Hailji. Parodymai

1462890nn990_hailji-parodymaiHailji. Parodymai: romanas; iš korėjiečių k. vertė Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas . – Vilnius: Lietuvių rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 152 p.

Hailji (Haildži, tikrasis vardas Rim Jong Joo), žymus Pietų Korėjos rašytojas, mokęsis ir kurį laiką gyvenęs Prancūzijoje, savo kūriniais sukėlė skandalingą susidomėjimą Korėjoje, pabandęs pažvelgti į Korėjos problemas iš šalies, parodyti ir tam tikrą sąstingį pažiūrose, įstatymuose, lankęsis Lietuvoje, parašęs „Užupio respubliką“ ir tokiu būdu tapęs tarsi savu. „Parodymai“ – devintasis Hailji romanas, išleistas 2000, atskleidžiantis susidvejinusios asmenybės elgesio peripetijas, kurį galima įvardinti kaip detektyvą, bet dar labiau – kaip stulbinančios meilės istoriją.

Prieš dešimį metų susituokę vyriškis ir žmona gegužės tryliktąją atvyksta į tą patį pajūrio miestelio viešbutį, kur kadais praleidę medaus mėnesio pirmąją naktį. Vietovėje stebėtinai niekas nepasikeitę: „netgi mūsų kambario balkoną siekiantys žiedais aplipę erškėčiai, tarp žiedų dūzgiančios bitės, kambarį užplūstantis gėlių aromatas visiškai tokie pat kaip ir prieš dešimt metų“ p. 14

Protagonistas, 43 metų filosofijos dėstytojas, kurį laiką gyvenęs užsienyje, parašęs kelias filosofijos knygas, viena iš jų „Iliuzija ir realybė“. Žmona, buvusi jo mokinė, studijavusi pansorį (operą) – 27-erių, besąlygiškai, švelniai mylinti ir atsidavusi moteris, be jos ilgiau pabuvus vyriškį ištinka net fizinės negalios: tirpsta rankos, kojos, kiekvienas odos lopinėlis. Pasakojama realistinė, regis, meilės istorija: ilgesys, geismas, skurdas, laimė, norų išsipildymas – pagaliau po dešimties metų moteris nėščia, ilsisi viešbučio kambaryje ir laukia savojo vyriškio.

Laimė ir meilė, ir miestas toks pat kaip prieš dešimt metų. Išskyrus žuvėdras, net viešbučio langus pulkais temdžiusias. Jų kadais pramintame „Žuvėdrų mieste“ visai nebesimatė tų gražių, įkyrių paukščių. Ir antrankiai.

Išeinant iš viešbučio vyriškis suimamas ir per visą knygą monologo forma pasakojama, tiksliau atsakinėjama į numanomus numanomų tardytojų, psichiatrų klausimus:

<…> ar nemanote, jog tam, kad nuoširdžiai atsakinėčiau į klausimus, man reikėtų žinoti, kas jūs per žmonės, reikia neabejoti, kad tikrai egzistuojate? Dabar tik aš apšviestas šios spiginančios lempos, o jūs slepiatės tamsoje… p. 30

Iliuzija ir realybė – kūrinio idėja, problema ir tema. Pateikiami keli tos pačios meilės istorijos variantai: iš pradžių tyra meilės idilė, tik su skurdo priemaišomis, nelaiminga nebent tuo, kad nelaimių patiria kiti, liguistai pakartojama negalėjusios išgyventi šeimos nusižudymo drama, hipodromo tragedija, tarsi nutiesiant gijas į tikrąsias protagonisto nelaimes. Suimtas? Už ką? Nužudymą? Kieno? Svainio? Psichiatro? Tos pačios meilės istorijos variantas tik jau su melo intarpais. Ir medicinine kortele, rasta psichiatrijos klinikoje. Šizoidinė asmenybė su polinkiu į liguistą gedėjimą, asmenybės susidvejinimas. Aštuoneri metai, kai žmona mirusi?

Knyga prasideda kaip detektyvas, toliau labiau išvirsdama į psichikos liga sergančio žmogaus sąmonės anatomiją. Jeigu dar tiksliau – negebėjimą nustoti mylėti. Galima sakyti, neįprastas meilės romanas, kai meilės objektas – aštuoneri metai mirusi moteris, kuri ir valgyti gamina, ir mylisi, ir kalbasi su vyriškiu, o ir vienuolio žodžiai tarsi leidžia vyriškiui įtikėti: mirtis – sapnas:

<….> gyvenimas ir mirtis – viena, tad gyventi ir būti mirusiam – vienas ir tas pats, argi nesakiau, kad sapnas ir realybė – viena, tad tai, ką sapnuoji ir kas vyksta iš tikrųjų – vienas ir tas pats.“ p. 116

Bet tai berods vienintelės eilutės, kurias įmanu cituoti, šiaip jokių filosofijų, mistikų, įžvalgų, gilių psichologijų, išminties perliukų – paprastai, aiškiai, lengvai pasakojama istorija, trukčiojantis monologas. Įdomus, bet pabostantis dėl per itin paprasto ir lengvo kalbėjimo, atkartojimų, banalybių, nevengiant tokių išsireiškimų, kaip liejau ašaras, klūpodamas prašiau atleidimo, širdis krūtinėje plyšo…

Kaip pats autorius teigia, šis romanas trumpiausias iš visų jo parašytų ir daugiausiai pareikalavęs laiko – dvejų metų. „Rašant šį kūrinį sunkiausia buvo perteikti kančių kamuojamo žmogaus monologą. Eilutę po eilutės. Tai buvo taip skausminga, kad ne kartą norėjau viską  mesti. Todėl rašymas ir negalėjo neužtrukti.“ p. 150

Kūrinyje nėra kokios nors naudingos informacijos ar pamokymų, neįvardintos nei vietovės, protagonistas net neturi vardo, todėl, kaip pats autorius nerimauja, daugeliui gali nepatikti, pasirodyti beprasmiu skaitymu.

Realybė ir iliuzija. Kas gali tvirtinti, kad mirę žmonės negyvena? Mumyse.

Vertinimas: 4/5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s