Ch. N. Adichie. Amerikana

 

Adichie, Chimamanda Ngozi. Amerikana: romanas/ Ch. N. Adichie; iš anglų k. vertė Marija Bogušytė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 612 p.

Apie meilę ir rasę XXI amžiaus liberalizmo kontekste

Didelės apimties epinis pasakojimas apie šiuolaikinio Nigerijos jaunimo tapatybės paieškas, bandymus atrasti sau labiausiai tinkantį pasaulio variantą, susigaudyti jausmuose, įsitvirtinti materialiai. Romano centre dviejų nuo vaikystės pažįstamų žmonių Ifemelu ir Obinzės meilės istorija, išbandoma atstumais, laiku, išsiskyrimu – atitinkanti amžinos senamadiškos meilės modelį. Laimingos.

Chimamanda Ngozi Adichie (1977),kaip rašoma anotacijoje, viena skaitomiausių Afrikos autorių pasaulyje. Jos knygose ypač daug dėmesio skiriama moterims ir jų patirčiai. „Amerikana“ 2013 metais pasirodžius angliškai, tapo tarptautiniu bestseleriu, išversta daugiau nei į 30 kalbų. Lietuviškai išleistos dar dvi rašytojos knygos: „Kinrožės žiedas“ (2005), „Pusė geltonos saulės“ (2012).

J. Baltušis. Sakmė apie Juzą

Baltušis, Juozas. Sakmė apie Juzą: romanas/ J. Baltušis. – Vilnius: Vaga, 1981. – 275 p.

Sovietinis liaudiškumas

Šiandien supratau, kaip niekieno neverčiami, neturėdami jokių motyvų linkę kurtis iliuzijas – tiek gyvenimiškas, tiek literatūrines. Kam reikalingos tos iliuzijos? Saviapgaulei? Polinkis viską gražinti ir įprotis (neteisingai išugdytas nuo vaikystės) žvelgti į reiškinius empatiškai? Kodėl? Gal kiekviename reiškinyje stengiantis ieškoti ne tik pagrindinių spalvų – ir atspalvių?

Ne kartą ir ne du girdėjau giriant „Sakmę apie Juzą“, na, apie ažiotažus vos išleidus (1979) turbūt neverta nė kalbėti – J. Baltušis buvo pasiekęs šlovės ir skaitytojų meilės piką. Ar tai geriausia jo knyga? Taip sako, nors kas žino, jei neskaityta. Kai neseniai radau dabartiniuose tinklalapiuose kelias panegirikas „Sakmei apie Juzą“, iliuzija, kad ir tarybiniais laikais buvo parašyta šedevrų, sustiprėjo. Na taip, nesitikėjau, kad bus, ko negali būti: moralinės, idėjinės kolizijos, bet kažkaip, kvaiša nelaiminga, bent jau buvau įsitikinusi, kad J. Baltušis tuo laiku buvo pakankamai žymus ir užsidėjęs sov. pliusų ir galėjo parašyti ideologiškai neutralų romaną. Neutralų. Na, liaudišką. Kiek galėjo būti laisvas, nežinau, turbūt nelabai, bet egzistuoja ne tik cenzūros klausimas – įsitikinimų, gal jis ir tikėjo tuo, ką rašo.

Taigi „Sakmė apie Juzą“ – ne Toro „Voldenas“, apie kurį pradėjusi skaityti kartais mintydavau, vis dėlto buvau linkusi įžvelgti egzistencinę žmogaus gyvenimo prasmę atskirtyje, gamtos ritmu, iš savo rankų, kūnu ir siela susilydžius su darbais, saulės tekėjimu, nusileidimu, metų laikų kaita. Vienu metu gvoštelėjo – o visai kaip „Mirusios sielos“ – Juza kaupia maisto produktus, kabina mėsos gabalus, džiovina sūrius, sūdo sviestą… aišku, tik be gogoliškos ironijos, ką žinau, gal J. Baltušis apskritai jumoro neturėjo.

P. Lively. Mėnulio tigras

Lively, Penelope. Mėnulio tigras: romanas/ P. Lively; iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 279 p.

Atminties fosilijos

Britų rašytojos P. Lively (1933) „Mėnulio tigras“ – trečiasis jos romanas, įtrauktas į Man Booker trumpąjį sąrašą ir 1987–aisiais premiją laimėjęs. Po trisdešimties metų knyga vėl sulaukė pasaulinio dėmesio – „Bookerio“ 50–ųjų metinių proga buvo įtrauktas į Auksinio „Bookerio“ premijos sąrašą. Tąkart premija atideko Michael’o Ondaatje „Anglui ligoniui“, tačiau P.Lively kūrinys tarsi naujai atgimė, skaitant ir vertinant jį jau iš laiko perspektyvos.

Kas yra istorija? Regis, tai savaime aišku, kaip sakoma žodyne: mokslo kryptis, nagrinėjanti bei interpretuojanti (kitų autorių teigimu, reprezentuojanti) dokumentuotą žmonijos praeitį.

Bet skaitant „Mėnulio tigrą“, kur protagonistė sakosi kurianti pasaulio istoriją, verčia ne tik iš naujo permąstyti istorijos sąvoką, bet ir konkretaus žmogaus/ istorijos santykį, ne tik protu, bet ir emocijomis traktuoti istorijos eigą.

F. Aramburu. Patria

Aramburu, Fernando. Patria: romanas/ F. Aramburu; iš ispanų k. vertė Aira Nekrašaitė. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 653 p.

Tėvynė ir laisvė. Ar laisvė?

Pastaruoju metu vos ne visos skaitomos knygos sukelia dvilypes mintis: įtraukia, įdomus kūrinys, ne tik literatūrine – ir pažintine prasme, bet kažko ir trūksta, kad sakytum – oh, ir norėtum tą knygą turėti amžinai – kuo toliau, tuo labiau nieko neatsidedu į lentyną, perskaičiusi palieku autobuse, traukinyje, kavinėje, vengiu nešti į bibliotekas, nors jomis ir naudojuosi: tiesiog šiuolaikinė Lietuvos biblioteka jau tapusi popkultūros ir dar kažin kokiu centru, kur knyga – gal ne paskutinėje, bet ir ne pirmoje vietoje. Matyt, ir pasirenku būtent tokias, kur užtenka perskaityti vieną kartą.

Žymus ispanų rašytojas F. Aramburu (1959) pasakoja dviejų baskų šeimų likimus sudėtingu ir painiu ETOS veiklos laiku (1959–2006). Patria. Kaip viskas aišku. Kai aišku. Kiek visokių interpretacijų ir spekuliacijų. Laisvė. Nepriklausomybė. Kalba. Literatūra ta kalba. Nacionalizmas. Patriotizmas. Fanatizmas. Terorizmas. Kur viena prasideda, o kur baigiasi ir jau prasideda kita? F. Aramburu, regis, per paprastų žmonių patirtis bando parodyti visomis išvardintomis sąvokomis ir daug daugiau specifinių realijų. Per konkrečius išgyvenimus, nedidelio Baskijos miestelio kasdienybę, bendruomenės įtaką atskiram individui skverbiasi į aukomis tampančių psichologiją, niūria egzistencija išvirtusius gyvenimus ir… padėtis be išeičių? Ne, F. Aramburu siūlo ir sprendimus, tiesa, gan romantiškus, filosofinius, vargu, ar realybėje egzistuojančius, bet gal tikrai vienintelius. Juk ne ginklai, jėga, pyktis sprendžia problemas.

H. Morris. Aušvico tatuiruotojas

Morris, Heather. Aušvico tatuiruotojas: romanas/ H. Morris; iš anglų k. vertė Vytautas Petrukaitis. – Vilnius: Baltos lankos, 2019. – 218 p.

Išlikimo kaltė

Yra knygų, kurias skaitai vien dėl to, kad nuolat kas nors klausia: na, o kaip tau „Petro imperatorė“, gal žinai ką nors panašaus į „Aušvico tatuiruotoją“? Abejotina jau ta visuotinė sėkmė ir perdėtas žavėjimasis ir kuo, kaip pastarosios atveju – Holokausto tema. Ne ne, aš ne prieš atmintį, įtartinas entuziazmas: juk sunku skaityti apie masinio žudymo vietas ir laiką, nuasmenintus žmones ir jų naikinimo mastą.

2003–ieji. 87–erių Leilas Sokolovas (Ludvigas Eisenbergas. 32407) jaučiasi vienišas, išgyvena sielvartą po 58–erių santuokos metų mirus Aušvice sutiktai mylimajai ir žmonai Gitai (Gisela Furman 4562, Leilo atmintyje 34902) H. Morris pažįstama pasiūlo (kaip darbą?) tris kartus per savaitę susitikti su senoliu ir išklausyti jį.

Atsitiktinė pažintis perauga į draugystę, pasakojimai trunka iki pat Leilo mirties – trejus metus. Savo patirtį ir patį žemiškąjį gyvenimą prieš mirtį vienas žmogus tarsi perduoda kitam. Ir ką gi daryti su tokia dovana? Unikaliais, baisiausius istorijos aspektus atspindinčiais prisiminimais? H. Morris (1953) baigusi įvairius kūrybinio rašymo kursus, dirbusi socialinėje sferoje, kūrusi scenarijus ir šiuo atveju imasi rašyti filmo scenarijų. Nors Leilas Sokolovas Aušvico išgyvenimus pats buvo paskelbęs, bet faktiškai nesusilaukė jokio domesio.

D. Levy. Karštas pienas

Levy, Deborah. Karštas pienas: romanas/ D. Levy; iš anglų k. vertė Rita Pilkauskaitė. – Vilnius: Balto, 2019. – 271 p.

Pasiklydusi laiko matmenyse

Yra istorijos, kurias išklausai ar perskaitai, bet nepanyri į jas, o lieki šalia. Neįtraukia, neįtikina, nežinau, koks žodis tiktų – tiesiog lieki stebėtoju. Na, skaitytoju stebėtoju, kuris nepajėgia atidaryti durų (durys užstrigę? skaitytojas neįgalus?) ir nepatenki vidun, tiksliau sakant, neišgyveni jokių emocijų, o tik pereini eilučių žodžiais, lyg parodos lankytojas, nepapuolęs į salę, pro langą žvilgteli į eksponatus.

Levy Deborah (1959) – žymi britų rašytoja, laimėjusi ne vieną prestižinį apdovanojimą, priklauso Karališkajai literatūros draugijai, „Karštas pienas“ 2016 m. įtrauktas į trumpuosius Man Booker ir Gold smiths premijų sąrašus. Čia, aišku, nuo viršelio, kurio anatocija, be abejo, paskatina griebti knygą ir perskaityti, nors romantiška lengvo tipo iliustracija pirmajame viršelyje ir stabdo: et, kažin…

J. Walls. Stiklo pilis

Walls, Jeannette. Stiklo pilis: atsiminimų knyga/ J. Walls; iš anglų k. vertė Kristina Gudelytė. – Vilnius: Vaga, 2011. – 424 p.

Atkakli kova dėl gyvenimo

Skaitant knygas pažadinama ir asmeninė atmintis, veikėjai tampa savęs, pažįstamų ar jau seniai praeityje nuplaukusių įvykių šaukiniais – istorija pasakojama apie šeimą Amerikoje asocijuojasi su kaimynystėje Lietuvoje nuomojusia butą ir kurį laiką stebinusia juodos kasdienybės paradoksais. Puošni jauna motina ir kažkaip, kaime sakytų, pilkai įdzangusiais 9 vaikais: nuo kūdikio iki paauglio. Ne girtuoklė, bet visiškai kasdienybės ritualus: kambarių tvarkymą, valgio gaminimą, rūpinimąsi vaikų apranga, mokslu – ignoruojanti, lovoje pastoviai su knyga drybsanti persona. Vos ne kiekviena tema galinti paberti intelektualių perliukų, jeigu nežinotum, kas dedasi už sienos, tikrai palaikytum ne tik išvaizdžia ir stilinga, bet plataus akiračio asmenybe. Ir meilė. Besąlygiška meilė vaikams, o jų – motinai. Aišku, tuo laiku vaikų teisių atstovai nevaikščiojo į namus, dešimties metų berniukas nemokėjo skaityti nė rašyti, nebuvo baigęs nė vienos klasės, bet kaip nekeista, patrauklaus vaikiškai filosofinio mąstymo Kada tai buvo? Turbūt pereinamojo laiko chaose. Bet ta šeimynėlė įstrigo amžiams į atmintį: duodi šokoladą, o vaikas vaidina lyg valgantį, lyg apžiūrinėjantį, o iš tikrųjų grūda kišenėn – mama labai mėgsta tokį. Motina vos nealpsta mažiausius patalpinus į savaitinį darželį – ai, tos auklėtojos, girdi, tikros karvės, užtinsta akys nuo verkimo, o ir kiba pavalgydins, joms vienodai. Džiuljeta. Jos vardas. Toks sakyčiau, parodijinis, iš pradžių net galvojau – juokai. O suartėti su Džiuljetos šeimynėle norom nenorom teko: nes vos įžengi pro duris, jau skambina – ko gero, tykodavo prie lango, kada grįžtu – kaimyne, gal druskos gali paskolinti, kaimyne, gal morką, kaimyne, toano, to ir visko arba nieko, nes tokios didelės šeimos nepamaitinsi bandele, na, kad ir batonu – jį nupirkus, vyriausias berniukas apgailestauja, o kad būtut juodos duonos kepalą, daug sočiau ir ilgiau užtenka – žodžiu, ar atidarysi duris ir bandysi, tipo, suprasti ir padėti, ar užtrenksi prieš nosį, tas pats. Beviltiška.

E. Ferrante. Apleisties dienos

Ferrante, Elena. Apleisties dienos/ E. Ferrante; iš italų k. vertė Ieva Mažeikaitė–Frigerio. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 198 p.

Po skyrybų

E. Ferrante užvaldė daugelį „Neapolio sagos“ keturių romanų ciklu kaip įžvalgi ir gebanti taikliai, netuščiažodžiaujant lyg aštriu peiliu – žodžiu įsibrauti į moters išgyvenimus ir juos parodyti atitinkamame erdvėlaikyje kaip bendražmogiškus ir tikrus. „Apleisties dienos“ anksčiau pasirodęs (2001) kūrinys, labiau koncentruotas tik į asmenybės psichologinę dramą, minimaliai įpinantis socialinių aspektų, nėra čia ir kunkuliuojančių politinių, visuomeninių peripetijų.

U. A. Boschwitz. Keleivis

 

Boschwitz, Ulrich Alexander. Keleivis: romanas/ U. A. Boschwitz; iš vokiečių k. vertė Rūta Jonynaitė. – Vilnius: Baltos lankos, 2019. – 245 p.

Kai subjektas paverčiamas objektu

Vargu, ar galima tikėtis, į rankas paėmus žydo rašytojo kūrinį, kad jame nebus holokausto temos: netgi dabartinei kartai, gimusiai ir užaugusiai po karo, atrodo, ji paveldima, kiek paveldima istorija, genties praeitis ir religija. Kaip nė vienas asmuo nėra paskiras subjektas erdvės ir laiko atskirtyje, o tik dėlionės dalis bendrame žaidime. Gyvenime? Kas buvo gyvenimas Europos žydui ketvirtame dvidešimto a. dešimtmetyje, švysčiojant svastikoms ir kaukšint kareiviškiems batams Vokietijoje, o jų atgarsiams sklindant vis plačiau ir nuožmiau? Visa tai: pirmiausia netikėjimas, kad nei iš šio, nei iš to ir vėl prasideda žydų tautos naikinimas, kaip buvo bibliniais laikais, kaip kartojosi įvairiais istorijos laikotarpiais ir kad jiems lemta būti amžinais bėgliais ir persekiojamais nė už ką; suvokimas, kad nebelieka nieko, tik bėgti iš šalies, kurioje žydas paskelbtas naikinimo objektu, nors čia jo turtai, jo draugai – žydai ir vokiečiai, ir net jis pats save laikąs tiesiog turtingu ir sėkmingu verslininku, kas, regis, turėtų apsaugoti nuo bet kokios nelaimės; nusivylimas ir pasidavimas – visa tai, kaip vienišo iš pasaulio išstumto žmogaus išgyvenimai, nuspalvinti graudžiu jumoru ir absurdu U. A. Boschwitz „Keleivyje“.

J. Darznik. Įkalintos paukštės giesmė

Darznik, Jasmin. Įkalintos paukštės giesmė: romanas/ J. Darznik; iš anglų k. vertė Nomeda Berkuvienė. – Vilnius: Balto, 2019. – 431 p.

Išlieka tik balsas

Išpažintinė poezija dvidešimto a. viduryje. Ir dar moters. Ne bet kur – Irane. Veik neįtikėtina.

Realistinis iš pirmo asmens perspektyvos pasakojamas garsios poetės gyvenimas irgi skamba kaip išpažintinė istorija. Madinga dabar, kur tikrovė ir fikcija persipina taip, kad neatskirsi, ar rašytojas atviras iki nuogumo, ar tiesiog žaidžia su skaitytoju nelyg katė su pele. Galbūt J. Darznik pasirinko tokį žanrą norėdama kuo labiau persikūnyti į žinomos persų poetės asmenį, o gal siekdama kuo daugiau įtikinamumo, nors, manyčiau, tiesiog taikydama į ritmą cituojamoms eilėms ir stengdamasi atliepti Forugh individualistiniam kalbėjimui. Keista pasidaro pačioje pabaigoje: realistinis kūrinys išvirsta į mistinį. Mirusioji pasakoja, ką veikia gyvieji, kaip atrodo, kas vyksta aplinkui, kas jiems yra jos mirtis. Skaičiau per lapkričio pirmas dienas, kai viskas sukasi apie kapus ir mirusius, tai kažkaip ir tokia pasakojimo maniera atrodė visai priimtina – lyg Vėlinių sielų nemirtingumas.