U. Radzevičiūtė. Kraujas mėlynas



Radzevi
čiūtė, Undinė. Kraujas mėlynas: romanas/ U. Radzevičiūtė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 360 p.

Ką reiškia šiais laikais istorinis romanas? Dažniausiai dabarties ir praeities sukryžminimą ir tą patį savasties ieškojimą tik per žymių veikėjų ar kataklizmų pavyzdžius. Vertybių, o ir nevertybių perimamumą, užstrigimą tam tikrame laike arba išnykimą. Vienokius ar kitokius atsikartojimus.

Riterių laikai, Livonijos ordinas… Ir kas gi ten gali būti įdomaus: kraujas, intrigos, tarpusavio kovos, Dievas ant kalavijo, kalavijas ant Dievo – ir apie tai skaityti dvidešimt pirmajame amžiuje? Kam?

Iš tikrųjų visi spėjimai pasitvirtina: ir kraujo, ir ginklų žvangesio, ir Dievo tarp šarvų ir kalavijų, intrigų, nepasitvirtina tik kam tai gali būti įdomu.

Viskas priklauso ne nuo istorijos, o jos rašytojo. Kaip ir tas pats anekdotas, pasakojamas vieno prajuokina, o iš kito lūpų net neišgirstama.

Žodžio ir minties originalumas U. Radzevičiūtę išskiria iš daugumos, nesvarbu, apie ką ji kalbėtų, taigi, skaitęs bent vieną autorės knygą, nė nesudvejos skaityti ar ne ir pastarąją.

Mane labiausiai stebina, kad kiekviena šios rašytojos knyga absoliučiai apie kitką – nors čia pat ir prieštaravimas pačiai sau – apie žmogų visos gi – Strekaza, Frankburgas, Baden Badeno daugiau nebus, Žuvys ir drakonai, 180, Kraujas mėlynas – tematika, žanru, veikėjų pasirinkimu, kalbėjimas, be abejo, atpažįstamas, undiniškas, kaip sakoma, bet pasaulio aprėptis, atrodo, begalinė.

Kiek tos istorijos iš tikrųjų yra istoriniame U. Radzevičiūtės romane?

Kraujas mėlynas“ 90 procentų istoriškai tikslus. Tikslūs įvykiai: kas ką nuodijo, kas ką vedė, kas ką apkaltino, kas kur mirė. Tikslūs vardai, o personažų charakteriai sukurti pagal tikslius jų biografinius faktus. Daugiau 

Kiek gi reikėjo laiko ir kantrybės medžiagai ir istorinių faktų rinkimui? Ir, be abejo, smalsos – kitaip kam tie aprūdiję riteriai traukti iš užmaršties? Pagarba autorės profesionalumui ir atidai, turbūt ir užsispyrimui eiti iki įmanomų ir neįmanomų gilinimųsi, detalių, rūbų (Biurgeriams neleista vaikščioti su raudonomis, – pasakė Fridrichas. – Riteriams – raudonos kelnės, biurgeriams – oranžinės.p. 61), aplinkos, antspaudų ir kitų niuansų niuansėlių.

Perskaičius anotaciją, tiesą sakant, tikiesi daug daugiau negu istorijos, istorijos gal tik tarp kitko: Kraujo spalva pasikeičia dėl to, kad nuolat valgant iš sidabrinių indų į jį patenka sidabro dalelių. O kai tos dalelės šeimos kraują veikia kelis šimtmečius iš eilės, kraujas tampa užnuodytas. Ir tie nuodai sukelia žmogaus ambicijas. Dažnai tai nepavojinga, bet jei susiklosto palankios aplinkybės ambicijoms didėti, galima pasiekti ribą, kai jos ima naikinti viską aplinkui. Net patį ambicijų turėtoją. Ir veda ir jį, o ypač tuos, kurie su juo, į mirtį.

Dar labiau smalsumą pakursto ir oooo!!!!!!!! išplečia iki begalybės su begalybe šauktukų prologas, kuris savotiškai apsuka galvą ir manai, kad jau įpuolei į neįtikėtino pagaulumo kūrinį su Undyne, teta Liucina, mama – Kurliandijoje likusiomis ir neatrastomis šeimos šaknimis, trimis parkais ir varnomis trimis. Galvoji, nu čia jau bus…

Bet prologas pasirodo tėra prologas, o ne antrasis romano pjūvis, kaip belauki stebuklingo kažkokio panašaus atsikartojimo ir tikrai nuobodžiu užgulusio riterių vardijimo pakaitos, pagaliau nusivylimo gestas, atsidūsėjimas, dar pašnarinimas puslapių pirmyn, susitaikant – taip, tik praeitis, didysis skaitymo malonumas, regis, jau baigėsi vos prasidėjęs.

Bet vis dėlto ne: po geroko gabalo puslapių – 60-70 – pasakojimas užvaldo, įtraukia, o gal paprasčiausiai mimikruoji pats, na nebus nebus jokių dviejų siužetinių planų, panašiai, kaip „Žuvyse ir drakonuose“, tai kas, kad norisi, autorė turi savo žaidimo taisykles ir priemones, taigi…

Struktūra elementari, klasikinė: linijinis pasakojimas su prologu ir epilogu, apimant ir atskleidžiant vieno istorinio veikėjo Bernhardo von der Borcho tapimą Magistru, jo aplinką ir patį valdymo laiką – Livonijos ir Riterių Ordinų agoniją ir išsigimimą.

Man šis kūrinys labai panašus į žaidimą, su įžeminta (nužeminta?) istorija ir sužmogintais, sugyvintais archyviniais (anti)herojais. Įsivaizduoju, koks puikus būtų kompiuterinis žaidimas, o jau ir tipažai veik sukurti ir abstrahuoti: Gražuolis, Milžinas, Mėlynakis, mekenantis Tyzenhauzas, gašlūnas popiežius, „nuodėgulinė“ ir gražuolė princesės (beje, vienintelės moterys per visą kūrinį, ir tos epizodinės), pagaliau Magistras Borchas, kažin koks kampuotas, atrodo aiškus, bet neaiškus, nuolat lošiantis va bank – o gal kam nors ir pavyktų įveikti rusus, Romą, Rygą ir įgyvendinti Bernharto von der Borcho ambicijas, nors trumpam perkuriant istoriją?

Kad pasiektų tikslą, Borchas neatmeta jokių priemonių, netgi Rygos archivyskupo nunuodijimo, kas nebūdinga ir kelia pasipiktinimą tiek riteriams, tiek biurgeriams ir netgi murziams. Riteriai nesibodi kraujo, žudymo, sukčiavimo, papirkinėjimo, išdavysčių, bet nuodai ne Livonijos – Romos tradicija, ji kelia nerimą ir nepasitikėjimą. Tas nunuodytas archivyskupas, šmėkla persekiojantis Magistrą ką bedarytų, paverčia jį bepročiu, sąžinės įkaitu, priartindamas prie galutinio žlugimo. Nors, kaip sakoma, stengsiesi vienaip ar kitaip, ar visai nieko nedarysi, istorija eina savo keliu.

Koks gi tas Livonijos kraštas? Šaltis, speigas, purvas ir neišbrendami tyrai rudenį, pavasarį ir vasarą, vestuvės ir karai gali vykti tik žiemą, viskam aplinkui suledėjus; rūkas, kurį tenka kapoti kalavijais; šaltos arba dūmų pilnos pilių menės, o kiemai – kiaulių. Barbarų kraštas, kur „kiekvieną akimirką tave arba išduoda, arba taikosi išduoti“ p. 255.

Kokie gi tie riteriai? Primityvūs, tamsūs, godūs, savanaudžiai, impulsyvūs, pavydūs, kerštingi, puikybe apsigaubę. Ar dėl to, kad valgo sidabriniais įrankiais? Šitas kažkaip neužsifiksavo skaitant, tik kad dažnai šaudo sidabro paukščius. O kas atsveria tas juodąsias savybes? Drąsa, mirties nebijojimas? Kas daugiau? Magistras Borchas iš tikrųjų nei geresnis, nei blogesnis negu dauguma, jis iš jų. Tik gavęs progą, labiau išskleidžia savo egoizmo žiedą. Ne kitaip ir Romoje: godumas, pasaulio dalijimas, vadovaujantis giminystės kriterijais, paleistuvystės, popiežiaus Siksto IV portretas ypač groteskinis, tikrai neįžemintas, o kaip reikiant nužemintas. Apskritai pasakojimui balansuojant ant humoro/ anekdoto ribos (asociacija su Čiapajavu ir Pustata, tik čia Borchas ir kiti, ar Borchas ir Ryga) slystelta kai kur ir iki primityvizmo, mano manymu, užsižaidžiant su pikantiškomis detalėmis: auksiniu gaidžiu, popiežiumi ir Simonu, ketvirčiavimu Rygoje, pasijunti kažkaip lyg suviliotas neskaniu kąsniu. Daug labiau intriguojantys išskirtiniai romano veikėjai: sekretorius Hildebrantas, gudriausias ir mokyčiausias turbūt visoj Livonijoj („Livonijoj gausybė pavojingų žmonių, pati Livonija panaši į piktą šunį, bet šis žmogus pavojingas kitaip. Jis savo protu gali laimėti pralaimėtą mūšį. p. 142), ir diplomatas Gerdas von Malinkrodas, nors žodis to laikmečio istorijoj, kaip parodo šio riterio gyvenimo baigtis, nėra toks stiprus ginklas kaip kalavijas ir nuodai.

Knygos neatpasakosi: viską lemia unikalus U. Radzevičiūtės kalbėjimo ritmas, minčių koncentracija, žodžio taiklumas, jumoro ir paradokso magija. Nors istorijos, likimai tragiškos baigties, bet tai tikrai nekelia liūdesio, atvirkščiai – nuostabą ir šypseną.

Komizmas ar groteskas? Manyčiau pastarasis.

Skaitant istorines knygas dažniausiai ištinka dvejopas pojūtis: dažniausiai paaugliško skaitinio, na, daug nuotykių, veiksmo, netgi bajarių, kaip sakoma, bet kažkoks paviršinis tarsi grietinėlės nuo pieno pagraibymas, še, palaižykit ir gana. Ir antrasis: ooo, kažkas tokio, kai ne tik mėgaujiesi keliaujant siužetu, bet ir užvertus knygą negali atsipeikėti – išminties gūsis pribloškęs, nustebinęs, kažką, ko gero, ir pakeitęs sąmonėje, atsiskleidęs pasaulis, pasirodo didesnis ir įdomesnis negu iki tol žinota. Prie pastarųjų pirmiausia „Adriano memuarai“, dar „Aleksandrijos kvartetas“, „Sinuhė egiptietis“. Perskaičius „Silva rerum“ (1,2 dalį, kitos, nors ir guli lentynoje, bet kažkodėl vis dar „neištinka“) kad ir kokią skaitymo magiją patyriau, užvertus pagrindinė mintis: skaičiau paaugliams skirtą knygą. Toks pojūtis, gal kiek silpnesnis ir po „Kraujas mėlynas“.

Ir dar: nuo pusės knygos pradėjau nedorai galvoti, kokią gi dalį sudarytų trumpuose sakiniuose tie kartojami ir kartojami ilgiausi riterių vardai? Manau, dešimtadalį tai tikrai. Apie 30 puslapių?

Vertinimas: 4,5/5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s