J. Diaz. Štai taip tu ją prarandi

Diaz, Junion. Štai taip tu ją prarandi/ J. Diaz; iš anglų k. vertė Indrė Telksnytė. – Vilnius: Versus aureus, 2013. – 156 p.

„Auksiniai užrašai“ ir „Štai taip tu ją prarandi“ – knygos itin, man taip atrodo, derančios viena prie kitos ir skaityti vieną po kitos. Subalansuojant moteriškuosius ir vyriškuosius požiūrius. Nors skirtingi stiliai, absoliučiai paradoksalūs žanrai, bet kraštutinumų ir laisvės, tapatybės paieškomis panašios. Būtent kraštutinumais.

J. Diaz (1968) – itin savitas amerikiečių rašytojas, kilęs iš Santa Domingo, 2008 metais gavęs Pulicerio premiją už The Brief Wondrous Life of Oscar Wao, nemažai įvairių literatūrinių apdovanojimų, o apsakymų rinktinė This Is How You Lose Her pasirodė 2012. Kai skaitai biografiją ir „Štai taip tu ją prarandi“ istorijas, negali nepastebėti akivaizdžių paralelių: dalį vaikystės praleido tik su motina, seneliais ir dar keturiais vaikais atskirai nuo uždarbiaujančio JAV tėvo specifinėmis vietinėmis tradicijomis ir manieromis persisunkusioje Santa Domingo aplinkoje. Kai atvyko pas tėvą, tas neužilgo paliko šeimą, o vyresnis brolis susirgo leukemija; šeima skurdo, rašytojui teko išbandyti įvairius uždarbiavimo būdus.

Kažkur užkliuvo, kad suvokimas ir vertinimas J. Diaz „Štai taip tu ją prarandi“ priklausys, kaip kas knygą perskaitys: noveles ar kaip vientisą kūrinį – romaną? – sudarytą iš devynių istorijų. Man skaitėsi kaip vientisas kūrinys: asmenybės brendimo, tapatybės paieškų, imigracijoje atsidūrusių dominikiečių nusivylimus, vienišumą, blaškymąsi ir sunkią adaptaciją, juolab, kad tik vienoje novelėje – Otravida, otravez ( Kitame gyvenime, kitą kartą (isp.) – nėra pagrindinio veikėjo Junioro, pasakojama iš imigrantės dvidešimt septynerių metų moters pozicijos. Ir, be abejo, visas devynias istorijas jungia tos pačios temos: vyro – moters santykių, meilės ir išdavystės, graužaties ir kaltės, o kartu ir to pats, regis, lengvo repinio pasakojimo stilius – lyg juokaujant, spjaunant į viską, o skausmeliui vis tiek plaukiojant lyg nuolatiniam debesėliui ką veikėjai bedarytų ir kaip bebandytų atrodyti abejingais, pasakojant savita maniera: slengo, žargono, ispanizmų ir poetizmų („jaučiausi tokia vieniša, kad atrodė, būčiau galėjusi suvalgyti savo pačios širdį“) – mišiniu. Kiekvienoj novelėj kitoks žvilgsnis į tą patį Juniorą: keičiasi merginos (Alma, Magda, Nilda, Lora…), draugai, bet šeima visada čia pat.

Tai istorijos nuo protagonisto Junioro vaikystės iki brandos, nežinau, toks kūrinys traktuojamas kaip popsas ar kaip rimta literatūra, nors, atrodo, kad parašyta iš pirmo žvilgsnio visiškai nerimtai. O ką reiškia popsas ir literatūra? Po apgaulingu, šiurkščiu, netgi vulgariu įvaizdžiu slypi subtilumas, jautrumas ir visa ko esmė. Kaip po grubiu luobu – vertingas ir savito skonio vaisius. Plius tikrumas ir gyvybė. Apie meilę, bet kasdienę, ne romantišką, eskaluojamą serialų ir sentimentalių romaniūkščių. Apie jausmus – nepakankamai vertinamus ir suvokiamus, kai čia ir dabar, bet trapius ir dūžtančius, o tada ir smarkiai žeidžiančius, nežinant nei kaip užsimiršti, nei kaip užmiršti.

Tai buvo vasara, kai viskas, kuo tapsime, jau pradėjo sklandyti mums virš galvų. p. 37

Parašyta taip, lyg pasakojama savų vyrukų kompanijoje intymūs išgyvenimai, moterys, Mami, Papi, demonstruojant akivaizdų norą būti kietam ir gyventi geriau, bet absoliučiai nežinant, kas tas geriau. Junioras – dominikietis, vaikas su vyresniu broliu ir motina atvykęs pas Amerikoj „įsikūrusį“ tėvą. Penkerius metus atskirai gyvenęs vyriškis neatitinka vaikų susikurto tėvo įvaizdžio, kaip ir tėvo – vaikų: jie šiukšlina, Junioras nemoka užsirišti batų, juda, triukšmauja ir jį nervina.

Tikėjausi kitokio tėvo – aukšto, kokių septynių pėdų ūgio, kuris turėtų užtektinai pinigų nupirkti visą mūsų rajoną – šitas buvo vidutinio ūgio ir vidutinio veido. Atvažiuodavo į mūsų namus Santo Dominge varganu taksi, ir dovanos, kurias atveždavo, būdavo kuklios – vilkeliai ir žaisliniai šautuvai, kuriems jau buvome per dideli ir iškart sulaužydavome. p. 100

Pribloškianti novelė Invierno (isp. Žiema), atskleidžianti svetimoj ir šalčiu alsuojančioj šaly atsidūrusių vaikų ir motinos iš Dominikos išgyvenimus ir nykią pradžią svetimame pasaulyje. Latina moteris ir latino vyras – visiškai skirtingais matais vertinami subjektai. Vyras – mačo, šeimos galva, leidžiantis sau bet ką: abejingumą, emocinį ir fizinį smurtą, kitas moteris, pagaliau paliekantis vaikus likimo valiai. Moteris – kas yra moteris? gal daiktas? ne, turbūt moteris ir yra moteris, bet jai nėra ko tikėtis švelnybių, ištikimybės, aiškių ir pastovių santykių, žemesnė būtybė, kaip sako Papi, neverta tokiai net mėginti išmokti anglų kalbą, ne paprastos moters nosiai, ji ir vaikai įkalinama namuose, nes lauke šalta, nes nėra kuo apsirengti, nes nemoka kalbos, nes taip nusprendžia vyras. (Moterys eina į kiną, nors nesupranta angliškai, bet patinka švarūs, naujo kino teatro kilimai). Nors… Moterys nėra ir pastumdėlės, sužinoję apie Junioro neištikimybes, visos be išimties jį palieka, kaip beviltišką dominikietį. O motina tyli, užguita tėvo, nemokanti kalbos, kritinėmis aplinkybėmis parodo nepaprastą stiprybę ir gebėjimą kabintis į gyvenimą.

 

Junioro pažiūras ir emocijas (nors IK, kaip jis pats sako, aukštesnis negu kitų, bet argi tai svarbu įtvirtinant vyriškumą?) lemia atsivežti pasaulio vertybių standartai – skurdas, lūšnynas, lengvas požiūris į moteris, vyro kaip mačo įvaizdis, o prieš akis dar ir kietas vyresnio brolio pavyzdys. Apskritai brolis Rafas yra tarsi visos knygos druska ir stipriausias prieskonis, bet ne delikatus ir glostantis jusles, atvirkščiai – nuneigiantis įprastus dalykus ir ne tik save, bet ir skaitytojo emocijas užaštrinantis iki skausmo. Tai tarsi bandymas ir įamžinti, ir išsilaisvinti pačiam.

Bičas dėl chemoterapijos numetė aštuoniasdešimt svarų ir atrodė lyg breiką šokantis skeletas (jis turbūt paskutinis Džersyje atsisakė treningo ir auksinės grandinės ant kaklo). Rafos nugara buvo išvagota stuburo punkcijos randų, tačiau jo laikysena beveik nepasikeitė nuo tada, kai jis buvo sveikas: šimtu procentų loco. p. 76

Ir žemiausio sluoksnio vaikinukas demonstruoja nepaprastą stiprybę, kuria patiki ir stebiesi, kuri sukrečia ir sužavi tuo pačiu kaip protestas prieš mirties neteisybę.

Kita vertus, lotynų amerikiečio imigranto statusas reikalauja ne tik kietos skūros, sugniaužtų kumščių, bet ir ištvermės, valios pastangų išlaikyti bent kokią savigarbą ir nepalūžti: pagal išvaizdą jau sprendžiama, kad tu nepatikimas, vagis, pavojingas, net universitete nuolat prašo parodyti leidimą. Ir tarp savų, juolab svetimų, gelbsti atsainus, lyg visiškai viskas paviršiumi slystų ir nuslystų – kalbėjimas, o ir elgesys. Draugauja su mergina, žavisi ja, bet tuo pačiu krenta į seksualinius santykius su bet kuo. Netekęs mylimosios ne tik pergyvena, tiesiog alina save bėgiojimu, joga, kad galėtų išgyventi: skausmas stipresnis už jį patį, verčia somnambulu ir depresiku.

Sakai, kad tau viskas gerai, tačiau kiekvieną savaitę depresija darosi vis sunkesnė. Bandai apibūdinti tą jausmą. Lyg kas būtų sugrūdęs lėktuvą į sielą. Lyg būtų sugrūdę du lėktuvus. p. 134

Priklausomybė nuo žolės, sekso, dar šimto ir vieno dalykų… ar tiesiog latino mentalitetas neleidžia gyventi paprastai (draugas Elvis džiūgauja turėdamas dukrelę, lyg ir myli jos motiną, bet nuvažiavęs į Dominiką, puola į santykius su tenykšte moterimi – o ką? normalu, sako.) Ieško. Randa. Apgaudinėja. Praranda. Kankinasi. Besikartojanti santykių formulė. Tokia vyriškoji kultūra: „aš kaip ir visi kiti: silpnas, darantis klaidų, bet iš esmės geras.“ p. 8

Tai ir linksma, ir skaudi knyga, kupina saviironijos, dinamiška, gyva, su charakteringais dialogais, tam tikram – dominikiečių gatvės vaikinų – sluoksniui būdinga kalba ir kultūriniu latino imigranto atspalviu. Bet svarbiausia – nė akimirką negali suabejoti pasakojimo nuoširdumu ir tikrumu. Apie sudėtingus dalykus, atrodo, supaprastintai, nors iš tikrųjų meistriškai derinant slengą ir literatūrinės kalbos eleganciją.

Vertinimas: 4,7/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s