M. Zalite. Penki pirštai

ffggZalite, Mara. Penki pirštai: romanas/ M. Zalite; iš latvių k. vertė Erika Drungytė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąj. leidykla, 2016. – 288p.

Tai dar vienas įrodymas, kad tema niekada negali būti nei išsemta, nei nepopuliari, nei neaktuali – viskas priklauso nuo kokybės. Ar yra kas nors panašaus lietuvių literatūroje? „Tarp pilkų debesų“? Deja.

M. Zalite – žinoma latvių poetė, eseistė, dramaturgė, pelniusi daugybę apdovanojimų Latvijoje ir užsienyje, autobiografiniu romanu „Penki piršta“ debiutuoja kaip prozininkė. Ir itin sėkmingai. Ši knyga tapo Latvijoje Metų knyga 2013, verčiama į užsienio kalbas.

Tai istorija apie penkiametę mergaitę Laurą, jos potyrius, emocijas, augimą ir prisitaikymą prie aplinkos, naujų žmonių vieną vasarą šešto dešimtmečio pabaigoje su tėvais grįžus iš Sibiro tremties į Latviją. Mažos mergaitės akimis ir atmintimi gyvai ir betarpiškai vaizduojama ne tik brutali socialistinė tikrovė, perteikiami tremties įspūdžiai, bet ir transliuojama žmogaus stiprybė, gebėjimas išlikti, prisitaikyti, neprarandant žmogiškumo, perduodant tradicijas ir vertybes ateities kartoms. Tai senoji Mimė, Lauros promočiutė ir pati mergaitė, kuri sugeba sugerti į save viską, kas nauja, atrasti tame grožį ir jėgą, sugebanti žaisti, vaizduotėje nugalėti šungalvius ir skristi. Tai būtent ji tiesia ranką perimti negebėjusio gyventi Tėtučio vestuvinį žiedą, kad perduotų seniai dingusiam jų sūnui Reiniui, nes ji vienintelė tiki, kad tas sugrįš, tai ji, penkiametė mergaitė, bėga vykdyti Mimės nurodymą: pranešti gyvuliams, kad jų šeimininkas miręs. Nes ji vienintelė tiki, kad to būtinai reikia.

– Pasakyk visiems gyvulėliams, kad jų šeimininkas numirė.

Mama ima verkti dar labiau. Bet ji abejoja, ar to tikrai reikia – eiti į arklidę ir tvartą. Mime, dievaži, ar to tikrai reikia? Mama žvilgsniu ieško Tėčio pritarimo. Tėtis nuleidžia akis.

Žinoma, kad reikia, žinoma! Kaip galima to nesuprasti? Laura nueis. Laura pasakys. Laura nori išjudėti, išsilaisvint iš sąstingio, ji jaučiasi sušalusi, ji bėga į arklidę. 278 p.

Pati autorė sako, kad kūrinio žanras – autobiografinis romanas, akcentuodama žodį romanas. „Man nepatinka, kai knygą apibrėžia kaip mano vaikystės prisiminimus, tačiau kartu tai yra mano asmeninė patirtis iki mažiausių smulkmenų. Tai reikėtų priimti kaip meninį tekstą, nes gyvenimo realybė perkurta į meninę realybę. Jei kažkas iškraipyta, tai padaryta dėl meninių tikslų.

Taip pat reikia pabrėžti, kad tai nėra pasakojimas apie išvežimą, tai pasakojimas apie sugrįžimą. Apie išvežimą yra daug dokumentinės literatūros, bet apie sugrįžimą visomis šio žodžio reikšmėmis – mažai, o gal visai nėra.“ M. Zalite

Lauros tėvai buvo išvežti patys dar būdami vaikais, Sibire užaugę, subrendę, atradę vienas kitą, po penkiolikos metų grįžta į Latviją su savo dukra į Mamos vaikystės sodybą, o juos pasitinka vieninteliai iš šeimos likę gyvieji Lauros proseneliai: Mimė ir palūžęs nuo praradimų Tėtutis. Sunkiausia dabartį priimti Lauros Mamai, „nes ji neklauso nei Mimės, nei Tėtučio, o tik ieško, tik ieško, kas buvo anksčiau, bet nesuranda. Nei bufeto, nei komodos, nei apvalaus stalo kutuota staltiese, nei sieninio laikrodžio, nieko. Mama ieško knygų, kurias jos tėtis kadaise taip gražiai buvo įrišęs odiniais viršeliais, kur knygos?“ p. 42

Svajotas ir lauktas gimtasis pasaulis pasirodo visai ne toks, kokio tikėjosi: mėšlas didžiajame kambaryje, o knygos? knygos po juo, kas gali patikėti? smarvė, šiukšlės, mėlynos padangos, visa tai, į ką deformavo buvusius gražius ir jaukius namus atsikėlėliai svetimšaliai. Šungalviai. Būtent šis žodis mergaitės lūpose ir galvoje visų blogių nešėjams nusakyti. O latvių mitologijoje šungalvis – būtybė žmogaus kūnu ir šuns galva, draskanti ir ėdanti žmones.

Bet tai Mamos praeitis ir dabartis, tai ji lygina ir neranda, ji verkia, blaškosi, o „Laura su Tėčiu neieško, kas buvo anksčiau ir ko nebėra. Pričiom čia jie? Jie Šaltiniuose pirmą kartą gyvenime. Jie džiaugiasi tuo, kas yra. Laisvė, gimtinė, namai. p. 42

Knyga tuo pačiu ir liūdna, ir linksma: rezignacija, neviltis plūsta iš praeities, iš Tėtučio, kuris nenori stengtis gyventi, tik guli lovoje ir žiūri į vieną tašką. Jis negali susitaikyti su artimųjų žūtimis, su sūnaus Reinio praradimu, jis nenori tikėti, kad tai realybė. Nelinksma skaityti ir apie grįžusiųjų iš Sibiro pasimetimą, mėginimą prisitaikyti, susirasti darbus, netgi girtauti, taip atrandant bendrystę su aplinkiniais, šiurpas krečia, kai aprašomas mergaitės ir Tėčio kuro vežimas, prisikvėpavimas iki apsvaigimo. Socialistinė realybė. Bet stiprybė irgi kaip atsvara egzistuoja: tai senoji Mimė, kuri geba užgniaužti skausmą, rūpintis buitimi, namais, artimais žmonėmis, maitinti juos ir perduoti savo paslaptingus žinojimus (gegutės kąsnelis, drabužius reikia siūti per delčią, jaunatyje pasiūti rūbai būna sunkūs nešioti, o skalbiami greit susitraukia; pranešimas gyvuliams apie šeimininko mirtį) proanūkei Laurai.

O džiaugsmas, gyvybė, viskas, kas šviesu – iš mergaitės pasaulio, „žuvytės linksmai žaidžia Lauros širdyje“, net iš prisiminimų apie Sibirą atgyja šviesiausi, tarsi nesąmoningai, išlenda netikėtai ir privečia Laurą skristi: taip ji dainuoja itališką operos ariją, daugybę kartų girdėtą iš tremtyje buvusios Asios, traukia taip, kad net išsigąsta pamačius, jog seneliai jos klausosi, nes tai taip intymu, toks stebuklas nutikęs mergaitei, kad ji suvokia, jog tai niekam neskirta, tik jai pačiai. O paklausta apie Sibirą, sako paprastai: nieko neatsimenu. Atsimena tik kaip laukė, kada važiuos į Latviją. Tą laukimą. Ir čia prasiveržia pats natūraliausias ir tikriausias patriotizmas, kai Mama verkia iš nepasitenkinimo rasta padėtimi Šaltiniuose, baisisi parduotuve, Laura geba ją sugėdinti:

– Nekalbėk apie Latviją blogai. – Laura dar kartą sušunka ir trepteli koja.

Laura turi būti griežta, labai griežta, nes kas nors juk turi apginti Latviją. Sibire niekas nekalbėjo apie Latviją blogai. Kad tik pasiektų. Kad tik būtų Latvijoje. Latvija tokia graži. Latvija tokia miela. Be Latvijos kone miršta. O dabar? Tas negerai ir anas. Laura turėtų būti griežta, tik ji negali sulaikyti ašarų. Mama taip pat negali. p. 79

O apie Sibirą ne tai kad neatsimena, nė vienas nekalba. Nes jie ir taip kažkokie, jie įtartini, jie bet kada gali vėl… Baimė.

Laura žino, kad apie Sibirą kalbėti negalima. Žino, ir taškas. Apie Sibirą niekada, niekur ir niekam pasakoti negalima. Kodėl? Todėl, kad vis tiek niekas nesupras, todėl, kad ir taip niekas nepatikės, aiškina Tėtis. Todėl, kad normalus žmogus to apskritai negali suvokti. Manys, kad mes patys esam nenormalūs, aiškina Mama. p. 110

Nors Sibiras ir slypi mergaitės sąmonėje: ji nuolat suklūsta ir vis pagalvoja apie badą, maišo rusiškus žodžius, turi stabtelti ir įsitempti ar net apsimesti, kad supranta, kas ką sako nežinomais žodžiais apie nežinomus dalykus, kad neapsikvailintų, su meile prasiveržia sentimentai ten gyvenusioms artimoms moterims – būrėjai, bekojei Madalinai, dainininkei Asiai, pagaliau net jos vardas Laura, duotas Sibire sutiktų lietuvių, bet Sibirą realybė ir vaikiškas smalsumas, energija, naivumas, gebėjimas atrasti ir džiaugtis stumia iš sąmonės ribų, paverčia pasąmonėje egzistuojančiomis detalėmis, kurios karts nuo karto prasiveržia, su jomis lyginami nauji daiktai ir žmonės, bet praeitis netrukdo Laurai gyventi ir augti. Ji atranda obuolį, daugybę slyvų, kuriose klimpsta, voliojasi, suvokia, kad bado nebus, nebus, jei sode visko tiek daug, jei yra Mimė, kuri nuolat kruta, ruošia, tvarko, jei yra pievos pilnos gėlių, kuriomis ne bėga, skrenda Laura, o kur dar arkliai, ežiai, karvė, žiogai, buožgalviai… Ir tragikomiški nutikimai: gipsas iš Stalino biusto, kalakutų gelbėjimas iš dervos duobės, bendravimas su ežiais, arkliais, metalo laužo rinkimas… Pagaliau  nuosavas namas  medyje: tarsi ant delno su penkiais pirštais į skirtingas šalis. Penkeri metai. Penkios šakos. Penki Dievo pirštai. Mylimos dainininkės penki dešinės, penki kairės sulaužyti pirštai…

Knygoje ne tik Sibiro, grįžimo gimtinėn tema. Paliesta ir rusinimo, vadinamųjų šungalvių nepagarba vietinių tradicijoms ir sukurtoms gėrybėms, girtuoklystės, beprasmio sovietinio darbo problema. Bet pagrindinė, aišku, šeimos likimo istorijos peripetijose tema, palūžimas ir išgyvenimas. Tarsi sveriama, kiek žmogus gali pakelti: artimųjų  mirtis, namų praradimą, netgi medžių, bjaurioji Melioracija viską suėdusi, nuniokojusi.

Pasakojama trečiuoju asmeniu, visi veikėjai įvardijami didžiosiomis raidėmis: Mama, Tėtis, Mimė, Tėtulis, o pati Laura neidetifikuoja savęs pirmuoju asmeniu: Laura sako, Laura nori. Virsmas įvyksta pačioje knygos pabaigoje, mirus Tėtuliui, tiesdama ranką perimti jo žiedą, ji pirmą kartą pasako: aš perduosiu. Tuo tarsi pripažindama ne tik savąjį aš, bet ir sąmoningai priimdama giminės tradicijas, pripažindama jų svarbą.

Knyga itin paprasta, be jokių filosofijų, paslėptų prasmių, sudėtingumų, sudaryta iš 55 trumpų istorijų–novelių,  gyva, įtaigi, natūrali, parašyta tikroviška šnekamąja kalba, neišmetant svetimybių, regis, teka kaip gyvenimas.  Ir labai poetiška (be abejonės, puikus, be jokių trikdžių vertimas). O Lauros charakteris alsuojantis tokiu tikrumu, jėga, kad nesimėgauti ir nepatikėti tuo, ką skaitai, neįmanu. Paprasti, kasdieniai dalykai penkiametės akimis išmatuoti savitai, naiviai, bet stebinančiai taikliai ir poetiškai. Rašytojai pavyko sugauti daiktų, istorijos, psichologinius žmogaus kitimo niuansus ir juos sėkmingai užfiksuoti.

„Kodėl romanas parašytas tik dabar? Yra tiek racionalių, tiek iracionalių priežasčių. Gali būti, kad pasąmonėje laukiau profesionalios brandos ir jėgų savyje, kad galėčiau neapykantą meile paversti, kaip sakė Janis Rainis.“ M. Zalite

Vertinimas: 4,9/5

 

 

 

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s