S. Nosov. Fransuaza, arba Kelias ledyno link

ccnosovasNosov, Sergej. Fransuaza, arba Kelias ledyno link: romanas/ Sergej Nosov; iš rusų k. vertė Irena Ramoškaitė. – Vilnius: Nordina, 2014. – 312 p.

Nuostabu netgi ne tai, kaip greit viskas užsimiršta, nuostabu, kaip greit viską galima perfantazuoti p. 19

 

Skaitant knygas patiriame įvairias emocijas: pyktį, meilę (jeigu veikėjams, tai dažniausiai ir autoriui/ei, nesvarbu, kiek kas besako ir rašo, kad nereikia jųjų tapatinti) liūdesį, džiaugsmą (pvz., kad žmogus geba taip įžvelgti ir žodžiais išsakyti, bent jau mane tai ištinka skaitant D. Kalinauskaitę), nuobodį, apatiją, nuostabą ir t.t. Pritarimą. Prieštarą. Kiekvienas savaip, nors kažin, kas užrašyta tais pačiais žodžiais, ar gali būti pasigauta kraštutinai skirtingai, vis klausimas, kuris stebina, nors nelabai, bet bent jau kirba kažin kur, kažin kaip.

Taigi atsiliepimai apie šią knygą būtent ir yra tokie – arba/ arba, per vidurį kaip ir ne. Tipo, popsas, tipo, niekai, tipo, tuštuma, paistalai, silpna kalba ( čia iš liet. recenzijų, kaip galima taip dažnai vartoti kažkur, kažkaip, kažkada, kur tirščiai? kas per sriuba, jei skysčio daugiau neg…), kur geeeeelmė? – pasipiktinimai. Arba – ooo, Nosovas!
Aš prie tų oooo. Kur Kusturicos filmų gelmė? Kur Kusturicos tikras žmogus?


Tai knyga, kuri juokino, stebino, provokavo, vertė permąstyti kai kuriuos reiškinius, keisti nuomonę, netgi lengvino išgyventi tam tikrus itin nemalonius, žeminančius dalykus, pvz: kūrybinius seminarus, vedamus psichologų, vieno amerikiečio, kito lietuvio, jeigu ką… bet tikrai abu spinduliuojančius ekscentriškumu? šarlatinizmu? o kas pasakys, kur ten modernumas, o kur išsidirbinėjimas?, kur jau: gerokai pralenkiančius Nosovo pateiktus paukščių čiauškėjimus, cemsių lemsių kalbas ir, kas žino, ar čia pomėgis žeminti, ar terapija, vienaip ar kitaip, perskaičius Nosovą, man buvo žymiai lengviau negu kolegoms, netgi juokas ėmė, neatmetant bet kokių akibrokštų galimybių.


Atsimenu kaip šiandien, bibliotekoje nusičiupau ,,Fransuazą“ kaip itin patogią forma – ruošiausi kelionėn – įrišimas, viršeliai, apimtis, svoris, plotis, ilgis – idealu. Taip išleistų knygučių lietuviškai – vienetai. Ar čia tas Nosovas? – paklausiau bibliotekininkės. Vargu vargu, ar tas jau berašo, šyptelėjo pagyvenusi moteris.
Ir štai 117 p. skaitau:

– Ar čia tas pats, kuris parašė “Nežiniuką“?
– Ne, nepanašu.

Nuspėjama? Gal. Taiklu. O toliau, tarsi per intertekstą, aliuziją į Gogolio Popriščiną, S. Nosov pats puikiai tarsi ir recenzuoja savo paties knygą, aišku ironiškai, bet beveik žodis žodin, ką skaitai liet. ir rusiškuose vertinimuose:

Tfu, velnias! Koks šlamštas!.. Man žmogų paduok!.. Aš noriu matyti žmogų… O vietoj to – šitokios kvailystės… Verskime kitą puslapį, gal bus geriau…


O gal jie nuspręs, kad Žemėj nebuvo jokių žmonių, o būta tik proto žaismės – atsieit mūsų planeta buvo apgyventa vien menamų dalykų, ir tiek. O menamybių paskirtis buvusi viena: duoti mums darbo, inspiruoti mus kurti, smaginti mūsų grakščią vaizduotę… p.120

 

Tai knyga žaidimas, dėlionė, kaip kad muziejuje, iš atskirų detalių grupės dalyviai turi surinkti, sulipdyti rūkoriaus plautį. Maždaug ties viduriu knygos pagaliau suvoki, kad skyriai – atskiros novelės, kurių eiliškumas maišomas tarsi specialiai suklaidinti skaitytoją ar provokuojant jį pasirinkti pačiam ką po ko skaityti, manau, kad galima ir nuo pabaigos. Tai visuomenės ir žmogaus įprastinio mąstymo ir elgesio dekonstravimas, lyg apvilkus veikėjus išvirkščiais drabužiais. Juokas, tragikomedija, ironija, bet švelni, neįžeidžianti, o ir priverčianti gerokai pagalvoti, ar vaizduojama tikrovė/ grynas absurdas, vis nuolat tenka suabejoti – o gal iš tikrųjų taip ir yra, būtent taip: atvirkščiai, ant galvos stovint? (Išvarža Admiralovui nuo per ilgo ir per atkaklaus stovėjimo ant galvos vaikystėje.) Ir tie dažni kažkaip, kažkur, kažkada – lengvas, bet jokiu būdu ne lengvabūdiškas kalbėjimas, ai, pagaliau, jei skaitytojas ne kvailas – susikurs, kas nepasakyta, pats. Ir kaip norės – absurdo ar realybės kryptimi. Bet ir absurdas, ir realizmas kaip vienas augalas, susipynęs šakomis ir šaknimis, tokia žmogaus prigimtis ir elgesys, tokie jį ištinkantys dėsningumai ir, aišku, atsitiktinumai.


Abejoju, jeigu ne antotacija, ar kiltų asociacija su Dostojevskiu – sunkiasvoriu aistrų ir kančių, kaip pasijų, transliuotoju, bet… apie dvasinį tobulėjimą, žmonių santykius, meilę – vis tas pačias amžinąsias tiesas, tik S. Nosov per juoką ir absurdą, itin patraukliai, lengvai ir įtaigiai, čia kaip bėgimo take: gali minti sunkiai dvesuodamas, garsiai šlepsėdamas ir pasiekti finišą kaip kankinys arba… su vėjeliu, juokeliu, pasistriksėdamas pasirodyti tame pačiame siekiamybės taške – tik be akivaizdžios kančios demonstracijos. Kita vertus, panašiais principais kuriami ir pasijų apimti veikėjai, ypatingą vaidmenį suteikiant simuliakrams: vis labiau gyvenimo supratimą formuojantis per subjektyvius pasaulio vaizdus, vis labiau tolstant nuo realybės (Raskolnikovas, Admiralovas (akivaizdi savimeilės pasija), psichotarapeutai, apsigaubę puikybe ir tuštybe).


Tapatybės paieškos (protagonistas Admiralovas ne tik pats save stengiasi pažinti, jį dar analizuoja ir keli psichotarapeutai, tragikomiška šiuolaikinio žmogaus dezorientacija, kančia (ypač asocijuojasi su ,,Pažemintieji ir nuskriaustieji“), Admiralovo emocinė ir fizinė priklausomybė nuo Fransuazos, tarpslankstelinės išvaržos, personifikuotos iki mylimosios, su būdingais pavydo ir ilgesio išgyvenimais – lyg ir absurdas, lyg ir nelabai: žmogus susirgęs, tikrai labai įsijaučia į savo negalią, dažnai atsiribodamas net nuo artimiausių žmonių; kūryba (protagonistas – vaikų rašytojas, profesija, kuri pateisina nieko neveikimą, keistumus ,,Kuo jis verčias? Ieško savęs, beveik rado“ p. 24, o ir suteikia tam tikras kančias – apibūdinamas kaip kūrybines), medicina ir šarlatanizmas (psichoanalitikas prisistato su visais diplomais (tuštybės ir puikavimosi pasija), primygtinai siūlantis panaudoti pažinties veiksnį, kaip ypač efektingą renkantis gydytoją; jo kalba apie tai, kad galima atrasti daugybę faktorių, nuo kurių reikia žmogų gydyti: išvarža (tik durys į visą absurdo karalystę), rūkymo, pavydo; sąmonės ir pasąmonės reiškiniai kaip vienas kitą papildantys, praplečiantys, tuo pačiu lemiantys erdvės ir laiko sąlyginumus; dėsningumai ir atsitiktinumai paveikiantys esminius posūkius gyvenime, gal net mirtį; socialinė ir pilietinė, politinė kritika (įkainojami ir parduodami net nesveiki žmogaus organai, labiausiai pažeisti – brangiausiai; ,,krintant naftos kainoms, tomis dienomis pas mus brangiausias benzinas. Vienas iš Rusijos ekonomikos paradoksų“ p. 74 ), žmonių santykiai (Dinos ir Admiralovo, jo sūnaus, jos tėvų, dar įdomesni – psichoterapinės grupės dalyvių ir gydytojų, kurie tarsi nuolat susikeičia vietomis) – regis, temos, problemos būdingos rimtiems kūriniams. Ir atsakymai į visa tai: išradingu siužetu, veikėjų charakterių metamorfozėmis, mimikrijomis, reaguojant į aplinką ir sociumą (Indijoje) tik ne per ašaras, sentimentus, melancholiją, tragizmą, o juoką, fantaziją, absurdo ir realybės sanpyną, dažnai logikos/alogikos išskaidymą į detales ir vėl sudėliojant kartais į vienokį, kartais į kitokį vaizdą.


Vyrai: vaikų rašytojas, dailininkas, mokytojas, psichotarapeutai… – visi skraidantys padebesiais, parodomi kaip komiški, absurdiški, atspindint tai ir pavardėmis: Admiralovas, Bachtarovas, Kračiunas, Komandoras, Furinas. Jiems būdinga bendrybė – vaikiški pomėgiai, žiūra į pasaulį iš vaiko pozicijos – smalsi ir neįprasta. Moterys: Dina – auditorė, Liuba –šunų kirpėja,  realistiškesnės ir tvirčiau valdančios gyvenimą.
Veikėjai išsidėstę tuo pačiu principu kaip ir Dostojevskio – nuolankumo – puikybės skalėje: Admiralovas, kad ir kaip nekęstų psichologijų, visai lengvai įtraukiamas į didžiųjų, garsiųjų psichotarapeutų žaidimus, netgi įtikinamas gydytis nuo rūkymo, ieškoti Giriš Babos. Labai įdomus Dinos ir policininko susitikimas ir esminių vertybių matavimas tame pačiame prasminiame lygmenyje.

images
Siužetas rutuliojamas lygiagrečiai dviejose erdvėse: Peterburgo ir Indijos, vienoje atskleidžiant protagonisto konfrontaciją įprastiniame sociume, kaip nepritapėlį, ką čia kitaip pasakysi – visišką nevykėlį, o kalnuose, prie Gango – visai nesąmoningai tampantį kitos lygos herojumi – išgelbsti vaiką, rizikuodamas savo gyvybe, ir net konfūzijasi apie tai kalbėti – juk nuskambės kažkaip… nekažkaip… toje keistoje šventybių, primityvų, stulbinančios gamtos, nuolatinio balansavimo tarp gyvenimo ir mirties aplinkoje Admiralovas su savo Fransuaza nebekrenta iš konteksto, neatrodo keistuolis ar nevykėlis, greičiau išminčius, o puikybės pasijų apsėsti psichotarapeutai nepajėgia simuliuoti savo didybių.

55c3388f27b1b

Ir Indija. Indija. Indija, dar kartą Indija.

Ar ne per greitai šiose platumose persikeliama iš vienos vietos į kitą? p. 91

IMG_0735

Lechas, Rišikešas, Rotangas, Gongatris aprašyta taip, kaip nė vienoje knygoje neteko skaityti – įtaigiai, spalvingai, apimant daugybę aspektų ir detalių. Pasijauti pro spragą lendanti bitlų ašraman, nerianti kalnų vingiais, svaigstanti nuo kalnų ligos ir plaukte plaukianti ledynų link. Amžinybės, mirties? Ai, suprasi, ką tas Nosovas paisto.

gangotri-001

Imi netikėti – ir ne savo akimis, o tiesiog tuo, kad apskritai gali būti čia, – taip nesuprantama ir keista: ta kriokianti upė – šalia tavęs, tas debesis, kurio viduje – tu, tas smaragdinis švytėjimas priešaky, dovanotas tavo akims. Už ką man visa tai matyti? Kuo arčiau ištakos, tuo labiau stulbina pojūtis, kad tu kelyje. Kuo aukščiau kyli, tuo geriau pastebi aukštį. Įkvėpimai ir iškvėpimai sutankėja. p. 295

Koma?
Simuliakras?
Kiek galima pasakyti per juoką?

Indija, kalnai – man taip pat ima atrodyti nelyginant žaidimas. Nesu tikras, kad Makso, bet tikrų tikriausias žaidimas. Argi aš matau tai, ką matau? Ir še tau, jau nebesu tikras, kad į viską žiūriu būtent aš. Argi man buvo lemta tai išvysti? Ir ar aš nelikau ten, kur manęs nėra, kokiame nors pokalbyje – ankstesniame, paprastame, apie nieką? p. 261

 

Vertinimas: 4,5/5

Vienas komentaras “S. Nosov. Fransuaza, arba Kelias ledyno link

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s