M.Matios. Saldžioji Darusia

Matios, Marija. Saldžioji Darusia: trijų gyvenimų drama/ M. Matios; iš ukrainiečių k. vertė Vasil Kapkan. – Vilnius: Eugrimas, 2013. – 192 p.

M. Matios (1959) – žinoma ukrainiečių rašytoja, kilusi iš huculų inteligentų šeimos Vakarų Ukrainoje esančios Bukovinos. Išleidusi poezijos, prozos kūrinių, iš kurių populiariausi – ,,Tauta“, ,,Saldžioji Darusia“, ,,Beveik niekada ne atvirkščiai“, ,,Armagedonas jau įvyko“ ir kt. Jos kūriniai populiarūs ne tik Ukrainoje, bet verčiami ir į keliolika pasaulio kalbų. 2005 metais tapo Ukrainos Taraso Ševčenkos Nacionalinės premijos laureate.

,,Saldžiosios Darusios“ įvykiai vyksta Šiaurės Bukovinos huculų dalyje (dabartinės Černivcų srities teritorija Vakarų Ukrainoje), rašytoja įamžina savojo krašto istoriją ir eilinių kaimo žmonių tradicijas, skaudžius patyrimus. Tai paribio kraštas, kur nuolat keitėsi valdžia, įvairių tautybių sumišę gyventojai, jų kalba pilna svetimų, o ir etno, tik tam kraštui būdingų žodžių, sudėtingos sąlygos žmones išmokę gyventi prisitaikant prie nepalankiausių aplinkybių, būti savarankiškais – ne vergais, laukiančiais ką svetimi nurodys daryti. Vien dvidešimto amžiaus pirmoje pusėje valdžia Bukovinoje keitėsi vos ne dvidešimt kartų – Austrijos–Vengrijos, Rumunijos, Rusijos, Lenkijos, Vokiečių, Sovietų, nuo 1991 m. Ukrainos.

Autorė retrospektyviai perkelia skaitytoją į tarpsnius nuo socializmo „klestėjimo“ epochos iki prasidedant Antrajam pasauliniam karui. Per individualią veikėjų patirtį perteikia savo krašto, šalies dramatišką istoriją.

Knyga Ukrainoje išleista 2004 metais, lietuviškai – 2013, o atrasta atsitiktinai ir… sužavėjusi – šiuo atveju, aišku, vertimu (pagarba vertėjui V. Kapkan) – nuo pirmo puslapio, tiksliau sakant nuo pirmos pastraipos. Kadangi įžangas, baigiamuosius žodžius, jei tokių būna, šifruoju jau po visko arba gerokai paskaičius, tematika, idėjos, pagaliau apie ką iš tikrųjų knyga buvo absoliuti paslaptis. Tai vienas iš tų kūrinių, kurį pavarčius, paskaitinėjus bibliotekoje, iš karto supranti, kad parsinešti, praryti ir vėl grąžinti – per maža. Ją būtina turėti. Kuo gi taip užbūrė?

Stilius.  Stilius. Stilius

  • Gyva, tikra, folk kalba, jau pirmajame puslapyje suskamba šmaikšti, kaimiška moterų šnekta, kurioje slypi ir originalumas, ir poetiškumas. Krašto tradicijų ir įpročių, pažiūrų natūralus atskleidimas, netgi atrodo savaiminis atsiskleidimas: įsiterpiantys etnožodžiai, nesulietuvinti vardai, svetimybės, atspindinčios ne tik įvairių tautybių toj teritorijoj sumišimą, bet ir svetimą, istorijos atneštą blogį: duoti konfetą. Vienas gražiausių ir šviesiausių epizodų knygoje Matronkos ir Michajljos vestuvės ir tarsi apie gyvenimo sudėtingumą įspėjanti hora:

O! Vestuvių hora tam, kuris jos klausosi, skamba kaip įspėjimas, netgi, verčiau, – pirmalaikis gaudesys, o galbūt net išankstinis, šiek tiek neteisingas nuosprendis virpančiai iš džiaugsmo žmogaus širdžiai. p. 95

  • Magiška, stebinanti atmosfera, kur protagonistė Darusia tiesmukai ne apibūdinama kaip kvailė, tik žodį kvailė pakeičiant Saldžiąja Darusia, bet regisi nelyg magiškoji, legendos būtybė su užkoduotomis prasmėmis. ,,Ne kvailė, tik laimės stokojanti“.

Darusia viską girdi ir viską žino, tik su niekuo nekalba. Jie mano, kad ji yra nebylė. Darusia tiesiog nenori kalbėti. Žodžiai gali padaryti žalos. Ji nežino, iš kur tai prisimena, bet tai tiesa. p. 29

Bet ta magija, su kiekviena dalimi žengiant į praeitį, sklaidosi ir virsta absoliučia realybe, – skaudžia ir nepakeičiama, klastinga ir naikinančia, kai istorijos ratas važiuoja per žmogų, ir jis bejėgis ką nors daryti. Kalta be kaltės. Ir visam gyvenimui. Rašytoja ne smerkia, netgi gaili ir, regis, aprauda nelaimingųjų dalią, bet išdavikui, nesvarbu kad vaikui, nesvarbu, kad už nesąmoningą poelgį – pasigailėjimo ir atpirkimo nėra, išdavystė ir kančia – visam gyvenimui. Autorė, aišku, per individualizuotą likimą simboliškai perteikia viso krašto: ir ne tik Bukovinos ar Ukrainos – visų šalių, patyrusių to meto agresyvią sovietų invaziją,  mažo žmogelio, nepajėgaus nei keisti istorijos, nei nekaltai prisitaikyti prie jos – dramą.

  • Betarpiškas kalbėjimas, pasakotojo ir veikėjų kalbos susiliejimas, kas suteikia ne tik įtaigos, bet ir tam tikrą ritmą.
  • Savotiškas ritmas, melodika. Iš pradžių mintijau, kažkas tarp raudos ir bliuzo. Ne. Tai, ko gero, folk tradicija kaip kobzariaus bylojimas iš senovės laikų, Ševčenkos, Ukrainkos tradicijos, kai siekiama įamžinti, paskleisti ir žodžiais gydyti: skausmo, užuojautos ir nevilties šauksmas – ir juo retrospektyviai apgaubta trijų istorinių laikotarpių žmogaus išgyventa drama: socializmo laiku už kažkokias, kol kas neaišku kokias, dideles nuodėmes galvos skausmą ir nebylystę kenčianti Darusia – Drama kasdieninė; meilės ir artumo jėga, gebanti įveikti netgi nebylystę, apmalšinti skausmą iš tokio paties nelaimingo žmogaus, irgi labai įdomaus, kūrybingo, liaudiško ir keisto vyriškio Ivano Cvičioko– Drama išankstinė; ir žiaurumu, beviltiškumu, cinizmu ir tipiškumu, vaizduojant sovietines represijas ir priemones, susidorojant su vietiniais gyventojais, pasižyminti – Drama svarbiausioji.
  • Aplinkos, mąstymo, gyvenimo būdo, veikėjų emocinis pirmapradiškumas, sąsaja su gamta, natūrali, naivi, bet ir išmintinga tuo pačiu egzistencijos filosofija (karas karas, viena valdžia, kita, istorijos ratas sukasi ir sukasi paribės teritorijoj dar aštriau ir skaudžiau negu kitur, bet gali ramesnių ir geresnių laikų ir nesulaukti, tenka gyventi, mylėti, viltis čia ir dabar). Ir išeities iš skausmo, negandos Darusia ieško ne tarp kitų žmonių (su žmonėmis ji nenori kalbėti, ,,nes tada jie gali duoti jai konfetą“), bet pirmapradėse ir amžinose, gimdančiose, auginančiose, apvalančiose, o ir po mirties priglaudžiančiose stichijose: žemėje ir vandenyje. Ji pati tokia vitališka ir natūrali, kad atrodo kaip vaikščiojantis, atgailaujantis medis ar iš dangaus nusileidęs debesis.

Ji kartais net išsikasa viduryje daržo duobę gilumo iki kryžmens, nusileidžia į ją, užsikloja juodu gyvu apdangalu, kuris kutena kūną perkirstomis šaknelėmis, kirminais ir sutrūnijusiais lapais, – ir taip valandų valandas gal stovi, gal sėdi gyvoje žemėje. Žemė ištraukia skausmą ir duoda jai syvų. Jie kyla kūnu iki pat maumens, kaip per medžio kamieną, ir Darusia vėl jaučia savyje jėgą, kurią atėmė galvoje įkaitusi skausmo geležis, išlendanti, regis, net per ausis ir odą. p. 28

Vitališka, magiška ir Darusios tėvų Matronkos ir Michajljos meilė, atrodo, be žodžių, bet tokia tikra ir stipri, galinti atsilaikyti prieš bet ką. Tai net ne realus gyvenimas  atrodo, su darbais, rūpesčiais – tai melodija, linksma ir džiugi, su įvairiais atspalviais ir aidais. Dar erotiškesnės, bet jau ir skaudesnės, beviltiškesnės meilės apraiškos tarp Cvičioko ir Darusios – dviejų Dievo palytėtųjų:

Jie taip ir stovėjo – abu iki krūtinės vandenyje, vienas priešais kitą, ištiestomis į priekį rankomis, lyg ketintų pulti vienas kitam į glėbį.

Mėnuo virpėjo sidabriniame vandens take tarp jų, vėjas tyliai išdykavo žolėje, o Ivanas vedė Darusią už rankos, kol vanduo pasiekė smakrus. p. 75

  • Tapybiškumas, vizualumas, ne tik skaitai, bet ir matai: ir kalnus, ir upę Čeremošnę, huculiškas vestuves ir Darusią – be vietos klaidžiojančią vėlę. Kiekviena scena nauja, ryški, stebinanti, net gąsdinanti, regis nuostabiame gamtos paveiksle įkomponuojamas siurrelistinis reginys, neleidžiantis tam natūraliam grožiui klestėti: kalnams, upei, pievoms – virsti romantiška idile, nuolat primenant paribio erdvės nepastovumą ir paradoksus:

Plaukia Darusia gatvės viduriu – ir abipus jos, kaip vestuvių pajauniai, pagarbiai cimpina kaimo šunys, kurių savininkai neriša prie būdų. Kol nueis pas tėtį, susirinks jų apie dvi dešimtys. Eina – ne loja, tik mataruoja uodegomis kaip nušiurusiais vestuvių medeliais, liežuvius iškišę, baltus dantis iššiepę. p. 36.

Taigi, kaip pati autorė sako, jos tikslas buvo ,,išminuoti istoriją“, įamžinti ir mažo žmogaus skausmą, o tuo pačiu ir savos genties ypatumus, kalbą ir tradicijas, išgyventus skaudulius. Bet knygų, pasakojančių dramatikšus įvykius – daugybė, įvairių tautų ir įvairių laikotarpių, įstringa išskirtinės, aišku, pirmiausia stiliumi ir gyvumu. Emocinis ,,Saldžiosios Darusios“ užtaisas iš tikrųjų labai stiprus ir įsismelkiantis, paveikiantis.

Vertinimas: 5/ 5

 

 

2 komentarai “M.Matios. Saldžioji Darusia

  1. Širdingas ačiū, stiprus aprašymas.
    Tik pora netikslumų – vertė Vasil Kapkan, ir Darusios motinos vardas – Matrona, mažybinis gi vardas – Matronka (Matronytė).
    Jūsų aprašymas prilygsta knygai.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s