L. Logothetis. Gerumo dienoraštis

Logothetis, Leonas. Gerumo dienoraštis: įkvepiančios gerumo paieškos pasaulyje/ L.Logothetis; iš anglų k. vertė Ieva Albertavičienė. – Vilnius: Vaga, 2015. – 186 p.

Leonas Logothetis – nuotykių ieškotojas, charizmatiškas oratorius, filantropas. Daugelį metų pradirbęs įtemptą biržos maklerio darbą Londone, nenustygęs monotoniškoje kasdienybėje, persikėlė į Los Andželą, kur atrado naujus namus. Darbas TV, mylima mergina, draugiškas šuo, o pilnatvės vis dėlto nėra. Kas iš to turėjimo, jei viduje krebžda nepasitenkinimas, kad gyvena ne visai pilnavertišą, ne visai tikrą gyvenimą? Kelionių, nuotykių ilgesys, kitokio pasaulio pažinimo troškimas ar baimė įsipareigoti ilgalaikiams ir pastoviems santykiams – pats savęs klausia Leonas, o atsakymo nusprendžia ieškoti vykdydamas susigalvotą gerumo akciją – keliauti per pasaulį be pinigų, maisto, išgyventi iš žmonių geranoriškumo, tuo pačiu ir skleisti labdarą – netikėtai atsilyginti už suteiktą pagalbą.

Dalykas tas, kad tuo metu išgyvenau egzistencinę krizę. Ir ji buvo ne pirmoji ir net ne antroji mano gyvenime. Rodos, aš jas patiriu tokiu dažnumu, kaip kiti žmonės moka mokesčius. Maždaug kartą per metus mane nutvilko jausmas, kad nors išoriškai gyvenimas atrodo tiesiog rožinis – esu sveikas, pasiturintis, turiu draugų – viduje vis tiek niūru ir tamsu. p. 3

Su senovišku (1978) geltonuoju motociklu – Pirmuoju Gerumu – Leonas leidžiasi per pasaulį ir, svarbiausia, be pinigų. Iškeliauja palikdamas savo kalbą, kultūrą, tapatybę, pasikliaudamas tik nepažįstamų žmonių gera valia. Tikslas: ir benzino, ir pavalgyti, ir nakvynę gauti veltui iš sutiktųjų taip patiriant nesavanaudišką gerumą. Bet… su juo keliauja ir filmavimo komanda. Ji nematoma, išnyra veikėjui davus ženklą. Lyg ir vienas, bet ne vienas, lyg ir rizikinga, bet ne visai, lyg ir avantiūra, bet apskaičiuota. Daug išlygų. Apskritai pasakojimas paviršutiniškas, nebūdinga nei savirefleksijos, skvarbesnis požiūris į aplinką, pritrūksta psichologinių įžvalgų ir egzistencinės gelmės.

Pirmuoju Gerumu – gendančiu, stringančiu, sustojančiu, pasibaigus benzinui, Leonas iš Los Andželo rieda į Aziją: kažkas pavalgydina, kažkas pripila degalų, o ir pataiso motociklą. Niekas nevyksta labai lengvai: tenka išgirsti daug ne, miegoti ir priekaboje, pabūti nevalgius dieną ar dvi, o kartais griebtis ašarų ir melo, kad svetimi, nepažįstami pagailėtų. Vieni vaizdai keičia kitus, sutinka daugybę skirtingų žmonių, bet po didesnių ar mažesnių pastangų vis dėlto pavyksta – gerumas nemiręs, brolystė egzistuoja. Ji sukelia ypatingus jausmus ir stiprina kelionėje, verčia tikėti savo jėgomis, užsibrėžtu tikslu ir pamažu įtvirtinti kitokią – ne materialiąją, turėjimo – filosofiją.

Anglijoje ir Jungtinėse Valstijose atrodo, jog mes nieko daugiau neveikiame, tik jaudinamės dėl to, ko neturime. Tik pirkdami įrodome pasauliui, kad gyvename gerai. p. 137

Kosove susipažįsta su vaikinu, kurio tėvų žemė ir namas buvo panaudota išsigelbėjimo iš apgulties tuneliui, suteikusiu galimybę pasitraukti iš miesto daugybei žmonių; Turkijoje gėrisi Efesu ir mintija apie Šv. Pauliaus paliktus ženklus ir žodžius. Iš Indijos tikėjosi itin daug – būtent ten galima sutikti Dievą mintijo, o įkrenta į 48 laipsnių karštį ir baisų akivaizdų skurdą, bet susipažinęs su rikšos vairuotoju patiria ir dar vieną dalyką: čia karaliauja ne tik nepaprastas skurdas, bet ir ypatingas džiaugsmas.

Kartais tereikia vieno žmogaus, kad įtikintų tave tęsti kelionę, – tik vieno užjaučiančio balso garsų kokofonijoje. p. 58

Netgi pabuvoja Butane, kur – neįtikėtina – šalies gerovė matuojama pagal žmonių laimės jausmą. Ir pagaliau Motinos Teresės veiklos išgarsintoje Kalkutoje. Netikėti sunkumai užklumpa kertant sieną į Tailandą, iki absurdo beviltiškoje situacijoje įklimpsta Vietnamo pasienyje – geltonajam motociklui griežtas ne.

Vietovių, architektūrinių objektų, gamtos aprašymų nedaug – Leonui svarbu dvasinės vertybės: savęs ir kitų išbandymas gerumu. Ir ne tik: stengiasi suteikti pagalbą ypač vargingiems, bet gerumu persiėmusiems ir jį sujaudinusiems asmenims. Tokia lyg gaunu – duodu formulė. O moralas paprastas: kelionė privertė suprasti du dalykus. „Pirma, kad svarbiausia yra gerumas, ir antra, kad aš esu šio to vertas.“

Ir amžinasis klausimas – kas gi tie namai iš tikrųjų? Ar galime juos įvertinti ir iš esmės pajusti vien sėdėdami toje pačioje vietoje?

Man pradėjo dingotis, kad galbūt tik palikę namus iš tiesų sugebėsime suprasti pasaulį. Tik pamatę, kokie mes esame panašūs, galiausiai suprasime, jog nė vienas žmogus nėra svabesnis už kitą. p. 82

Tai kelionių, įspūdžių, savęs išbandymo, populiariosios psichologijos knyga. Kažkas tarp R. Sharma (net nuotraukose išvaizda panaši) „Vienuolio, kuris pardavė ferarį“ ir J. Beliveau „Pėsčiomis aplink pasaulį“. Tik pastaroji pasižymi ypatingu paprastumu ir nuoširdumu, savitais pastebėjimais, sunkumų ir naujų potyrių nusakymu būtent savo žodžiais ir perleidus per savus jausmus – tai originali ne tik kelionė, bet ir J. Beliveau mintys. O „Gerumo dienoraštyje“ pritrūksta individualumo: skaitai, atrodo, turėtų būti įdomu, bet, deja, girdėta, bendros tiesos ir kalbos klišės, autorius apšoka tikruosius išgyvenimus ir patirtis pasitenkindamas reklaminėmis ištarmėmis, kita vertus, jo ir tikslas – kelionės momentus įamžinti, skleisti, rodyti – ar galimas tokiu atveju nuoširdumas, ta prasme, savitumas, jei įsivaizduoji, kad tavo žodžius ir veiksmus sveria, vertina ir kritikuoja. Tai šou, televizinis projektas, o ne savasties išbandymas ir ieškojimas. Na, gal gerumo paieškos ir kalbėjimas apie gerumą tiek neįtikėtinas dalykas šiais laikais, kad jau pati koncepcija atrodo dirbtinė?

Vertinimas:3,5/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s