E. Shafak. Stambulo pavainikė

1462873188_stambulo-pavainike-002Shafak, Elif (1971 – ). Stambulo pavainikė: romanas/ E. Shafak; iš anglų k. vertė Eglė Bielskytė. – Vilnius: Tyto alba, 2010. – 382 p.

Būti pavainike – tai ne tik neturėti tėvo, bet ir neturėti praeities… p. 284

 E. Shafak pavardę įrašius į google paiešką ir lietuviškai – o jau angliškai! – išmeta daugybę interviu, knygų anotacijų, recenzijų, kad ir tokią išsamią kaip D.Zabielaitės apie „Stambulo pavainikę“. Kas tai: literatūros stebuklas? o gal paprasčiausiai daugelio skoniui įtinkanti autorė? na, užkibusi ant kažkokios itin palankios populiarumo bangos kaip Pilki, tamsesni ir tamsūs atspalviai, Da Vinčio kodas, o kad ir lietuviškasis Durnių laivas ar Ne bobų vasara? unikaliai tarp įvairių sluoksnių įsitvirtinusi Silva rerum? Šokiruojanti? Atrandanti? Parodanti tiesiog stebuklingą geresnio gyvenimo formulę? Skaityti toliau

J. Marias. Įsimylėjimai

1mlz9786090124321

Marias, Javier (1951 – ). Įsimylėjimai: romanas/ J. Marias; iš ispanų k. vertė Alma Naujokaitienė. – Vilnius: Alma littera, 2016. – 366 p.

Šią knygą… Šią nusižiūrėjau iš Maištingos sielos: nuslimpinau pažiūrėti, ką gi toji siela skaito, kai pamačiau viršelį, oro gūsiu paspringau – wauu, erotinius, svajonių ar kažkokius pradėjo, kas čia? Na, kita vertus, kodėl ne? Paįvairinimui… Bet užkliuvo vertėjos A.Naujokaitienės pavardė – kažkas ne taip…

Mirties, sielvarto, meilės, nusikaltimo, kaltės ir iš(si)teisinimo filosofijos. Bet ne F. Dostojevskis. Ir ne  J.Barnes.

Skaityti toliau

R. Marčėnas. Gyvieji skydai

rimanto-marceno-noveliu-ir-apsakymu-knygos-gyvieji-skydai-sutiktuves_articlethumbfullMarčėnas, Rimantas. Gyvieji skydai: novelės/ R. Marčėnas. – Kaunas: Kauko laiptai, 2015. – 152 p.

Istorinės, romantizuotos, galima sakyti, patriotinės 7 novelės – legendos iš mūsų šlovingųjų ir tragiškųjų senovės laikų. Kam skaityti tokius nemodern kūrinius, juk smegenyse jau susikrovę ir savo kertes atradę V. Krėvės „Dainavos šalies padavimai“,  gal net dar kai kas? Šis klausimas, neneigsiu, ne kartą kilo, o ir dvejonė: kas buvo prieš amžių amžius tik tam tikromis spalvomis: lietuviai, prūsai narsūs pasiutiškai, gudrūs, pasiaukojantys, net fiziškai nesulyginami nė su kuo, o kryžiuočiai – ai, barbarai, na, šiek tiek žiopliai, pasiduodantys pagonių pinklėms. Bet…

Skaityti toliau