V. Kočiubaitis. Afganistano daktaras

Kočiubaitis, Vilius. Afganistano daktaras/ V. Kočiubaitis. – Vilnius: Alma littera, 2017. – 289 p.

Lietuviams nebūdingas kūrinys: nuotykių, trileris, kelionės (tiek erdvėje, tiek savo viduje), gyvenimo prasmės paieškų, kitaip sakant, gyvenimo būdo – žanru nenusakomas ir į aiškiai apibrėžtus rėmus neįspraudžiamas; neįprasta ir tematika – atšiaurus, karo kamuojamas Afganistanas ir žmonės iš visai kitos civilizacijos ir laiko: skurdas, ligos, žudymai, moterų beteisiškumas, besisukantys tame pačiame sūkuryje gyvenimas ir mirtis. Ir svetimšaliai tarsi iš kitų planetų: ko gi jiems reikia tame nualintame ir pasmerktame krašte? Pasirodo, netgi tokioje civilizuotai ir kultūriškai nepatrauklioje šalyje „bastosi begalė tėvynėse nepritapusių nevykėlių“. p. 39

Kelionė nuo vienos Afganistano sienos iki kitos: Heratas, Hindukušas, Manzari Šarifas, Čančaranas, Kabulas, Tairara. Kelionė su pavojais, žudymais, bado ir skurdo vaizdais, rizika ir gebėjimu išlikti. Kelionė pagyvenusio daktaro iš Lietuvos nuo savęs ar į save? Kas gali pasakyti, kai žmogus mirties spąstuose.

Skaityti toliau

W. Mysliwski. Akiratis

Mysliwski, Wieslaw. Akiratis: romanas/ W. Mysliwski; iš lenkų k. vertė Vyturys Jarutis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 583 p.

Mysliwski (1932) pirmasis lenkų rašytojas du kartus gavęs prestižinę Nikės premiją: 1997 metais už romaną „Akiratis“, antrą – 2007 už „Traktatą apie kavos pupelių gliaudymą“. Po jo pora kartų šia premija įvertinta buvo Olga Tokarczuk.

„Akiratis“ –knyga simfonija, varijuojama, regis, gerai žinomomis natomis, grojama irgi žinomais instrumentais, o skamba originaliai ir hipnotizuojančiai. Žodžių audinio ir savito matymo sintezės jėga: „tą, ką matai, niekas kitas nemato. Net ir matydamas daug daugiau.“ p. 266 Iki nuobodžio žinomos temos: karo, pokario, skurdo, Dieve, apsaugok, dažnas sušuktų – kaimo – bet kaip skamba… Kaip skamba! Kažkur perskaičiau, kad labai ištęsta ir monotoniška knyga – na, man galėtų būti ir kelių tūkstančių puslapių, gal net šitą vieną knygą galėčiau skaityti ir skaityti, kaip eiti taigi keliu kaip ir visi – įprastu, kietu, niekuo ypatingu, bet pakelės – vis naujos, horizontai nauji. Ką kas pamatys. Ir pasiims.

Skaityti toliau

R. Flanagan. Siauras kelias į tolimąją šiaurę

Flanagan, Richard. Siauras kelias į tolimąją šiaurę: romanas/ R. Flanagan; iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė. – Vilnius: Baltos lankos, 2017. – 414 p.

Žvelgdami į didingas piramides, į dangų panyrančius šventyklų bokštus gėrimės ir matome grožį ir stebuklą, visai nesvarbu, kad tai sukurta daugybės gyvybių kaina. Galėjo taip atsitikti ir su Mirties geležinkeliu (415 km) – atmintyje ir laike likti per džiungles besitęsianti istorinė Linija, jungianti Siamą (dab. Tailandas)–Birmą (dab. Mianmaras), kuri buvo Antrojo pasaulinio karo metu Japonijos atkaklumo ir žūtbūtinio karingumo svarbus elementas, o jį tiesusiųjų belaisvių mirtiname džiunglių karštyje, badaujant, siaučiant ligoms, be jokios technikos, netgi elementarių įrankių – sadistinių kankinimų ir nežmoniškų mirčių vieta, pragaras, kuriame žuvo daugiau kaip 100 000 žmonių. Vienas iš belaisvių buvo rašytojo tėvas Archie Flanagan. Jam pavyko likti gyvam ir savo atsiminimais pasidalinti su sūnumi, o šiam – panaudojus jo patirtį, archyvinę medžiagą, savo kaip rašytojo gebėjimus ir fantaziją, empatiją ir literatūrines istorines–kultūrines žinias perduoti rafinuoto (ypač rafinuoto ir literatūriško, poetinio) kūrinio forma visam pasauliui.

Skaityti toliau

G. Jachina. Zuleicha atmerkia akis

Jachina, Guzel. Zuleicha atmerkia akis: romanas/ G. Jachina; iš rusų k. vertė Zita Marienė. – Vilnius: Alma littera, 2017. – 448 p.

Guzel Jachina – totorių kilmės rusų rašytoja, gimusi ir gyvenusi Kazanėje, o pastaruoju metu Maskvoje ir Kazanėje, kaip pati sako, jai svarbi ir didžioji, ir mažoji tėvynės, o emigracijoje, sako G. Jachina, mąstantis žmogus negali jaustis pilnavertiškai ir laimingai, emigracijoje patenkinti tik primityvai.

Mano knygos įkvėpimo šaltiniu tapo mano senelės, kaimo mokytojos, likimas. Drauge su tėvais ją išbuožino ir 1930 m. išvežė į negyvenamą Angaros pakrantę. Ten jie įkūrė gyvenvietę – iš pradžių gyveno žeminėse, paskui pasistatė namus. Toje gyvenvietėje mano senelė pragyveno 17 metų. 1946 m. ji sugrįžo. Šios datos kartojasi ir knygoje, nes išbuožinimo pikas buvo 1930–ųjų žiemą, o po karo žmones ėmė paleidinėti namo. Mėgstu paprastas istorijas

Skaityti toliau