V. Papievis. Odilė, arba Oro uostų vienatvė

Papievis, Valdas. Odilė, arba Oro uostų vienatvė: romanas/Valdas Papievis. — Vilnius: Alma littera, 2015. — 312p.

Ką nusipirkau pirkdama “Odilę, arba Oro uostų vienatvę?“
Be jokios abejonės, keistybę: horizontalią ir vertikalią kelionę — Paryžiun ir… kur keliautojos dvi: senatvė ir vienatvė, praeitis ir praeitis, meilė laikui ir laikas ilgesiui, gailestis ir meilė, tyla ir girdėjimas, gyvenimas ir mirtis.

Mūsų gyvenimai tik briaunomis lietėsi, tačiau tą žiemą ant mano pasaulio krito Odilės pasaulio šydas — aš negalėjau iš jo išsinerti. Mes tikrai nebuvome tiek artimi, kad vien šešėlis mirties, kurį ant Odilės anais mėnesiais sunki liga metė, mane šitaip paveikti būtų galėjęs, juo labiau kad mirčių aš jau buvau išgyvenęs, — galiu tik spėlioti, kodėl pirmąsyk net ne mirtis, o jos dvelksmas mane taip toli iš kasdienybės išbloškė. p.104


Kodėl?
Kodėl jau nuo pusės maždaug pradėjo persekioti įkyrumas minties, na, gera knyga, keista, įdomi, bet kažkas su ja negerai. Kas? Užvertusi paskutinį, būtent apie tai galvojau, nes nesmagumas lieka, įsibrovėle jaučiuos svetimon, slapton jausmų teritorijon, kurion nesiveržiau, bet tarsi per neapdairumą, visai nesitikėdama patekau.
Du veikėjai: Odilė ir bevardis pasakotojas, Odilė gan detalizuota, tiek išoriškai —  jos buitis, polinkiai, apranga, tiek vidujai: puoselėtas kūrybiškumas, piešti, rašyti mėginusi, o ir pasakotojo maniera pateikta Anės istorija, niuansuota būsena valtyje, santūrumo ir nepasakytų žodžių žaismė kalbant apie meilę, jausmus, na, ir naivi, primityvi pabaiga, nepriimtina šiam laikui, bet būdinga ir atspindinti Odilės laiko tradicijas, ir. Odilė vieniša, ligota, vieniša, nes nori būti su savimi dažniau nei su kitais jau ir namuose, promenadose net — netrikdoma, užsigalvojusi. Bet ir aišku kodėl taip. O šiaip ji… Odilė turi butą su daugybe daiktų, skrybėlaičių, aperityvų, knygų, pagaliau vaikus, draugus, pusseserę, mirusį vyrą… dienoraščius… Odilė turi savo Paryžių, mėsininką, gatves, kavines, netgi viešbutį, kažkada skirtą turistams ir paviliojusį ją vienatvei pusės nakties, Odilė ir… slaugytoja, tarnaitė, ar kas ten tokios, pagaliau pieno sesuo …. nuotraukos, prisiminimai, iš kurių pasakotojo žodžiais įvairiaspalvė, rūpestingai sudėliota išsiskleidžia mandala oro uoste laukiant vertikaliosios kelionės į ten.


Pasakotojas: be vardo, be prisiminimų, be minčių — beveik — jokių, išskyrus Odilę, be praeities, dabarties savo, — tik emocijos, koncentracija į Odilę, nuomojamo buto šeimininkę — tiesa, elegantišką, rafinuotą, manierų nepriekaištingų, subtilią, bet ji veik vienintelis taškas jauno vyriškio akiratyje. Na, Ema, na, draugų ratas, jau ir iširęs, tai ką čia kalbėsi apie juos, tarsi amnezija susargdintas veikėjas viskam, kas ne Odilė. Vienatvė, rezignacija, liūdesys, nerimas, meilė gi — perpilnis visų egzistencinių emocijų, perpilnis, nes tarsi nuotrauką dailinant, tobulinant, atsisakyta ne tik fono bet kokio, bet ir spalvų, ir ryškioje šviesoje nutrauktas herojus per stipriai atrodo apšviestas, nenatūralus ir… iškirptas kadras — dangstant esmę — atsineštinį gyvenimą, vienatvę, neviltį, ir savo būsenas liūdesio priskiriant, perdėtu susižavėjimu apgaubiant atsitiktinai sutiktą mirtin pamažu sklendžiančią prancūzę, ne savo gyvenimą, jos bandantį ir gyventi, ir pasakoti. Būtąjį ir net dabartinį savąjį laiką suspaudžia ir prirakina prie Odilės, tuo pačiu perpildydamas, sakykim, Lemožo porcelianinę vazą, nepastebėdamas, kad per ją teka: nejauku, kai netelpa… Tas nejaukumas, kai liūdesys, vienatvė, užsiauginti kažkada, kažkaip, gal atsineštiniai jau iš motinos įsčių, staiga sumetama ant vienos kad ir viliojančios, bet trapios švieselės ir viliamasi, kad ji tai diena, kad ir temstant, vis tiek, patikėkit tikrai. Iškirptas žmogus iš laiko ir erdvių, prisiminimų ir svajonių, sapnų… jei ne Odilės sąsajos juose.


Toks tikslinis fokusavimasis į vieną subjektą, aišku, sustiprina, sureikšmina aprašomo taško svarbą pasakotojo atžvilgiu, pasakotojo vertinimai, pastebėjimai, refleksijos gali skleistis kaip atogrąžiniai milžiniški žiedai, prisodrinti emocijų ir būsenų kraštutinybių iki ašarų skaudžių ir beviltiškų, nors kaip bebūtų, egzistuoja posakis: o laidotuvėse ne mirusių verkiam.
O ir tas perpilnis verčia skaitant kurti mintyse paralelinę istoriją — spėliojant tikrąją pasakotojo vienatvės ir jautrumo perdėto priežastį. Juk Odilė tik detalė vyriškio kelyje, gal svarbus ženklas, davęs judėjimo kryptį tam tikru metu, bet sentimentalumas ir jautrumas užaštrintas iki psy, verkia ant tilto apkabinęs Odilės dienoraščius, blaškosi tuščiuose kambariuose, jai pokštą iškirtus ir ligoninėje užsibuvus.


Pasakotojas dera prie prancūziškojo praeities laiko Odilei inteligencija, nuovoka, pagarbumu asmeniškumui: klausimo neužduos, nesmalsaus, pasitenkins tuo, ką pati pasako, ribų pojūčiu, bet manyčiau, patrauklus, ne tinkamas, ne, patrauklus Odilei ne tuo — provinciališkumu: besaikiu žavėjumusi jos likučiais aristkratiškumo, prabangos, pasitikėjimo, gebėjimo gyventi oriai sergant ir Oro uoste laukiant skrydžio į… Ji gali pasijausti svarbi, reikalinga, gal net nesuvokiant, dar galinti turėti godų mokinį atsidavusį, mokytoja būti… O gal ir yra viso gyvenimo sėkmė, jei pabaigoje prie tavęs — kad ir apmokamas — žodžius ir rodomas praeities trajektorijas atidžiai siurbiantis mokinys.


Tas veikėjo provinciališkumas šiek tiek ir nemalonus skaitant: austrės, restoranas, Odilė ir jis; kepenėlių pirkimas kaip koks skrydis nepasiekiamon planeton sureikšmintas, nors ir gražus savotiškai, gražus įpakavimas bet kokį daiktą stebuklingu vis dėlto paverčia. Galbūt. Ko jam gaila iš tikrųjų — to amžiaus, praeities, Odilės tiktai kaip simbolio laiko ano? Savęs — vienišo, tarsi pačios egzistencijos paženklinto atskirčiai ir… ne gyvenimui, o stebėjimui? O gal susivokimas, kad toks gyvenimas kaip Odilės, pasiturintis, orus — jam niekada net sapne nepasiekiamas?
Net užuominų nepateikiama: pasakotojui neduota ne tik vardo — praeities, tarsi po komos pabudintas be jokių reminiscencijų, patogiais mygtukais ištrynus bet kokias logines ir emocines sąsajas su savo — savuoju laiku, savąja istorija ir visus indus sudaužius, perpildomas vienintelis — odilinis — vienatve, meile, žavėjimusi, gailesčiu…


Norom nenorom skaitant pagalvoji — nors žodžiai ir stilius kraštutinai skirtingi — apie P. Modiano, kurio veikėjai irgi amžini vienatvės ir nerimo nešiotojai, klajojantys savo, Paryžiaus ir laiko labirintais, stoviniuodami ant šaligatvių žvelgia į namų langus tarsi į būties ir laiko gelmes, taip “Odilės“ pasakotojas su savąja vienatve vis atvirkščiai — pro langą ir debesis, medžių viršūnes į Paryžiaus erdves kiek užmatomas žvelgia ir, kas žino, kur ir su kuo tada jo būties paukščiai lekioja.

O aš galvoju apie praėjusį, esamą, būsimą laiką, apie tai, kaip keistai jo klodai sluoksniuojasi, o aš savęs klausiu, kodėl kartais atminties laikas ir vilčių laikas mums daugiau sveria nei ši valanda, tarsi eitum keliu, kurio viename gale — praeitis, o kitame — ateitis, bet to kelio po kojom nejustum, nelyg dabartis būtų nesugaunama, išskydusi į nesvarumą, ir tai, kas buvo ar bus, būtų tvariau už tai, kas yra. p.156

Na, ir ta dainuojamoji proza, surimuoti veiksmažodžiai, kurie, pradėjus skaityti, ne trikdo, tiesiog stumia pasimetiman ir klausimas: kam? dėl rimo, elegancijos? pr. k. įtaka? originalumo siekiant? Bet… knyga įtaukia, o įsiskaitant pradedi nejausti ir to nemalonaus kitoniškumo, gėriesi tik tuo — apraizgančiu, atmosferiniu, neišmatuojamos vienatvės kitoniškumu.

Vertinimas: 4,4/5

3 komentarai “V. Papievis. Odilė, arba Oro uostų vienatvė

  1. Aha, dar nuolat pagalvoju, nesusilaikiau neparašius, jei įžeidu, ištrinkit prašom: šiaip lietuvius skaitome tik iš gailesčio ir sentimentų liet.k., o net geriausiai įvertinti neprilygsta pasaulinėms vidutinybėms arba šimtmečiu atsiliekant.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s