W. Mysliwski. Akiratis

Mysliwski, Wieslaw. Akiratis: romanas/ W. Mysliwski; iš lenkų k. vertė Vyturys Jarutis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 583 p.

Mysliwski (1932) pirmasis lenkų rašytojas du kartus gavęs prestižinę Nikės premiją: 1997 metais už romaną „Akiratis“, antrą – 2007 už „Traktatą apie kavos pupelių gliaudymą“. Po jo pora kartų šia premija įvertinta buvo Olga Tokarczuk.

„Akiratis“ –knyga simfonija, varijuojama, regis, gerai žinomomis natomis, grojama irgi žinomais instrumentais, o skamba originaliai ir hipnotizuojančiai. Žodžių audinio ir savito matymo sintezės jėga: „tą, ką matai, niekas kitas nemato. Net ir matydamas daug daugiau.“ p. 266 Iki nuobodžio žinomos temos: karo, pokario, skurdo, Dieve, apsaugok, dažnas sušuktų – kaimo – bet kaip skamba… Kaip skamba! Kažkur perskaičiau, kad labai ištęsta ir monotoniška knyga – na, man galėtų būti ir kelių tūkstančių puslapių, gal net šitą vieną knygą galėčiau skaityti ir skaityti, kaip eiti taigi keliu kaip ir visi – įprastu, kietu, niekuo ypatingu, bet pakelės – vis naujos, horizontai nauji. Ką kas pamatys. Ir pasiims.

Literatūra, kaip aš ją suprantu, nesiremia kvapą gniaužiančiais siužetais, nesivaiko kuo efektingesnės situacijos, veiksmo. Kalbos literatūra rašė ir rašo, atrodytų, apie banalius, akivaizdžius dalykus, bet mūsų gyvenimas iš tikrųjų ir yra banalus, akivaizdus, kasdieniškas. Čia ir slypi visa žmogaus būties paslaptis – po tuo kasdieniškumu, po tuo banalumu, po tuo įprastumu. Reikia tik žinoti, kaip tą paslaptį atskleisti. O atskleisti geba kalba, ji yra atskleidimo įrankis. Primenu, kad toks mano asmeniškas santykis su literatūra, nekalbu apskritai apie literatūrą, neįmanoma jos visos įsprausti į vieną modelį. W. Mysliwski

Taigi W. Mysliwskiui literatūra yra pirmiausia kalba, kiek įmanoma daugiau išsauganti šnekamosios kalbos dvasią, ne stengiantis atgaminti gyvąją kalbą, bet kuriant selekcijos ir sintezės efektą.

Ir kiekvienas sakinys kaip nušlifuotas brangakmenis (puikus vertimas). Ir kiekvienas sakinys ne tik su žodžiuose slypinčiomis prasmėmis, bet ir išsiliejančiomis iš jų ribų daugiareikšmėmis srovėmis, kaip stichija užtvindanti tarpueilius, tuštumą ir sukuriantis emocinius ir filosofinius būties pasaulius, regis, melancholiškus, nes viskas siejasi su praeitimi ir atsiminimais; komiškus ir nerūpestingus, nes ateina iš vaikystės ir jaunystės; romantiškus, nes persipynę meilės ir akiračių apsuptimis; realistiniais, kas bevyktų, kas benutiktų, laikas nuteka kaip vandens latakais pabiręs lietus. Ir viskas tampa neatsiejamai susiję: arti ir toli tuo pačiu, kuri vaizdinio akimirka kurią kokiu laiku pasišauks.

Žiūrėdamas į seną fotografiją: per didelio palto ir per didelės skrybėlės prislėgtą tėvą, save vaiką dryžuotu jūreivio kostiumėliu – pasakotojas pradeda šeimos istoriją, į kurią telpa ne tik tėvas, motina, kaimynai, kaime gyvenantys giminaičiai: tetos, dėdės, senelis, bet ir šuo Kručekas, kuris, kaip mokytojas sako, net labiau žmogus, negu šuo; kareivio atvestas kurtas ir daug kitų dalykų, paprastų ir tuo pačiu nepaprastų. Tai ir gyvenimas užmiesčio skurdžiame Žuvėdryne, iš kurio miestan reikėjo kopti stačiais laiptais kaip į patį dangų. Asociatyviniu būdu, nepaisant chronologijos ir logiškos sekos, leidžiamasi į atminties labirintus, kur koks pasitaikęs vaizdinys nukreips žodžio ir pasakotojo kelionę, nulems kasdienybės smulkmenos, netyčia užkliudytas jau, rodos, praeitin nugrimzdęs ar net neegzistuojąs jausmo niuansas ar atsitiktinai sutiktas asmuo.

Žodis yra ne tik priemonė pasakoti, žodis – tarsi veikėjas, vedžiojantis ir rodantis įstabius kalbos pasaulius, per kuriuos veriasi praeitis, dabartis ir netgi ateitis, gyvenimo paprastumas ir paslaptingumas. Žodžiais kaip laiptais galima užlėkti aukštyn ir pažvelgti į tą patį Žuvėdryną visiškai kitu žvilgsniu, iš kur net lietus matosi ne pilku ir niūriu, ne slegiančiu, o šviesiu, skaidriu, net pamatyti „kur debesyse prasideda ir kur toje lygumoje apačioje baigiasi“. p. 332

<…> kas yra svarbiau už žodžius, žodžiai viską lemia ir net kruviniausias mūšis vyksta dėl žodžių, kurie liksią po jo“ p. 322

Būtent žodžiais sunkiai sergantis tėvas, buvęs karininkas stabdo sūnaus nerūpestingą lėkimą laiptais aukštyn, žodžiais nuveda į įspūdingus mūšius, įgalina dalyvauti kautynėse, pelnyti laurus ir pajusti pralaimėjimo skausmą, išgirsti ne tik žvangančius šarvus, bet ir vertinti strategijos svarbą. Laiko ratui sukantis pasakotojas atsiveda ir savo sūnų ant tų pačių laiptų, kad… parodytų praeities pasaulį? atvertų dar vieną akiratį sūnaus pažinime? išbandytų savo tėvo žodžius: „pailsėkime truputį“? Ar kad atsuktų laiką ir pats atsiremdamas į šalia esantį dar kartą pažvelgtų į save metų tėkmėje?

Žodžiais įstabus mokytojas filosofas veda vaiką į gyvenimo esmės šifravimą, vis užduodamas kūrybinius darbus ne apie kažką svarbaus ir didingo, o apie tai, kas čia pat, kas pasipainioja tąkart kalboje ar einant pasivaikščioti užkliūva: akiratį, lietų, bažnyčią… Bet žodžiai neturi ne tik patirties, vaiko pažinime slypintys žodžiai dar neturi drąsos prasiveržti savitumu ir nusakyti, nemėgdžiojant girdėtų dalykų, ką savyje jaučia ir mato. Ir pirmoji užduotis:

– Tikriausiai žinai, kas yra akiratis? – paklausė, kai neprataręs nei bū, nei mė, o ir atrodžiau, matyt, kaip vėpla. Jis ištiesė į priekį ranką ir, sukdamasis su ta ištiesta ranka tarytum apie surūdijusią nuo senumo ašį, paaiškino: – O, šita linija tarp žemės ir dangaus, kuri yra aplink mus. Nors tai tik iliuzija. Jei norėtum ją pasiekti, ji visada tols nuo tavęs išlaikydama tą patį atstumą. O tu visada būsi centre. Ir niekada jos nepasieksi. Tačiau tai patvirtina, kad Žemė apvali. p. 251

Gyvenimo prasmės, žmogaus išlikimo, įsikomponavimo į istoriją ir laiką – amžinos, universalios temos, ne tik paliečiančios kiekvieną, bet ir ištisus amžius išliekančios ta pačia ir neiššifruojama paslaptimi. Tai kam tas gyvenimas duotas? Kur jo vertė ir, aišku, laimė? W. Mysliwski sijoja kasdienybę, ir viskas: ir kas išbyra kaip grynuoliai, ir kas lieka kaip lukštenos atrodo svarbu, o kartu ir paprasta, be jokio patoso ar ypatingų aistrų. Ir tragiška, nes praeina viskas, ir viltinga tuo pačiu – nes viskas ratu, kaip knygos pradžia prasideda viena nuotrauka, išvedančia į kelionę ir po asmeninį gyvenimą, ir po savą kraštą, istoriją, laiką, užsibaigia kitos nuotraukos vaizdu, kurioje krykštauja iš džiaugsmo jau kitas berniukas, jo sūnus Pavelas

ir tas džiaugsmas nelyginant saulė nutvieskia nuotrauką. Ir Pavelas, tarsi negalėdamas joje įsitekti su tuo jį pripildžiusiu džiaugsmu, net priklaupė ir beveik liesdamas spindinčia burnele mano nematomas akis paklausė:

– Atnešti tau dar jūros? p. 582

Rašytojo kūrybinis credo – kad ir ką vaizduotų menas, bet jis turi būti viltingas, pasitvirtina ir visa šia knyga, o ir atskirais epizodais, atrodo, graudulingais ir beviltiškais nežmoniškumu, bet papasakoti įstengiama kažkaip… ne tik su lengva ironija, bet ir su empatija, o ir mistiška gėrio idėja, kur veikėjai puikiai žino, kad jokio gėrio nėra, bet bent stengiasi kalbėti šviesiai ir atskleidžia visą savą žmogiškąją esmę: Piotro senelis pats jaučia pareigą nuvežti kaimyną žydą į getą, bent tiek parodyti solidarumą ir užuojautą jo likimui, o Piotras vaikas sėdėdamas tarp Šlomės šeimos pasmerktųjų klausosi nepaliaujamos Šlomės šnekos apie pažadėtąją žemę, apie amžinai žydintį baltą sodą ir … amžinąją  žmoguje slypinčią viltį. Matydama mirtinai sergantį tėvą motina dar įnirtingiau kabinasi į gyvenimą ir savo suaktyvintomis pastangomis, nepaliaujamu srautu tekančiu plepėjimu tarsi bando užtvenkti atsiritančios negandos srovę. Rašytojas nerūšiuoja veikėjų į teigiamus ar neigiamus, jie švyti kiekvienas savo šviesa, o ir visi svarbūs ir reikšmingi esaties balanse. Kurtizanės panelės Ponskos ir juokingos, ir linksmos, nedoros ir labai doros (širdingumu), jos, atrodo, tiesiog reikalingos, kad nebūtų vien rimtis ir negandos, juoda ir skurdu, pernelyg dramatiška. Rusų kareiviai vaiko akimis irgi žmonės kaip žmonės: vienas atveda jo išsvajotą kurtą, kitas už surašytą rusiškai laišką žmonai pusbadžiu mintančiai Piotro šeimai velka mėsos kibirus, o pats mažasis herojus susižavėjęs kareivių dainomis, kur bepasisuktų traukia „za tavariščia Stalina“ ir jam atrodo, kad ta dainuška visiškai dera su maldos žodžiais. O ką bekalbėti apie jaunąjį aktyvistą, draugą iš rajono, kuris turi perskaityti pranešimą gamykloje, apie viską šmaikščiai, gyvai ir su persipynusia liūdesio, ironijos ir savotiško džiaugsmo doze: nes tai ir yra gyvenimas, tai ir yra jo prasmė, kas bevyktų – gyvenimas: trumpų kelionių, mažų žmonių, malonių ir skausmingų akimirkų kaleidoskopas, akiračiai, į kuriuos žvelgiame, einame, bet nepasiekiame.

Vertinimas: 5/ 5

 

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s