors, kaip čia pasakius – prisiminimai, dialoguose iškylantys įvykiai – nepripažįsta jokių apribojimų – ir lageriai, ir aūlas tolimoje stepėje, netgi Maskvos naujienų atgarsiai, patirtys iš karo, suėmimų, trėmimų, gydytojų gyvenimo ir karjeros niuansai. Kita vertus, mėnesis – tai jau labai ilgas laiko tarpas A. Solženicyno mažajai prozai – paprastai koncentruojamasi į labai trumpas atkarpas –  Vieną Ivano Denisovičiaus dieną, tris valandas – Atsitikime Kočetovskos stotelėje, o apsakymui Dešinioji plaštaka nereikia nė valandos; apimtimi gan didelis romanas Pirmajame rate – nepilnas tris paras. Tas polinkis į glaustumą, kaip pats rašytojas sako, „pasireiškia ne tik kūrinio medžiagoje, bet yra įsismelkęs ir į mane patį. <…> Man darosi nejauku, jei turiu per daug erdvės. Gal mane prie to pripratino gyvenimas kameroje. p. 499

Dovis Pa. Dangus Strazdui

Dovis Pa. Dangus strazdui: romanas. – El. leidykla: Naujas vardas, 2016. – 70p.

Kaip pats autorius įžanginiame žodyje sako: iš ilgesio visa tai,  stebėjimų, artumos, prasmės ir savasties ieškojimų.

Vienatvė dviems – pigus triukas sąmonei apgauti. Kurį laiką toje būsenoje jautiesi gerai, iki rytas tave pabudina iš sapno ir tu supranti: kad ir koks šūdo kupinas atrodo gyvenimas, tu negali nustoti jame dalyvauti. Tu privalai. Tu gyveni, bandydamas išsiaiškinti, kas tu esi. p. 5

 

V. Šmigelskas. Kur skraido liūdesio lėktuvai

Šmigelskas, Vidmantas. Kur skraido liūdesio lėktuvai: publicistika/ V. Šmigelskas. – Vilnius: Versus aureus, 2016. – 175 p.

Apie azuritus, tik 180 laipsnių kitaip, negu prieš tai skaitytoje knygoje. Nuosekliai ir dokumentiškai – nepasakysi, kad vien fiksuojant – paprastai ir sklandžiai pasakojami darbinės emigracijos įspūdžiai, pastebėjimai, apibūdinami sutikti tipažai, su kartėliu ir jumoru nusakomos kritinės situacijos. Tai tarsi dienoraštis – angliškai nemokančio žmogaus, per agentūrą įsidarbinusio Anglijoje su tikslu ne tik užsidirbti, bet ir stebėti, o patirtį aprašyti – laikraščiui, vėliau ir knygoje. Leidinys paįvairintas enciklopediniais geografiniais, istoriniais, statistiniais duomenų intarpais ir nuotraukomis. Nuotraukos, be abejo, dokumentinio pobūdžio tekstuose įdomu, bet, va, tuos pajuodintus tekstus norisi peršokti – jeigu bus reikalinga viena ar kita išsamesnė informacija, taigi yra visur ir bet kada visagalis google.

J. Žąsinaitė. Azuritijos kardinolai

Žąsinaitė, Jurga. Azuritijos kardinolai: romanas/ J. Žąsinaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 287 p.

spriegti, dybinti, plustėti, liumpinti, bindzinti, gvilbti (?), kiauksantys langai (?), išara, gąsliai, niprinti, akmenų krūsnis, retuoti, skliausti, vidupietė, šmūkštinti, liūga (s)?, juokininkas, mulvė, tvyloti, išpampę dūbliai, šaipas, nuogandi, urkštauti, dilga rankoms, vienauti, svečiašalė, dvėluoti, cimbalis, gysti, santėmis, šižti, skvirbinti, dargus, vidupietė, slėpsnos, kuštenti, dovis, vilbėti, apyšvitis, šiaudžolės, chalato palai, žlugtą žlugt, šalinėti, skvirbti, kalbos srūvis, kaužai?, sliaukti, spunksoti, kiek dienų dar liko algauti?, žlegti?, mano pačios sopuliai svetimas gylas traukia tarsi magnetai?, urkštauti, katėti, žiemospirgis, putekštlis, amžiauti, zauksoti, išvisa, spunksoti, prusnos, žiaudri, krutuliuoti, augyvė, žiurksoti, remžiantis skausmas, sukrekusias žaizdas, kūpantis puodas, žiaubti, žiaudrus šiaurys, ziaukiantis Anatolijus, selpiančios? nuospaudos, spingsė, leinos kojos, vydraga…

Literatūros specialistų grožinės kūrybos, ypač lietuvių, paprastai vengiu: viena, nesitikiu iš jos to, ką labiausiai vertinu knygose: gyvumo ir tikrumo (arba nežabotos fantazijos, absurdo). Per daug išmanymo, stengimosi, originalumo siekimo ir… pretenzingumo. Kita vertus, jie galbūt ir rašo ne plačiosioms masėms, bet siauram literatų sluoksniui: eksperementuoja, ieško naujų raiškos ir žanro formų, na, kažko…

K. Hamsunas. Badas

Hamsunas, Knutas. Badas. Panas. Viktorija/ K. Hamsunas; iš vok. k. vertė Vytautas Petrauskas. – Vilnius: Vaga, 1972. – 375 p.

„Badas“ nokautavo mane. Kad Hamsunas geras rašytojas, klasikas – ne naujiena, nors ir neskaitytas. Bet kad toks geras – tikrai nesitikėjau. O tik vertimas iš vokiečių kalbos. Štai kada atleidžiama ir neišbraukiama iš istorijos net politiškai prisidirbęs – genijus. Nors… Hamsunas buvo pasišventęs rašymui: vargdamas, badaudamas, valkataudamas, dirbdamas sunkiausius darbus dvylika metų diena iš dienos treniravosi rašydamas, stengdamasis atrasti savo stilių. Puikiai suprato, būdamas be išsilavinimo, kad ir kaip greitai orientavosi, viską pagaudavo ir perprasdavo, kad atkreiptų į save dėmesį, išsiskirtų iš visos plejados literatūrą išmanančių intelektualų, turi parašyti kažką tokio – ypatingo ir sukrečiančio.

L. Tolstojus. Ana Karenina

Tolstoj, Lev. Ana Karenina: romanas/ L. Tolstoj; iš rusų k. vertė Pranas Povilaitis. – Vilnius: Obuolys, 2013. – 1 dalis. – p. 587; 2 dalis – p. 523

Apie viršelius, knygos pateikimą geriau nekalbėti, dar geriau – į juos net nežiūrėti, kaip ir „Didžiojo Getsbio“, tai netgi ne klaikuma – sveiko proto trūkumas, na, bet skaitant el. variantą, tų filminių, viliojimui turbūt skirtų grožybių kaipo ir nematai. Štai dar vienas technologijų pliusas.

Vaikščioju su „Ana Karenina“ (perskaityta) antras mėnesis ir, prisimindama vieną ar kitą sceną, bandau suvokti: ar pusantro šimto metų iš tikrųjų taip toli, kaip skamba, ar laikas, ogi ir erdvė ne taip jau ir keičia žmogiškąją prigimtį, jausmus ir mąstyseną. Pagrindinis klausimas – kodėl Ana nusižudė? Tiksliau, kodėl gi L. Tolstojus, sukūręs šitokią žavią, elegantišką, juslią ir žingeidžią moterį, ėmė ir pakišo be jokio gailesčio po traukiniu – lyg niekur nieko romaną užbaigdamas Levino atradimais religijos ir meilės, taipogi socialinėse srityse? Vienos aistringos, kad ir žavios, bet impulsyvios moters mirtis nesustabdo gyvenimo ir neužtemdo kitų laimės? Ar Ana tuo stengėsi įrodyti savąją žmogiškąją vertę ar paprasčiausiai atkeršyti jos reikalavimų nevykdžiusiam Vronskiui?

F. Scott Fitzgerald. Didysis Getsbis

Fitzgerald F. Scott. – (1896–1940)Didysis Getsbis: romanas/ F. Scott Fitzgerald; iš anglų k. vertė Gražina Zolubienė. – Vilnius: Obuolys, 2013.– 163 p.

Amerikiečių literatūros klasika tapęs ir nuolat perleidžiamas romanas, kuris vos pasirodęs, deja, nebuvo nei populiarus, nei vienareikšmiškai vertinamas kritikų: greičiau galima sakyti, puolamas už banalumą, per didelį dėmesį turto ir pasisekimo temoms. Iš tikrųjų, kūrinyje neaktualizuojamos socialinės, juolab politinės temos, negvildenami svarbiausi bedražmogiški klausimai, neieškoma išeičių iš keblių situacijų. Meilė, turtas, svajonės siekimas. Ir išdavystė. Jeigu moters kaip įsimintiniausią bruožą daugelyje meno kūrinių dažniausiai įprasta pateikti grožį, eleganciją, manieras, na, kažką panašaus – tai Deizės ypatingiausias iš visų ypatingumų – balsas: jos balse skambėjo pinigai, garsioji Fitzgerald’o moters žavesį ir padėtį apibūdinanti frazė: „jame skamba pinigai – štai iš kur neišsenkantis jo moduliacijų žavesys, metalo skimbčiojimas, – cimbolų daina… Aukštam baltam dvare karaliaus dukra, auksinė mergelė. p. 106

J. Lahiri. Bendravardis

Lahiri, Jhumpa. Bendravardis: romanas/ J. Lahiri; iš anglų k. vertė Antanina Banelytė. – Vilnius: Vaga, 2015. – 264 p.

„Mes visi kilę iš Gogolio „Apsiausto“ p. 72 (F. Dostojevskis)

Amerikos bengalas pirmagimį pavadina neįprastu rusų rašytojo Gogolio vardu. Iš pradžių tikintis, kad tai bus, kaip įprasta bengalų tradicijoje, tik maloninis vardas, bet laikas bėga, vaikas pradeda eiti į mokyklą, o Gogolis taip ir lieka. Nes pasiklysta prosenelės laiškas su įrašytu tikruoju vardu. („Bengalų šeimose vardai yra šventi, neliečiami. Jie nepaveldimi ir nedalijami.“ p. 27), o parenkami garbingiausio giminės žmogaus.

I. McEwan. Vaiko gerovė

McEwan, Ian. Vaiko gerovė: romanas/ I. McEwan; iš anglų k. vertė Rasa Racevičiūtė. – Vilnius: Jotema, 2016. – 153 p.

Nežinau šio, vieno iš žymiausių anglų rašytojų. Tiesiog kažkada perskaičiau, irgi vasarą, man pasirodžiusią itin neįdomią, nuobodžią, gan padriką vieną iš jo knygų. Kokią? „Amsterdamą“? Nepamenu. Aha, dar „Atpirkimas“ skaityta, tą ir po daugelio metų prisimenu, bet kažkaip netapatinau su šiuo rašytoju.

O pavadinimas „Vaiko gerovė“ tikrai neskamba patraukliai, kiek užkliuvo bibliotekos lentynoje (tikrai ne vieną kartą), buvo nedvejojant, net nežvilgelėjus antotacijon, nustumta šalin– kažkoks teorinis marazmas.

Bet… el. variantas, nieko kito geresnio neradus, be to, neaukšta kaina, kodėl gi ne?

Na, gal vis dėlto aš neskaičius šio autoriaus? Juolab kad ryški intriga, gan greitas siužetas, daugiasluoksniškumas – apie jokį nuobodį ar prėskumą net pagalvoti neleidžia. Pradedi ir praryji knygą vienu ypu. Teisininkų pasaulis atrodo autoriui žinomas kaip savas, gal tik sunku patikėti protagonistės žymios teisėjos Fionos itin dideliu emocingumu, kažkaip apie teisėsaugos darbuotojus įprasta galvoti kaip apie atbukusius ir gan racionalius pragmatikus.