D. Lessing. Auksiniai užrašai

Lessing, Doris. Auksiniai užrašai: romanas/ D. Lessing; iš anglų k. vertė Aušra Stanaitytė–Karsokienė. Vilnius: Vaga, 2014. – 632 p.

Doris Lessing (1919-2013) – žymi britų literatūros klasikė, gavusi daugybę apdovanojimų, kultinė, išskirtinė rašytoja ir asmenybė, kurios veikla ir kūryba susijusi su svarbiausiais dvidešimto amžiaus socialiniais ir politiniais reiškiniais. 2007 m. apdovanota Nobelio premija „kaip moteriškos patirties rašytoja, kuri su skepticizmu, ugnies ir vizijų galia tiriamuoju žvilgsniu naršo po susiskaldžiusią civilizaciją.“ Jos garsiausi romanai: Žolė dainuoja (1950), Auksiniai užrašai (1962), penkių fantastinių romanų ciklas Kanopas Arge ir kt.

Rašytoja gimė Irane, bet jaunystėje jos tėvai britai persikraustė į Rodeziją dabartinės Zimbabvės teritorijoje. Būdama 30-ies ji atvyko gyventi į Londoną. Jos kūryba gausiai paremta autobiografine medžiaga: patirtimis iš gyvenimo Afrikoje, dalyvavimo komunistiniame judėjime, asmeninės laisvės ir meilės paieškomis ir nusivylimais.

<…> knyga yra gyva, stipri ir vaisinga, gali sukelti minčių ir diskusijų tik tada, kai jos planas, forma ir sumanymas neaiškūs, nes vos supratus planą, formą ir sumanymą ateina momentas, kai iš jos nieko neįmanoma išgauti. p. 21

,,Auksiniai užrašai“ – tai knyga, kuri ir traukė, ir baugino. Gąsdino, bent jau mane, politiniu atspalviu, na, skaityti apie apsimestinį Anglijos komunizmą, kai turi patirties su tikruoju, sovietiniu, jokio noro. Juolab, kad vakariečių Sovietų Sąjungos gynimas įsikibus į jos ideologiją, kaip į kažką tokio nepaprasto žmonijos vystymosi raidoje – visada atrodė ne tai kad absurdas, greičiau nusikaltimas (Sartro sapaliojimai, žavėjimasis Stalinu, R. Rolanas ir t.t.) Bet, pasirodo, kad apie užsienietiškąjį komunizmą absoliučiai nieko nežinojau, ir tie ideologiniai pamąstymai, persipynę su psichologiniais, buvo gal net vieni įdomesnių D. Lessing romane. Gal nulėmė rašymo stilius, gal neįprastas atvirumas apie ką bekalbėtų, be pagražinimų ir stengiantis nusakyti pasirinkimo tiesą be kategoriškumo ir sustabarėjimo. Nors buvo ir nuostatų, kurios, aišku, šokiravo: savotiškas komunizmo romantinimas ir bekompromisė tolerancija net sužinojus, kad Sovietijoje siautėja teroras, žudymai, stengtasi apie tai nekalbėti garsiai, neskleisti siaubingos tiesos, nes… kas gi tada liks iš komunizmo idealų?

Lessing „Auksiniai užrašai“ ypatingai talpus kūrinys, juo perteikiama intelektualinė ir moralinė to meto atmosfera, tuo pačiu atvirai ir smulkmeniškai kalbama apie moters menininkės išgyvenimus ir kūrybinius ieškojimus. Pagrindinė veikėja Ana Vulf (neatsitiktinai pasirinkta ir pavardė) ne archetipinė menininkų plejados atstovė: jautri, kenčianti, pasižyminti nežabota savimeile, už kurią, žinoma, reikia atleisti, nes ji juk kūrėja. D. Lessing menininko temą vysto per subjektyvizmą. Per tai, kas subjektyvu, pereina prie to, kas visuotina, kaip iš tikrųjų ir vyksta gyvenime, „kai asmeninė patirtis – bent kaip tu ją suvoki, kol esi dar neužaugęs: „Aš įsimyliu“, „Aš tai jaučiu arba taip galvoju“ – transformuojasi į kur kas didesnį turinį: suaugimas galiausiai ir yra supratimas, kad neįtikėtai unikalūs vieno žmogaus išgyvenimai patiriami visų“. p. 13

„Auksiniai užrašai“ – tai knyga, kurią reikėtų perskaityti kiekvienam, ypač moterims. Ne, ypač vyrams. Ne. Absoliučiai visiems. Nesvarbu, kad ji parašyta gan seniai (1962). Dėl paprasto dalyko: D. Lessing apima labai daug, leidžiasi, atrodo, be baimės ir drovos į daugybę temų: politikos, moralės, asmens laisvės, sekso, rasizmo, draugystės, tikrovės ir beprotybės – suskaidytos asmenybės suskaidytoje visuomenėje, kur nepaisoma įprastų taisyklių, normų, draudimų, bet kaip bebūtų, asmens laisvės ribos labai akivaizdžios – emocinis kalėjimas, prisirišus prie kito žmogaus, stebint ir analizuojant išvirstąs į liguistą būseną. Laisvos moterys geba paneigti ir ignoruoti tradicinius kanonus: įprastą vedybinį gyvenimą, miesčioniškus ritualus ir pan., bet vis tiek tampa savo emocijų, jausmų vyrams belaisvėmis.

Skaitant „Auksinius užrašus“ atrodo, kad ir tai, ką skaičiau visai neseniai: ypač moteriškoji literatūra „Lopšinė“, „Aš Liusė Barton“, „Estera: romanas apie meilę“, na, ir E. Ferrante – tai tik atsitiktinai prisiminti egzistencines ir psichologines individo problemas gvildenantys šiuolaikiniai kūriniai, regis, jau buvo „Auksiniuose užrašuose“ – tik daug plačiau ir esmingiau iškalbėta. Aišku, papasakojama vis kitaip, bet nieko naujo, ko nebūtų įžvelgus ir nepasakius D. Lessing. Kitaip sakant, atrodo, kad daugelis moteriškos literatūros kilę iš šios rašytojos analizių ir apibendrinimų.

„Auksiniai užrašai“ – postmodernistinis kūrinys su itin savita struktūra, kaip pati rašytoja įžangoje sako, jai norėjosi parašyti ne eilinį įprastą romaną, – toks karkasas „Laisvos moterys“, kurį galima skaityti ne tik kaip savarankišką kūrinį, bet ir literatūrinę analizę tuo pačiu: kur aiškinamasi, reflektuojama veikėjų elgesys ir emocijos, siužetas ir idėjos. „Laisvos moterys“ padalintas į penkis skyrius, tarp kurių įterptos ketverių užrašų atitinkamos dalys. Šie užrašai yra pagrindinės romano veikėjos Anos Vulf. Ji rašo į keturis sąsiuvinius, o ne į vieną, nes iš dvasinio pakrikimo reikia atskirti skirtingus dalykus. O užrašus baigus iš jų sudėliojami auksiniai užrašai.

<…> buvau sau pasakiusi: turėsiu ketverius užrašus – juoduosius, kurie bus susiję su Ana Vulf kaip rašytoja; raudonuosius, susijusius su politika; geltonuosius, kuriuose bus surašyti mano išgyvenimais paremti literatūriniai pasakojimai; ir mėlynuosius užrašus, kurie mėgins pretenduoti į dienoraštį. p. 454

Aiškios ribos tarp juodųjų, raudonųjų, geltonųjų ir mėlynųjų užrašų temų nėra, tik su kiekviena dalimi jaučiama didėjanti įtampa pačioje protagonistėje, vis stipresnis jos skaidymasis ir aižėjimas ieškant savęs, prarandant save. Netgi destrukcija panirus į savianalizės pinkles. Nuoseklaus siužeto, aišku, nėra, 600 puslapių – samprotavimai, dienoraštinės kontempliacijos apie sutiktus žmones, vyrus, išgyventas seksualines patirtis, vaikus (abi draugės Ana ir Molė vienos augina po vaiką), kūrybiniai bandymai – šiaip jau tas pats per tą patį, lyg malūne be perstojo byrantys miltai, gal ir iš kitų grūdų, bet vizualiai vienodi. Parašyta aiškiu, išgrynintu stiliumi veik be pagražinimų. Bet, svarbiausia – skaityti nenuobodu.

Nuotaika, atmosfera knygos – depresinė, jeigu reikėtų nusakyti spalva, turbūt labiausiai tiktų – pilka, tokia tirštos miglos, kurioje styri ir klaidžioji, vyniojamas ir pančiojamas nevisai suvokiamo sunkio. Nė vieno – absoliučiai nė vieno  pozityviai į gyvenimą žiūrinčio veikėjo: nei vyro, nei moters. Galbūt iš dalies vaikas – Anos dukra Džaneta, bet ji stengiasi pasprukti į internatinę mokyklą kuo toliau nuo motinos ir namų, gyventi įprastą kaip kiti vaikai realų, ne tik vidinį, bet ir išorinį gyvenimą. Protagonistė Ana – priešingybių rinkinys: viena: „aš gyvenime patyriau tiek laimės, kad senatvė negali manęs išgąsdinti, bet kita skęsta, kita rėkia: kovok, kovok“ p. 581 O ir ribos tarp tikrovės ir emocijų, netgi sapnų vis labiau trinasi: Ana net gali užprogramuoti savo sapnus, o per juos numatyti įvykių eigą. Savianalizė, ypatingi sapnai, jų pasakojimas žiniuonei – Cukrinei mamulei – pačios kratomi ir perkratomi išgyvenimai daro užrašus panašius į terapinius psichoanalitinius tekstus. Akivaizdi ir Z. Freudo įtaka. Ana rašytoja kuria pasakojimą apie Aną moterį, apie gyvenimą, kad nereikėtų tiesiai į jį žiūrėti. Ar pavyksta Anai susijungti į vienį? Naujas auksinis užrašų sąsiuvinis ir įrašyti pirmieji Anos ir Polio romanų sakiniai.

Kuo intensyvesnė Anos beprotybė (gali valdyti sapnus, bet nepajėgia gyventi), tuo tai panašiau į psichoanalizės parodiją – kas atsitinka perdėtai gilinantis į savo išgyvenimus: aš aš aš. Ana ne tik eksperimentuoja nenorėdama gyventi kaip dauguma: tradicinėj šeimoj, apsimetinėjant, bet per savęs analizes ir kūrybinius bandymus ji praranda laiko pojūtį: vienintelis tikras ryšys su laiku ir supančiomis realybės erdvėmis dukra Džaneta, kuri priverčia ją susiimti, bet kai toji išvyksta iš namų, Ana grėsmingai subyra tarsi į nesurenkamas aiženas. Paprasti dalykai: prikelti dukrą, išleisti į mokyklą, pasitikti po pamokų, pagaminti ir paduoti valgį – ne tik pareigos, bet ir stabdžiai nuo visiško apibrėžtos tapatybės praradimo. O jeigu dar būtų turėjusi vykdyti kasdienes darbo prievoles – stipriai ir vergoviškai įsprausta į rėmus – ar tai nebūtų padėję gyventi tiesiog paprasčiau, ko būtent geidžia savo dukrai. Bet… ar būtų buvę apie ką rašyti? Juk skrodžia ir diagnozuoja save – tą – kitokią, dvejojančią, vis klystančią, randančią ir prarandančią, nuneigiančią vieną ar kitą dalyką, o ir vėl grįžtančią prie banalios tiesos, pvz. kaip tokios: tikras vyras negali būti ištikimas, jam reikia pasivaikščioti (kaip Solui). O moteris, laisva moteris negali būti laiminga be tikro vyro. Amžinas konfliktas ir iš to kylantis menas. Kaip pastebi Ana: „savaitę buvus laiminga ir neparašius nė žodžio. Nėra ką rašyti.“

Ir dar. Irgi apie laiką. Pradedi skaityti, o toks pojūtis, kad šitą knygą jau skaitai nežinia kada, skaitai ir skaitai, gal net visą laiką, kol gyveni. Užverčiu paskutinį puslapį ir sutrinku: negali būti – pabaiga? Turėtų tęstis ir tęstis, kol tęsis gyvenimas. Nes „Auksiniai užrašai“ ir yra gyvenimas.

Vertinimas: 4,7/ 5

Vienas komentaras “D. Lessing. Auksiniai užrašai

  1. Buvau susigundęs, bet šitaip atbaidė knygos apimtis, kad galvoju, gal perskaitysiu kokias penkias kitas geras knygas vietoj vienos begalinės. 🙂

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s