F. Grytten. Avilio daina

Grytten, Frode. Avilio daina: trumpos istorijos/ Frode Grytten; iš norvegų k. vertė Vita Kvederaitė. — Vilnius: Gimtasis žodis, 2014. — 336 p.

2015.1216_185405-1Anotacija.  Rašytojas ir žurnalistas Frode Grytten (1960) laikomas vienu įdomiausių ir savičiausių Norvegijos rašytojų. Niunošku rašantis F. Grytten debiutavo 1983 m. eilėraščių rinkiniu, o dabar jo kūrybą sudaro penki romanai, kelios novelių, lyrikos, eseistikos knygos, saviti kelionių aprašymai ir knygos vaikams. Jo kūriniai pelnė įvairių Norvegijos literatūrinių apdovanojimų.
Novelių romanas “Avilio daina“ išleistas 1999 m., pelnęs prestižinę norvegų literatūros Bragės premiją ir buvo nominuotas Šiaurės Ministrų Tarybos lit. premijai, išverstas į keletą kalbų, pritaikytas teatro scenai.


Kažką turbūt praleidau, ko gero, nesupratau, nes “Avilio daina“ man niekaip nesitalpina į romano rėmus. Kad ir novelių. Ar užtenka vien bendros erdvės ir veikėjų paprastumo brūkšnys keistumo — kaip jungties atskirų istorijų virtimui į tradicinį, futuristinį ar dar kokį romaną? Šiuo atveju, ne pirmąjį, aišku. Nors… jeigu veikėjas personifikuotas daugiabutis, reflektuojantis įvykius, istorijas vis kito jame gyvenančio asmens balsu (dalis novelių parašyta pirmuoju asmeniu, ypač įtaigiai ir nuoširdžiai skambančios, kita dalis — trečiuoju arba net antruoju, bet visoms būdinga betarpiškumas, regis, pasakojama čia pat prie kavos puodelio ar alaus bokalo) įsiliejant darniai į bendrą skambesį, jokiu būdu ne viena intonacija — nuo melancholiškos, vos juntamos ironiškos, švelnaus humoro iki tragikomiškos, netgi groteskiškos (“Partijos patikėtinis“) — tai tas bendrumas kur kas didesnis negu iš pradžių gali atrodyti. O ir knygos struktūra: pradžia — pabaiga, tarsi atidaro ir uždaro ne skirtingas, bet tas pačias duris: pradžioje pirmuoju asmeniu pateikiama novelė apie mirštančią motiną ir merginos, naujo gyvenimo ,, daininko Morisono akinius užsidėjus, ieškantį sūnų, tai paskutinėje “Bičių pienelyje“, nuostabioje erotiškoje istorijoje irgi pirmuoju (tik jau merginos) asmeniu niuansais ritmiškai tarsi išdainuojama nakties  po vestuvių emociniai išgyvenimai, kur nuimami prieš metus, rugpjūčio paskutinę dieną sutiktojo vaikino akiniai, o tuo pačiu ir uždaromas knygos laikas — vieneri metai, rytoj rugsėjo pirmoji.


25 egzistencinio pobūdžio novelės, kurioms būdinga realybės ir absurdo sampyna, pasakoja apie to paties daugiabučio gyventojų kasdienybės ne visai kasdieniškas ir normaliomis įprastas vadinti būsenas, ištikimus, ieškojimus, susipainiojimus, netikėtas emocijas, manijas, į jų gyvenimus įsirėžusius atsitiktinius reiškinius ir žmones, tampančius tų manijų ar nepagrįstų svajonių objektais, galiausiai — sukrėtimus, priverčiančius metamorfozuoti ar mimikruoti. Ar tik atsipeikėti.


Erdvė — nykus, pramoninis nuošalus miestelis.

Metų pradžioje Oda gavo miesto statusą, bet čia nieko nevyko. Nothing. Šita vieta — kaip tie MTV koncertai — unplugged. p.138

Paprasta, kasdieniška kalba, betarpiškas pasakojimas, puikus vertimas, perteikiantis teksto gyvumą ir kasdienio žmogelio kasdieniškumą — su jumoru, natūralumu ir… humanizmu. Tas daugiabutis su gausybe veikėjų gali būti bet kur: Lietuvoje irgi, egzistencinės temos, bendražmogiškos problemos, netgi savotiškas vargas, materialinis diskomfortas, mažo žmogaus išgyvenimai ir emocijos nėra specifinės kokiai tautybei ar geografinei vietai, skaitant gali galvoti ir apie šalia gyvenančius ar save patį. Taigi norom nenorom smilkteli: tie norvegai niekuo gi nesiskiria nuo lietuvių, kaip vabzdžių skrendančių šiaurietiškos laimės švieson: it tramdomųjų marškinių susegioti kasdienybės rutinos, su vargais vargeliais, neįgyvendintomis svajonėmis, skaudžiais neišsipildymais, emociniais perdegimais ir, savaime aišku, —  prieš akis blyksinčiomis šviesomis, vieniems matant jas, kitiems — nelabai.


Temomis ir problemomis, humanišku jų išvyniojimu primena J. Melniko “Anoreksiją“, tik pastarosios veikėjai ryškiau hiperbolizuoti ir absurduoti. Ta asociacija kyla jau skaitant pirmąją istoriją “Užliūliuok mane“, kur veikėjas norėdamas pradžiuginti mirštančią motiną, nuolat svaigindamasis muzika, leidžiasi žygin merginos ieškoti, norėdamas ją pristatyti kaip draugę ir suteikti dėl savo ateities ramybę išeinančiai motinai. “Burundžio princesėj“ mergina per daug apkūni, kad patikėtų, jog ją gali pamilti (kūno problemos kamuojama kampuota Rybakova J. Melniko “Anoreksijoje“, trokštanti “apimties“ kaip rodiklio vyrams patikti), bokso treniruotes lankantis vaikinas, tenorintis ne boksininku tapti, tik muštis išmokti, tokiu būdu apsiginti pirmiausia nuo savo paties tėvo, o išaugantis — mąstysena, elgsena — tikru boksininku (“Daina boksininkui ir šešėliui“) ir J. Melniko tėvo — dukters santykiai novelėje “Edipo kompleksas“. Aišku, tas panašumas simboliškas, kai skaitant viena ar kita detalė, smulkmena, idėja primena kito rašytojo kūrinius.

A… dar iš tų bendrumų: veik nėra aprašymų, išvaizdos, aplinkybių ir t.t. Jau pačiu pirmuoju ar antruoju sakiniu panardina į vyksmą, koncentruojantis į pagrindinę temą ir nedarant šakinių pasažų, braukiama įprasta novelei linija: užuomazga, konfliktas, staigus kitimas ir pabaiga.


Novelių veikėjai eiliniai, paprasti daugiabučio gyventojai, bet kartu jie ir kitokie, lyg trenkti, ištikti keistų manijų, kurių kerojimasis ir tampa konflikto pagrindu: vaikai istorijoje “Draugas Mėnulis“ konstruoja kosminį laivą, vienam iš jų be perstojo kliedint komunizmu ir jo šūkiais; apimtas manijos tapti policininku per žemo ūgio Robertas Li (“Svajonė“) surezga vieną po kito absurdiškus nusikaltimus, pagrobimą, šantažą ir bando įrodyti, kad jis netgi viršesnis ir gudresnis už tikrus policininkus; jauną merginą įsimylėjęs pagyvenęs vyriškis “Akloje meilėje“ praranda sveiką nuovoką ir patiki savo paties absurdiškais svaičiojimais; moteris iš “Burundžio princesės“ valganti ir valganti:

Anot ją pažinojusiųjų, nei ji sirgo, nei ką, tiesiog valgė, valgė, tas jos rijimas buvo nepažabojamas, maistas jai teikė paguodos, kalbėjo anie, ji — nelaimingas žmogus. Nesusigaudo, ar yra alkana, ar liūdna, pasisotinusi ar pavargusi, tad ir valgo, kad jaustųsi gyva. p. 30

Ir staiga ištinkantis įvykis, kuris nulemia veikėjo virsmą, sustabdantis manijos kerojimą, netgi bumerangu smogiantis kaip atlygiu už realybės jausmo praradimą: vienos nuostabiausių sąmonės srautu tekančios novelėje “Kalėdos su šeima“ protagonistas nieko tą vakarą iš pasaulio ir gyvenimo nenori, tik ramiai pasėdėti prie televizoriaus, gurkšnojant kokteilį pažiūrėti futbolą — laisvės nuo zujančių ir trukdančių vaikų, nedaug, bet tai tolygu kaip nuskristi į mėnulį, o dar tas susinervinimas pastebėjus, koks jis panašus į nekenčiamą tėvą:

Pagalvojo, kad nėr nieko blogiau už šitą mėšlą: visomis išgalėmis stengėsi tapt tėvo priešingybe, išsikraustė toliausiai, kad gyventų kitaip nei jis, ir še tau, grįžta kelioms dienoms per atostogas ir supranta, kokie juodu panašūs, lyg spoksotų į veidrodį, kuriame įmontuota laiko mašina — mato, koks tėvas panašus į savo tėvą, mato, kaip pats baigia supanašėt su juo. Tas pats mėšlas ir su broliu. Nors tarp jų penkeri metai, juodu kaip du vandens lašai. Brolis lig šiol gyvena daugiabutyje ir pats ką tik susilaukė vaiko. Jam dingtelėjo, kad čia kaip kokia psichikos liga, kurios niekaip negali įveikti, jau kas esi, tas, bet drauge tempies perėmęs kas buvo tėvo, senelio, prosenelio. p.119

Ir metamorfozė, išsivadavimas iš apatijos ir nepasitenkinimo, kai pamato pakelėje avariją ir sužeistą žmogų. Kitoje šviesoje išnyra ir tėvas, ir įkyrėję vaikai, netgi užsimano dar vieno vaiko. Staigus vertybių perkainojimas. Panašus pokytis įvyksta ir “Išgamoje“, kurios veikėją (pasakojama antruoju asmeniu) sprogdina neviltis, susilaukus dauno sūnaus, ir tik vos išvengta avarija jame tarsi spusteli mygtuką ir priverčia atsipeikėti. Ši novelė itin koncentruota, skaudi ir, regis, perkaupota nuoširdaus nusivylimo: meile, moterimi, kai pamato ją gimdančią, net nėščią, nuo ko vyriškį tiesiog pykina, nesuvaldomo vienišumo ir nevilties, išvydus apsigimusį kūdikį. Iš pradžių galvoji, o gal iš tikrųjų, žodis monstras, išgama taikomas kūdikiui, bet pabaigoje jau akivaizdu — sau, kaip ir veikėjo grįžimas namo “sumoji, kad neužtenka tiesiog važiuoti. Dar reikia turėti kur.“ p.111


Ypatingą vietą kūriniuose ir veikėjų gyvenime užima muzika, ji ne tik fonas, ritmika — ji kaip kūrinio sudedamoji dalis, charakterio savybė, be muzikos daugelis negebėtų net įsivaizduoti gyvenimo. “Niukasle prie Taino“ vaikinui į viską nusispjaut: ką kalba jam už nugaros, ką kas apie jį galvoja, nes jis turi savo muziką, savo stiliuką — save:

Šoku. Su naujais akiniais nuo saulės ir naujais batais, šoku svetainėje, šoku su juoduoju kostiumu ir naujaisiais platforminiais batais, šoku. Eina šikt, koks stilius šokt pagal šiaurietiško soulo singlus — Maksinos Braun, Dino Periušo, Glorijos Džons, “The Reflections“. Nerealiausia šokt užsimetus šiek tiek spydo. Tada beveik nejauti, kad judi. Sukiojiesi atitrūkęs nuo grindų kaip koks suknistas bičių karalius apie sumautą avilį, dar ant viršaus gali užgerti kokios degtės, tada tiesiog šokt šokt šokt. p. 293

Novelėje “Užliūliuok mane“ vienišam, droviam vaikinui muzika tiesiog būtina kaip kvėpavimas, kad gebėtų išlikti.

Muzika — mano vienintelis draugas, muzika yra vienintelis kada nors turėtas draugas. p.13
Prisimenu, kaip išgirdau “The Smiths“ pirmą kartą. Ką aš žinau, man rodos, tokio jausmo paskiau vaikaisi visą likusį gyvenimą. Betgi nekaltybę prarandi tik sykį, ar ne?
Muzika tai tarsi kvėpavimas. Kad ir koks nelaimingas jaučiuosi, — toks prislėgtas, jog giliau grimzt nebėra kur, — klausydamasis kai kurių įrašų, rodos, palengva atsiplėšiu nuo grindų ir imu kilti lubų link.  p.14

Puikus muzikinis novelių rinkinys, žavintis kalbos įtaigumu, paprastumu, tam tikra tekstų ritmika, įprastais, o kartu keistais veikėjais, ir, be abejo, subtiliu emocijų atskleidimu. Kiek pabosta ta pati klasikinė, be nukrypimų naratyvo schema: iki kritinės ribos augantis apsėdimas ir staigus — lyg kulką gavus — atsipeikėjimas: dviejose ar trijose novelėse — avarija, pavojus gyvybei, pažeminimas ir pan. Ir savotiškas moralas pabaigoje, ne tiesioginis, bet akivaizdus.

Vertinimas: 4/5

Į pradžią

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s