K. Hamsunas. Badas

Hamsunas, Knutas. Badas. Panas. Viktorija/ K. Hamsunas; iš vok. k. vertė Vytautas Petrauskas. – Vilnius: Vaga, 1972. – 375 p.

„Badas“ nokautavo mane. Kad Hamsunas geras rašytojas, klasikas – ne naujiena, nors ir neskaitytas. Bet kad toks geras – tikrai nesitikėjau. O tik vertimas iš vokiečių kalbos. Štai kada atleidžiama ir neišbraukiama iš istorijos net politiškai prisidirbęs – genijus. Nors… Hamsunas buvo pasišventęs rašymui: vargdamas, badaudamas, valkataudamas, dirbdamas sunkiausius darbus dvylika metų diena iš dienos treniravosi rašydamas, stengdamasis atrasti savo stilių. Puikiai suprato, būdamas be išsilavinimo, kad ir kaip greitai orientavosi, viską pagaudavo ir perprasdavo, kad atkreiptų į save dėmesį, išsiskirtų iš visos plejados literatūrą išmanančių intelektualų, turi parašyti kažką tokio – ypatingo ir sukrečiančio.

Hamsunas plėtojo metodus, įgalinančius į tekstus įvesti visą savo prieštaravimų kupiną, nervingą asmenybę. Vienas iš jo metodų buvo leisti pirmo asmens pasakotojo balsui skilti į kelis, visiškai priešingoms dialogo pusėms atstovaujančius balsus, kurie pasikeisdami pasakodavo, stebėdavo, vaizduodavo ir komentuodavo vieni kitus. Kiti būdingi bruožai buvo: nuotaikų įvairovė, impulsyvus temperamentas, netikėti, besikeičiantys minties vingiai, idėjų gausa, nervų protrūkiai… Ten, kur darbavosi pasakotojo balsai, pasirodydavo ir autoironija, nes net Aukščiausiasis galėtų paliudyti, kaip jis išjuokdavo savęs gailinčius.*

„Badas“, išgarsinęs rašytoją ir išskyręs jį iš kitų kaip ypatingo talento kūrėją, lygintą su Dostojevskiu, netgi kaltintą didžiųjų rusų mėgdžiojimu, iš tikrųjų jų netgi nebuvo skaitęs. Romane vaizduojama desperatiška kūrėjo gyvenimo kova kurstė ir smalsuolių susidomėjimą pačiu autoriumi ir, kaip rašo I. S. Kolloen susitikimuose savo ekscentrišku elgesiu tikrai užganėdavo smalsuolių domesį.

Ar pirmasis Hamsuno romanas autobiografinis, kaip dabar madinga sakyti, išpažintinis? Ko gero, taip, net pats jis apibūdina rašymą kaip apsinuoginimą, bet jam svarbu ne tik parodyti egzistencines būsenas, svarbu sukurti savitą stilių, aprašyti besikeičiančias badaujančio žmogaus būsenas, bet  atviriau ir atviriau kalba ir apie priežastį, dėl kurios romano protagonistas ne tik badauja, bet ir iškenčia. Kodėl jam nepavyksta susirasti jokio darbo? Nežinomų asmenų rekomendacijos? O gal Dievo bausmė ar siunčiami išbandymai? Joje krutanti ir visur prasikišanti kūrėjo dvasia – na, kaip tie skaičiai 1848 atsirado darbo pas pirklį prašyme? Siekdamas kurti, jis atsiduria beviltiškoje merdinčio valkatos padėtyje, kūryba jį palaiko, išsekimas netgi skatina karštligiškas netikėtas mintis, kūryba jį ir išgelbsti.

Koks gi tas bado ir beprotybės kančias patiriantis romano veikėjas? Visų pirma, kaip jau minėta, kūrėjas, rašytojas, turintis tikslą netgi tokioje egzistencinėje bedugnėje: o kaip jis lekia pas palūkininką ieškoti priduotos liemenės kišenėlėje užsilikusio pieštuko galelio, nes pieštukas – tai kažkas tokio, daugiau nei pats drabužis, gal net duona, ir kokią kalbą išrėžia:

Kad ir koks jis menkas, bet padėjo man tapti tuo, kas aš esu, padėjo taip sakant, susirasti vietą gyvenime <…> Tad nesistebėkit, kad noriu atgauti tą pieštuko galelį; jis man pernelyg brangus, lyg koks mažytis žmogelis. p. 8

Bado sukeltas nesąmoningas psichikos būsenas jis panaudoja kūrybai, kūno negalios nepalaužia protagonisto tiek, kad atsisakytų rašymo, jis netgi stengiasi rašyti garbingai, sulaukęs įkvėpimo, o ne tai kad peizoti sausus žodžius ir tik gadinti popierių, jis netgi svaiguliuodamas, bloguodamas nepaliauja gaudyti žodžių ir jais išreikšti kylančių netikėtų minčių:

Guliu ir kartoju tylomis tuos žodžius, ir man atrodo, kad jie puikūs. Netrukus prisideda prie jų dar daugiau, aš staiga visiškai išsibudinu, atsikeliu ir nuo stalo, stovinčio už mano lovos, stveriu popierių ir pieštuką. Tarytum versmė būtų ištryškusi manyje, žodis veja žodį, žodžiai sklandžiai gula vienas prie kito, sudaro situacijas; scena eina po scenos, įvykiai ir replikos šmėsčioja galvoje, ir mane užlieja neapsakomas pasitenkinimas p.22

Nuo kūrinio pradžios iki pabaigos persipina konkretūs miesto vaizdai, skurdo detalės su badaujančio žmogaus fiziologinėmis ir psichinėmis ištiktimis. Būsenos nuolat keičiasi: staigiai, liguistai, nuo beviltiškos iki euforinės, nuo visiškos nevilties iki smulkmenų (sagų), staiga šmėkštelinčių ir suteikiančių išgyvenimo vilties. Tai itin intensyvus emociškai ir apibrėžtas siužetiškai kūrinys: jokių ilgesnių nuokrypių, reminiscencijų, apgalvotai ir suvaldytai, nors skaitant atrodo itin spontaniškai: buitis, miestas, kūnas ir badas, kūryba ir psichika, dar – meilės iliuzija. Atrodo, kad rašo pati pasąmonė.

Vaizduojamam veikėjui jis nesukuria jokios praeities: žmonės, gyvenantys miestuose, jos neturi. Kaimo bendruomenės atstovas yra toks, kokia yra jo giminė, ir visi tiksliai žino, kokie pavieniai veiksmai lemia jo svarbą. Miestų gyventojai yra tokie, kokie visad stengiasi ir pajėgia atrodyti. p. 79**

Tik badą patyręs žmogus, gali fiksuoti tokius tikslius pojūčius, blogumus ir desperaciją: ko tik badas ir neviltis nesugalvoja: užstatyti liemenę, svetimą antklodę, akinius, pagaliau sagas, bet orumas ir savigarba nenori pasiduoti – kelia skiauterę ir bando prakišti save – kad ir segtuku, atstatant krūtinę, pasirodo, žvakės prašyti daug paprasčiau, negu duonos. Kas tik neišmėginta norint sumažinti alkį:  ryja seiles, skiedrelę kramto – ir tikrai lyg sotesnis pasijaučia – švarko kišenę, kaulą su žalios mėsos likučiais,  svajoja pasivogti saują arkliams duodamų avižų, ryja gavęs maisto, vemia ir bando sukišti viską atgal, kulminacija turbūt tos fiziologinės nevilties – kai pradeda čiulpti savo pirštą:

Bejėgis merdėjau atviromis akimis, žiūrėdamas į lubas. Paskiau įsikišau smilių į burną ir ėmiau jį čiulpti. Kažkas pradėjo judėti mano smegenyse, stengėsi išeiti aikštėn, kažkokia mintis, pašėlusi idėja: o gal jį krimstelėti? Ir, nė kiek negalvojęs, užsimerkiau ir suleidau dantis į pirštą. p. 72

Tik patyręs fizinio ir psichinio išsekimo ribas gali žmogus suvokti, kaip tampama bepročiu, atstumtuoju, bet, kas keisčiausia – nenustojančiu rašyti ir tikėti, kad šįkart jau tikrai pavyks suregzti šedevrą. Tai tarsi intensyvus šokis, įtūpstai, žingsneliai, atsitraukimai ir prisitraukimai, prispaudimai ir atleidimai – bado, sąžinės, ironijos, beprotybės, tikrovės ir iliuzijų, beprasmio slankiojimo ir kūrybos, tamsos ir šviesos. Kaip jis apsidžiaugia gavęs vietelę atskiroje kameroje lietingą naktį ir kaip  paklaiksta nuo absoliučios tamsos, be jokio šviesulio, kaip  blaškosi iš baugulio visą naktį – ne ne, geriau be stogo, tik daugiau nepapulti į tą beviltišką juodumą, jis bando įveikti save ir baimes ir vėl būtent žodžiais: 

Stengiuosi iš paskutiniųjų surasti žodį, pakankamai juodą šiai tamsai apibūdinti. Žodį, tokį kraupiai juodą, kad, jį tariant, pajuostų mano burna. p. 46

Šviesa ypač svarbi veikėjui, ji kaip įvaizdis kartojasi ir apibūdina ne tik nepalaužiamą herojaus būseną, bet ir tikėjimą savo siekiais: kai atiduoda prekeivei nepelnytai gautus pinigus, pats alkanas alkanas, bet pasijaučia tarsi palaiminimą gavęs: “atrodė, kad mano galva buvo iš gyvos šviesos, spindinčios man ant pečių“. p. 82 O ir kūrinio pabaigoje, išplaukiant iš prikamavusio miesto jis mato šviesą: “pagaliau atsisveikinau su Kristianijos miestu, kur iš visų langų tryško tokia skaisti šviesa“ p. 127 Toks prieštaringas jo būsenai įvaizdis sustiprina ir  individualios desperacijos laipsnį, rodos, tik jam ta šviesa neprieinama.

“Badą“ reikia skaityti, apie tokį kūrinį ką nors bandyti papasakoti, tas pats kaip čiaudėti norint atkreipti kieno nors dėmesį. Kūrinys stebina intensyviu vidiniu konfliktu, jau jau, atrodo, rezignacija ima viršų, tik atsigulti ir laukti mirties, bet ir vėl – netikėtai blykt viltis, ir gali merdėdamas, svaigdamas net bėgte pasileisti, bausdamas save, auklėdamas, įtikinėdamas. Žavi psichologinių  būsenų kaitos įtaigiu nusakymu, gyvastingumu ir… veikėjas ne apnuoginamas, jį visiškai nurengiant, regis, net oda nulupama ir paliekama tik tai, kas svarbiausiuose kūno organuose – sieloj ir smegenyse – pulsuoja. Beviltiškoje padėtyje, bet orus, sąžiningas, kūrybiškas ir netgi didybe besigaubiantis žmogus. Ir savironija, kaip sakė Hamsunas, verkšlenimai ir sentimentai – kam jie? Tai lemiama kova tarp didžiausio kūniško poreikio ir rašymo geisme slypinčios aukštesniosios reikmės.

“Badas“ – impresionistinis kūrinys, pareikalavęs iš rašytojo tapti psichologu ir rašyti taip negailestingai subjektyviai, kad tai, ką rašo, taptų tikra.*** p. 55

Ingar Sletten Kolloen. Hamsunas. Svajotojas ir užkariautojas; iš norvegų k. vertė A. Guigaitė. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2013. –

* p. 49

**p. 79

***p. 55

Vertinimas: 5/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s