J. Williams. Stouneris

cdb_mmilliams_stouneris_72max_p1Williams, John (1922 – 1994) Stouneris: romanas/ J. Williams; iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė. – Vilnius: „Baltų lankų leidyba“, 2016. – 327 p.

Vieni sako, labai liūdna knyga, kiti – ne ne, gal tik tiems, kurių stiklinė tuščia (kaip nekenčiu tų optimistinių, pesimistinių stiklinių filosofijų), o parodyta gi veikėjo stiprybė ir pabaiga viltinga. Tos savotiškos diskusijos dėl liūdnumo, neliūdnumo kiek keistokos, bet verčia susivokti, kad skaitytojas, ne kritikas, – pirmiausia reaguoja į skaitymą emocionaliai ir sukelti jausmai vertinant, kalbant apie knygą, ko gero, svarbiau negu protu suvokti dalykai.

Taip, „Stouneris“ – puiki knyga, paprasta, elementaraus biografiniam romanui būdingo siužeto, nuosekli, be jokių struktūrinių įmantrybių, lengvai, galima sakyti, vienu ypu perskaitoma, bet nenuobodi ir, vargu, ar greitai užmirštama.

Nors savijauta, užvertus paskutinį puslapį, ne ne, jau skaitant gan išplėtotą mirties aprašymą, maža pasakyti, slegianti, bent jau man, nes savaitgaly pradėjusi, aš šią knygą tiesiog ryte prarijau, bet, kad gerai praleidau laisvadienį, tikrai negaliu pasakyti. Turėjau nueiti keletą kilometrų – prieš vėją – kad tą slogutį išpūstų.

Bet.. kuri istorija, vykusiai papasakota nuo A iki Z, neskausminga? Jose randame dalį savęs, prisimatuojame, bent įsivaizduojame: b… c… d…e f g…klm… – tarpinės sėkmės ar nesėkmės tarp gimimo ir mirties manęs gal neištiko, ne ne, gerai parašytoje knygoje tipiškumo ir bendrystės visada su kaupu, ištiko švelniau, na, kitaip, bet nė joks kvailys nenuneigs, kad Z yra Z, ir niekada džiaugsminga. Jeigu rašytojas sustotų laiku… meilės romanai baigiasi vestuvėmis, detektyvai, kaupini žudymų, kraujo – bet juk neliūdni: sekame nusikaltėlio pėdomis, kriminalisto išminties vingiais ir, ach, kaip smagu – žudikas susemtas, užspiestas net prisipažino. Linksma, nuotaika gera, o mirtys nekeliančios ne tai kad liūdesio – apskritai jokios emocijos. Detektyvai – man didžioji paslaptis: lyg apie viską, lyg apie nieką, gal už tai daugelio mėgstami, savotiškai galima dalyvauti kaip kokiame proto mūšyje: ir ne tik medžiojant nusikaltėlius, bet ir žudant.

Galima išlikti, netgi ir savimi, netgi tuomet, kai likimas meta vieną nesėkmės kortą po kitos. Nedegraduoti, nesižudyti, neprasigerti, gebėti atrasti save ir visai užspiestam į kampą. Štai kur man šios knygos esmė ir didybė. Ir psichologinė ištarmė: Stounerį gelbsti literatūra, knygos. Atskirtis, gebėjimas atsiriboti, ne kovoti – atsiriboti. Ir gyventi vienišiaus, atstumtojo gyvenimą.

Lakoniškas pasakojimas, tikslūs, esmių esmę nusakantys sakiniai, gebėjimas žodžiais nuvesti į pačias vidinio gyvenimo gelmes, taikliai nusakyti aplinką, įvardinti, regis, nepastebimas, bet itin skausmingas ir lemties paženklintas proto ir jausmų peripetijas, sukrečiančiai atskleisti asmenybės ir pasaulio konfliktinį santykį – tai knyga apie bedugnės gylį, vienatvę, iliuzijų žlugimą, trumpų laimės ir meilės akimirkų žavesį ir… gyvenimą. Knygose, literatūroje…

Stouneris antigetsbiškas herojus, antiamerikoniškas, nors sugebėjęs sėkmingai atrasti savo pašaukimą, atskleisti talentus, bet negebėjęs vis dėlto tapti sėkmės žmogumi. Nors F.Scotto Fitzgeraldo veikėjų lemtis tikrai nesibaigia aukso žvangesiu, bet, matomai, wealthy man yra kur įdomesnis ir artimesnis amerikoniškai svajonei.

Išleistas 1965 m. J. Williamso kūrinys tėvynėje nesulaukė jokio dėmesio, ne tai kad populiarumo, bet, praėjus beveik pusšimčiui metų, tiesiog atgimė ir suklestėjo Europoje. Kitoks skaitytojas? Požiūris į gyvenimą? Vertybių skalė? O gal reklama?

Kas gi tas Stouneris? Kuo jis ypatingas?

Netyčia užėjęs tą pavardę, atsitiktinis studentas galbūt tingiai pasvarstys, kas gi tas Viljamas Stouneris, bet vargiai jo smalsumas sieks bent kiek toliau. O Stounerio kolegos, ne itin jį gerbę, kai buvo gyvas, dabar retai kada jį beprisimena: vyresniems jo pavardė skamba kaip priminimas, kad visų jų laukia vienoda pabaiga, jaunesniems ji – vien tik garsas, nieko nesakantis apie praeitį, neprimenantis jokio žmogaus. p. 7

Stouneris gimęs ir augęs kaime, nuo mažens dirbęs sunkius ūkio darbus, nepatyręs jokių pramogų, juolab meno ar literatūros apraiškų, matęs dar jaunus, bet jau susenusius tėvą ir motiną, pats būdamas vos septyniolikos jau sulinkęs nuo sunkios beprasmybės ir vargo naštos. Galima sakyti, atsitiktinai papuolęs į Kolumbijos universitetą įgyti žinių apie žemės ūkį, per ironiško ir, regis, bejausmio, šalto literatūros dėstytojo Arčerio Slouno paskaitą patiria nušvitimą, tajam padeklamavus 73 Šekspyro sonetą ir uždavus klausimą: ką tas sonetas reiškia?

That time of year thou may’st in me behold
When yellow leaves, or none, or few, do hang
Upon those boughs which shake against the cold,
Bare ruin’d choirs, where late the sweet birds sang.
In me thou see’st the twilight of such day,
As after sunset fadeth in the west,
Which by–and–by black night doth take away,
Death’s second self, that seals up all in rest.
In me thou see’st the glowing of such fire
That on the ashes of his youth doth lie,
As the death–bed whereon it must expire
Consum’d with that which it was nourish’d by.
   This thou perceivest, which makes thy love   more strong,
   To love that well which thou must leave ere long.
Tą metų laiką tu regi many,

Kada nutildo savo giesmes paukščiai,

Kai medžiai styro, tylūs, rūškani,

Ir byra lapai, virpčiodami baukščiai;

Tu vakaro žaras many regi,

Kai vaiski saulė poilsio jau skuba

Ir kai mirties sesuo – naktis niūki

Ant žemės kloja savo tamsų rūbą;

Negyvą liepsną praeities manos,

Kuri tiek daug jaunų geismų prarijo,

Regi tu manyje, lyg pelenuos

Vos jaučiamą gruzdėjimą žarijų;

                      Žinau: tu viską manyje matai –

                      Ir myli dar labiau mane už tai…

V. Šekspyras. 73 sonetas, A. Churgino vertimas

 

Stouneris pasirenka literatūrą. Egzistuojant absoliučioje vienatvėje literatūriniai veikėjai jam tampa gyvesni ir artimesni negu supantys bendramoksliai:

Priešais jį vaikštinėdavo Tristanas, auksaplaukė Izolda, Paolas ir Frančeska sūkuriuodavo švytinčioje tamsoje; iš tamsos išnirdavo Elenos ir šviesaus Pario veidai, kuriuose atsispindėdavo jų meilės padarinių kartėlis. Su jais jis jausdavosi taip, kaip jam dar niekada nebuvo pavykę jaustis su bendramoksliais, su kuriais žengė iš kurso į kursą, kurie gyveno tame didžiuliame universitete Kolumbijoje, Misūrio valstijoje, ir nerūpestingai vaikštinėjo sau po Vidurio Vakarų dangumi. p. 23

Pasirenka negrįžti į kaimą, į negyvą būtį, o gavęs pasiūlymą pasilikti dėstytojauti tame pačiame universitete, kur ir mokėsi, pajunta palengvėjimą:

Kolumbijos universitete jis patyrė tokį saugumo jausmą ir šilumą, kokius vaikystėje būtų galėjęs patirti namie, bet nepatyrė, ir abejojo savo galimybėmis rasti tai kur nors kitur. p. 51

Jau dėstytojaudamas, nors ir būdamas „pasyvus kaip žemė“, o kartu ir „iškritęs iš laiko“ Stouneris vis dėlto suartėja, galima sakyti, tampa draugais, ir ne akimirkai – visam gyvenimui su dviem visiškai skirtingais vyrukais: Deividu Mastersu, žuvusiu pirmajame pasauliniame kare, į kurį, ko gero, vykęs, kaip į nuotykį, norėdamas pamatyti pasaulio, patirti įspūdžių, išlikusiu visam laikui gyvu Stounerio atmintyje kaip ypatingų įžvalgų, erudicijos, nepaprastos auros asmenybe, ir Gordonu Finču: praktišku, elementariu ir dirbusiu tame pačiame universitete kaip ir Stouneris. Ir juokais ar rimtai pasakyti Masterso žodžiai apie Stounerį apibūdino jį ne tik įžvalgiai, bet veik lemtingai:

Esi paženklintas, turi tą seną ydą. Manai, kad čia kažkas yra, kažkas, ką privalu atrasti. Na, išėjęs į pasaulį, netrukus pasimokysi. Tu irgi sukirptas pralaimėti: pasaulio tu nenugalėsi. Leisi jam save sukramtyti ir išspjauti, o paskui gulėsi stebėdamasis, kas gi buvo ne taip. Nes tu juk visada įsivaizduoji, kad pasaulis – tai kažin kas, kuo jis nėra, kažin kas, kuo nenori būti. Straubliukas medvilnės žiede, kirminas pupos virkšioje, medgręžis kukurūze. p. 40

Ir dar Masterso žodžiai, kuriuos protagonistas prisimins ir ypatingų sunkumų atvejais, ir darydamas pasirinkimus (tarp universiteto ir meilės), ir senatvėje, stumiant jį pensijon, kad universitetas:

Mes buvome trise, ir jis pasakė… kažką apie tai, kad universtitetas – tai prieglauda, prieglobstis nuo pasaulio tiems, iš kurių viskas atimta, luošiams. <…> Tad mes negalime jo įsileisti. Jei įsileisim, tapsime tokie, kaip pasaulis. p. 199

(Šiaip jau pavojinga sugrįžti net prie pasibrauktų knygos vietų, nes nė nepajunti, kad jau skaitai knygą vėl ištisai ir, aišku, mėgaujiesi.)

Taigi protagonistas – ne glamūrinis, o sunkiai dirbantis akademinio sluoksnio atstovas, kuris nesėkmingai vedęs, galima sakyti, praradęs dukterį, susmukdytas karjeroje, pagaliau miršta sunkiai susirgęs vėžiu. Stouneris – ne kovotojas, intelektualus, nuolankus ir savotiškai išdidus žmogus. Kuklus, linkęs susitaikyti ir su nepalankiomis aplinkybėmis, uždaras, vidinio gyvenimo asmenybė. Stouneris mato ir suvokia gyvenimą tokį, koks yra, be iliuzijų. Bet nežlunga, atkakliai dirba, ne ne, jis tiesiog atsidavęs literatūrai, kaip dėstytojas Arčeris Slounas, į literatūrinį atsivertimą atvedęs Stounerį, kažkada pasakęs – įsimylėjęs. Literatūrą. Žlugdomas dirba netgi su didesne jėga negu įprastai, ir  patiria kūrybinį džiaugsmą, savotišką nušvitimą dėstydamas studentams viduramžių literatūrą.

Įtarė, kad, pavėlavęs dešimčia metų, pradėjo suprasti, kas gi jis toks iš tikrųjų, ir tai, ką pamatė, buvo geriau ir sykiu blogiau nei tai, ką įsivaizdavo. Pasijuto pagaliau tampąs dėstytoju, kitaip tariant, žmogumi, kuriam jo žodžiai yra tiesa, kuriam orumo suteikia menas, neturintis nieko bendra su jo žmogiškuoju kvailumu, silpnumu ar neadekvatumu. Šiuo suvokimu jis negalėjo puikuotis, tačiau jis pakeitė jį taip, kad to nepastebėti buvo neįmanoma. p. 134

Taip, suvokia, kad jis – geras dėstytojas. Bet ar ilgam? Regis, jo gyvenimas užprogramuotas išbandymams, Stouneris dėl principingumo, faktiškai tiesos išsakymo negabaus studento atžvilgiu, katedros vedėjo Lomakso arogancijos ir savimeilės nustumiamas iki žemiausios karjeros pakopos – dėstymo pirmamečiams. Kursas neįdomus ir per daug elementarus jojo intelektui. Bet jį gelbsti knygos, maksimalus atsiribojimas…

Panorėjęs, regis, galėdavo atskirti savo sąmonę nuo ją priglaudusio kūno, ir tada žvelgdavo į save kaip į keistai pažįstamą svetimą žmogų, darantį keistai pažįstamus dalykus, kuriuos turėjo daryti. p. 215

Įdomu tai, kad Stounerio antagonistais pateikti fiziškai išsigimę, luošiai: Lomaksas ir jo studentas, kuriems tarsi negalioja įprastos padorumo, sąžiningumo ir teisingumo normos, tai tarsi iš pasakų dimensijos įkeltas blogis, prieš kurį kovoti, kaip sako Stounerio studijų draugas, beprasmiška, visur ras užtarėjų ir rėmėjų.

Pagaliau likimo dovana:tikroji meilė. Slapta, apsidairant, smunkant užkaboriais, ankštoje kertėje, bet vešliai iškerojusi ir užpildžiusi Stounerio vidų. Ištikus pasirinkimo būtinumui, protagonistas įveikia jausmus ir pasirenka logiką: be universiteto, pasaulyje, jie bus niekas, jie net nežinos, kas tokie esą ar gali būti. Taigi jaunystės draugo Masterso žodžiai. Kokia didelė to, anapus universiteto, gyvenimo baimė.

Bet ar universitetas, literatūra, atsiribojimas suteikė Stouneriui laimę? Ar tai padėjo atitrūkti nuo gyvenimo tiek, kad jo nematytų, nejustų?

Vienas iš skaudžiausių ir beviltiškiausių romano epizodų, tai susitikimas su dukra Greise, kurią jis taip mylėjo mažytę, ir kurią ne tik atskyrė nuo tėvo, bet ir psichiškai sužalojo žmona:

Jiedu kalbėjo iki paryčių, lyg būtų seni draugai. Ir Stouneris galiausiai suprato, kad ji, kaip sakėsi, yra beveik laiminga savo neviltyje; ji nugyvens savo dienas ramiai, gerdama vis daugiau sulig kiekvienais metais, kad nebejaustų tuštumos, kuria tapo jos gyvenimas. Jis džiaugėsi, kad ji turi bent tai, jis buvo dėkingas, kad ji gali gerti. p. 293

Tuštuma. Ji Stounerio išgyventa, patirta, įsisąmoninta, bet vis tiek gąsdinanti, nors pats nuo jos dengėsi literatūra ir dėstymu. Patirtos laimės ir meilės akimirkos tokios trumpos ir nardinančios į dar didesnę tuštumą. Bet literatūra jam padeda išlikti.

Apskritai galima knygą skaityti ir skaityti ir atrasti vis naujų reikšmių, tiksliau sakant, ką iš tikrųjų autorius norėjo pasakyti, nes ir 73 Šekspyro sonetas neatsitiktinis, ir kartojami vieni ar kiti žodžiai, o Stounerio mirties scena, susitaikymas su jį terorizavusia ir žlugdžiusia žmona, savo kelio įvertinimas, netgi trijų jaunų porų šmėkštelėjimas, dilgsėjimai iš pirštų į visą kūną kažkada jaunystėje klausantis Šekspyro soneto ir mirties akimirksnį liečiant savo parašytą knygą, šviesos ruožo kritimas – neatsitiktinumai. Ir vis dėlto: virpesys iš knygų, o šviesa iš… pasaulio.

The first time Stoner ever experienced this awe, as an undergraduate in an English Literature survey, moved to stillness by Shakespeare’s Sonnet 73, “light slanted in the windows and settled upon the faces of his fellow students, so that the illumination seemed to come from within them and go out against a dimness; a student blinked, and a thin shadow fell upon a cheek whose down had caught the sunlight.” As the faces of his classmates were transfigured, Stoner looked down at his own awkward farmer’s hands and saw them anew, as things strange and wonderful. Fumbling now for his own book on his deathbed, Stoner is once more struck by the miraculous working of his own fingers—both times Williams uses the word “marveled”— as if it is the Word that animates his flesh. And here again, at the end, “The sunlight, passing his window, shone upon the page, and he could not see what was written there.” For all the jewel-like beauty of its own prose, “Stoner” tells us that the words themselves are inessential; literature, like Stoner himself, is only an imperfect reflector of that light that comes from outside. By Tim Kreider

 

Šiais laikais, kai sėkmės kelias – matomas ir netgi blyksintis, su mersais, akivaizdžiais money mostais – tiesiog būtinas, ypač jaunam žmogui, nes kitaip jis materialistiniam pasaulio vertinime – niekas, žlugęs, nevykėlis, o tylus, teikiantis asmeniui pasitenkinimą mokslinis, kūrybinis, kultūrinis darbas maksimaliai nuvertintas kaip nekuriantis pridėtinės vertės, Stounerio gebėjimas išlikti gali būti ir psichologinis pavyzdys: neprasigerti, nekristi depresijos neviltin, išlikti stoišku, savyje ir savo vertybėse tą stiprybę brandinant.

Literatūra, knygos, skaitymas – kaip išlikimo galimybė.

Vertinimas: 5/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s