H. Kent. Paskutinės apeigos

978v9955238997Kent, Hannah (1985 – ) Paskutinės apeigos: romanas/ H. Kent; iš anglų k. vertė Jovita Groblytė – Hazarika. – Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2016. – 366 p.

Tai, deja, knyga, kuri stipriai nuvylė, nes būtent šitą pasirinkau pagal skaitytojų panegirikas ir viršelio anotaciją: Hannah Kent sodriu stiliumi, takia ir vaizdinga kalba, žadą atimančiais islandiškos gamtos aprašymais į vieną audinį suaudžia tikrus įvykius ir fikciją apie Islandijoje įvykdytą paskutinę mirties bausmę, apie moterį, bet kokia kaina norėjusią išlaikyti asmeninę laisvę, ir apie įstatymus, kurie bejėgiai prieš tikrąsias žmogiškąsias patirtis. Visa laimė, kad nenusipirkau: antrą kartą tikrai niekada neskaitysiu, o ir pirmą sunkiai įveikiau – priešais gulintis Svogūno lupimas gundė tokia jėga, kad sugrįžti ir vėl skaityti  istorinę melodramą prireikė nemažai pastangų. Ar rekomenduočiau kam nors? Ooo, neee. Negalėčiau pateikti nė vieno argumento, kodėl vertėtų. Nelabai aišku ir ko siekė rašytoja, juolab rinkdama daugybę metų medžiagą, važiuodama į Islandiją, bandydama suvokti tos erdvės savitumus ir papročius, o nuo pusės knygos, veik visai užsimiršusi, peršokdama į trilerio žanrą.

Suprantu ir kodėl knyga tapo populiari: istorijos, sekso ir mirties viražai supinti ir atpinami lengvai, sklandžiai, neapsunkinant psichologiniais rakursais ar religiniais išvedžiojimais, veržliai ir nestrigdamas rutuliojamas siužetas. Protagonistės charakteris sukuriamas, bet neatskleidžiamas, jos metamorfozė parodyta paviršutiniškai – metamorfozė įvyko? – nors pradėta ir griebta tikrai nemažai: norint parodyti savotiška pažanguole, išsiskiriančia iš bendros nuošalės tamsuomenės: ji ne tik mokėjo skaityti, kaip dauguma devyniolikto a. pradžios islandų (tai itin įdomus faktas), bet gebėjo net eiles kurti, gydyti, jau nekalbant apie įvairius gamtos reiškinių šifravimus ir ūkio darbus. Bet, deja, autorė jaunatviškai nukrypsta į aistringą meilės istoriją, o ne tuos išskirtine moterį darančius jos gebėjimus ir intelektualinį pranašumą.

Prisimenu neseniai skaitytą P. Claudel „Pilkąsias sielas“ apie pirmąjį pasaulinį karą. Nežinau, kiek kartų vis įrašydavau į google paiešką autoriaus pavardę, nepatikėdama, kad tai šiuolaikinio rašytojo kūrinys. Atmosfera, vertybės, pasakojimas tiek persmelktas vaizduojamo laiko dvasia, kad paskaičius, vėl galvoji, ne ne, negali būt, kad čia ne klasika, ne dvidešimto amžiaus pradžios kūrinys, ir vėl tikrini …

O ir tik tik P. Achmedovos „Mirtininkės dienoraštyje“, aišku, didžiulis vertėjos I. Potašenko nuopelnas, kad ji suvokė ir gebėjo perteikti stiliaus niuansus, Dagestano kaimas ir jo žmonės tokie gyvi, saviti ir tikri pirmapradiškumu, primityvumu, senoviškumu, kad pasijauti ne tik pakeliavusi po tą kraštą, atrodo, pagyvenusi kartu su jais.

Ši knyga neįtikino. Įtikino įtikino pateiktais faktais, buities aprašymais, kai kur net gamtos. Sukrečianti socialinė ir moralinė niekieno, arba kaimo tapusios mergaitės padėtis. Ją kaip atliekamą daiktą stumdo kaip kas nori ir naudoja kiekvienas pagal geidautiną egoistinę paskirtį: visiškas beteisiškumas įstatymiškai, religine ir žmogiškąja prasme. Absoliutus žmogaus nuvertinimas. Ir gebėjimas išlikti tokiomis sąlygomis – tai kaip išlikti kiškiui plėšrių žvėrių apsuptyje. Socialinė atskirtis įgalina tik paniekai, stumdymui, išnaudojimui ir pajuokai.

Kai aprašo iš velėnos statytą trobelę, mergaites ir atvykusį pareigūną, tikiu ir nekantriai laukiu, kaip bus toliau, vis dėlto devyniolikto amžiaus pirma pusė, Islandijos šiaurė, kur žmonėms svarbiausia išgyventi atšiauriame klimate ir skurde, o jų asmenybės turėtų būti gaivališkos, priklausomos nuo gamtos, prietarų ir tuo pačiu dvilypumą skatinančios religijos. Įdomūs ir tikri pasirodo su pykčiu ir panieka nuteistosios laukiantys šeimininkai: sunkiai serganti Margretė, jos vyras Jonas, kurio padėtį komplikuoja, kad jis ne tik ūkininkas, bet ir pareigūnas, turintis paklusti vyresnybės įsakymams, dvi skirtingai pasaulį matančios dukros: romantiškoji Steina ir jaunylė, taisykles stropiai įkūnijanti, Lauga. Labai aiškiai ir konkrečiai atskleista būtent šitų antraeilių veikėjų metamorfozės iš arčiau pamačius Agnes: ji ne tik kad kaip visi žmonės, ne jokia ragana baisuoklė, ji net pranašesnė, protingesnė, daugiau mačius ir patyrus, ištverminga ir jautri. Kad ir kokia religinga ir griežta šeimininkė – ji nepasiduoda aplinkinių spaudimui niekinti, surakinti ir atskirti pasmerktąją, vadovaujasi savais vertinimo kriterijais. Faktiškai Margretė net atlieka dvasininko vaidmenį: jaunam pastoriui Todžiui susirgus, geba tiek suartėti su Agnes, kad toji papasakoja savąją meilės istoriją ir savąją nužudymo versiją.

Dvasininkas paprasčiausiai eliminuojamas iš istorijos kulminacijos ir jis, kaip moralinis, o ir fizinis myriop vedančiosios ramstis vėl autorės atlakdinamas tik pačioje pabaigoje.

Ir, aišku, kodėl.

Knygoje silpniausia vieta dialogai: vis dėlto individualizuoti prieš du šimtus metų kalbėjimo manierą, o svarbiausia mąstymo savitumą, nulemtą laiko ir erdvės, ne taip paprasta, kaip rutulioti pasakojimą pasiremiant susirinktais faktais. Gal autorė tiek įsijaučia, kad pamiršta istoriją, du šimtus metų tarsi vėjas nupučia, ir, visai šeimai tūnant anapus užuolaidos, Agnes dialogas su Todžiu, virsta ilgu šiuolaikiška literatūrine kalba parašytu monologu. Taip nekalba nė vieno net dabartinio kaimo vyresnio amžiaus žmogus, jie turi savo sintaksę, specifinę leksiką ir tam tikras pasakojimo manieras: neįsivaizduoju, kad mano kaime iš paprastų senukų aplinkos galėtų pasakyti: jie prarado pusiausvyrą arba tai jam buvo kaip sportas, dar geriau – ta tema daugiau nekalbėjo. Bet ir vėl… kai jau galvoji, viskas šitų nesąmonių neįmanu skaityti, dvidešimt pirmo amžiaus leksika dviejų šimtų senumo moters lūpose skamba net ne juokingai – kažkaip absurdiškai, staiga autorė, tarsi susivokusi, keičia pasakojimo taktiką, pastoriaus vaidmuo nepasiteisinęs: sunkiai susargdintas tasis įgrūdamas į lovą, o feministinė maniera: moteris prieš moterį su savo gyvenimų trumpais epizodais, vienai klausiant ir atidžiai klausant, kitai fragmentiškai pasakojant –  įgalina ne tik dialogą paversti įtikinamesniu, nors vis tiek šiuolaikišku, bet ir atsiverti intymiai. Bet vėl bet… Netikiu, kad šiauriečiai seilėjasi, kalbėdami apie meilę, jausmus, net Lietuvos kaime, ir ne taip sename, žmonės nelinkę rodyti savo vidaus ne tik pašaliniams, net artimiausiems žmonėms: apsikabinant, glaustantis, kalbant apie bučinius, virpesius. Tai apibūdinama tikrai ne taip, kaip rodoma serialuose – tyla, žvilgsniu, čia visai nepakenktų prisiminti paprasčiausiai klasiką. Vertimo kliuviniai? Neperteiktas lietuviškai islandiškasis folk stilius? Galbūt, bet ieškoti originalo ir lyginti nėra jokio noro: ne tokio kalibro kūrinys. Nors manau, kad esmė ne vertime. Tiesiog vienodu pasakotojo balsu ir protu kalba visi.

Labiausiai vykęs ir įdomiausias, manyčiau, Natano paveikslas, įkūnijantis gaivališkumą, laisvę, protą ir mistiką, netgi šėtoniškumą, nežabojamą vyriškumą, tapatų su laukine gamta, o tuo pačiu ir praktiškumą, verslumą. Tai jis griauna normas, taisykles, atmeta bažnyčią ir geba savo energija ir vidine jėga patraukti moteris, netgi daugiau – keisti jas, savotiškai išlaisvinti. Pavergti ir išlaisvinti. Įdomi linija, bet irgi gan paviršutiniška, nesiskverbiant į psichologines rieves.

Kitas dalykas, kuris itin nepatiko – perdėm išplėstinės kruvinos, detališkos žudymo, mirties scenos: mirusios gimdyvės, netgi avių skerdimo, lapiuko kojų laužymas, o ir pačios įvykdytos žmogžudystės. Kraujo visur: kibire, verdant valgyti, Margretės kosulyje, meilėje… Taigi, kol nuvedama iki pabaigos– galvos nukirsdinimo, nors ir stengiamasi perteikti emocionaliai parodant pasmerktosios, o ir pastoriaus baimę ir fizinę bejėgystę toje krauju nutaškytoje erdvėje, skaitytojas jau tiek prisisiurbęs kraujo, kad…

O ir kalbos sodrumas kažkaip nekrito į akis: sklandu, ne banalu, originalių palyginimų, metaforų pasitaiko, bet daug daugiau įprastinių, nesuteikiančių pasakojimui nei kažkokio išskirtinumo, nei atspindinčio laikmečio ypatumų.

Vertinimas: 3,8/5

 

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s