M. Kundera. Nereikšmingumo šventė

Kundera, Milan. Nereikšmingumo šventė: romanas/ M. Kundera; iš prancūzų k. vertė Goda Bulybenko. – Vilnius: baltos lankos, 2017. – 122p.

„Nereikšmingumo šventė“ – naujausias autoriaus kūrinys, Prancūzijoje pirmąkart išleistas 2014 metais.

Milanas Kundera (1929) – vienas garsiausių visų laikų čekų rašytojų, tokios jo knygos kaip „Nepakeliama būties lengvybė“ ar „Nemirtingumas“ tapo pasaulinės literatūros klasikos dalimi. Įdomus interviu.

Nereikšmingumas, mano drauge, yra gyvenimo esmė. Jis mus lydi visur ir visada. Jis esti netgi ten, kur jo niekas nenori matyti: siaubinguose dalykuose, žiauriuose mūšiuose, didžiausiose nelaimėse. Neretai reikia daug drąsos, kad jį atpažintume tokiomis dramatiškomis aplinkybėmis ir įvardintume. Tačiau nepakanka vien jį atpažinti, nereikšmingumą reikia branginti, reikia išmokti jį branginti. p. 119

Turbūt knygos temą galima nusakyti ketvirtos dalies pavadinimu: Visi jie ieško geros nuotaikos. Nereikšmingoje kasdienybėje. Keturi pagyvenę, nors skirtingo amžiaus vyriškiai ir jų išgyvenimo formulės. M. Kundera savo stiliumi, regis, šmaikštus ir pašaipus kaip ir ankstesniuose kūriniuose. Jokių sentimentų, sąžinės kapstymų – apie bambas, įsivaizduojamos istorijos apie motiną ir jos nuotrauką, vakarėlius ir parką, Staliną ir Kalininą, tarsi apie draugelius (čia norom nenorom prisimenu J. Barnes „Laiko triukšmą“, kuriame jaučiasi autoriaus pastangos išsiaiškinti ir įkyriai išaiškinti skaitytojui tam tikrus sovietinius atributus – koks socialinis sluoksnis kokias cigaretes rūkė; įkyrus lagamino įvaizdis… – taigi J. Barnes soc. absurdą dėsto iš detalių ir stengiasi jas užtvirtinti nesuklystant, M. Kunderai gi visa ta sistema, regis, pažįstama kiaurai ir lengvai, be jokių pastangų gali skaldyti (ne)reikšmingus bajerius, kuriuose absurdo, paradokso, o ir realybės, ko gero, nė kiek nemažiau negu J. Barneso romane. Bet pasakojimo lengvumo, tarsi atsainumo, lyg viskas tik tarp kitko – M. Kunderai gali pavydėti bet kas.

Kita vertus, galima rasti knygoje ir daug reikšmingesnius dalykus, negu iš pirmo žvilgsnio atrodo. Tereikia prisiminti garsiausius jo kūrinius, rašytojo pažiūras į kūrybą, gyvenimą, istoriją ir tuomet kiekvienas sakinys suskamba svariai, kaip įrodymas, kad tiek prieš daugelį metų, tiek senatvėje jo idėjos ir postulatai liko tie patys: ypatingas realybės pojūtis, paprasto žmogaus vertinimas iš apačios, provokuojantis paprastumas, humoras su beribiu pesimizmu; iracionalumo reikšmė gyvenime ir kūryboje; atsitiktinumo svarba kaipo tokio, nes žmogus gyvena tik vieną kartą ir eina aklai, nieko negalėdamas atkartoti ir pasimokyti; pagaliau kūrinys užsibaigia scena, kur senuką išveža vaikai, o vaikystės, kičinės spekuliacijos vaikų įvaizdžiu mene M. Kundera tiesiog netoleravo, tai tarsi dar kartą ne tik patvirtina, bet ir liūdnokai pasijuokia iš senatvės, nors jos link visi ir juda, vaikai taipogi.

Knygą manau vertins kiekvienas kitaip. Kaip nereikšmingumo šventę, kaip pagyvenusių, elementariai paprastų žmonių dar mėginimus vartoti gyvenimą kokybiškai, o gal kaip lengvą kalbėjimą apie bet ką.

Bet skaityti smagu. O ir knygelė tokia vos vos – kelionei į darbą ir atgal praskaidrinti.

Net ir savo lyties nepasirinkai. Nei savo akių spalvos. Nei savo šimtmečio. Nei savo šalies. Nei savo motinos. Nieko iš to, kas yra svarbu. Teisės, kurias gali turėti žmogus, skirtos mažmožiams, dėl kurių nėra prasmės kovoti ar rašyti istorinių deklaracijų. p. 109

Vertinimas: 4/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s