G. Garcia Marquez. Kelionė po Rytų Europą

Garcia Marquez, Gabriel. Kelionė po Rytų Europą/ G. Garcia Marquez; iš ispanų k. vertė Valdas V. Petrauskas – Vilnius: Alma littera, 2018. – 158 p.

G. Garcia Marquezo (1927 – 2014) pati pradžia: laikraščio „El Espectador“ jauno reporterio išvykos į socialistinio bloko šalis šeštojo dešimtmečio pabaigoje įspūdžiai, sugulę į vientisą kūrinį su realiais veikėjais, gyvais pasakojimais, galbūt dėl to įvardijamas žanras – romanas, o ne esė ar reportažai. Nors… įsprausti į kokius rėmus, kaip ir ne vieną kūrinį, taip ir pirmąsias garsaus rašytojo istorijas turbūt neverta stengtis.

Vakarų ir Rytų Berlynas, kontrastingas demonstruojama pokario atstatymo beskonybe: viena pusė – amerikiečių prabangos ir blizgesio reklamomis, kita – griuvėsiais, pilkybe ir stalinistinio laikotarpio architektūrinės gigantomanijos absurdu; Lenkija, kur žvaigždė ir kryžius, iš šono žiūrint, autoriui pasirodo, žengia koja kojon, segmentai neprieštaraujantys vienas kitam, o paklausus vertėjos, kaip čia taip gali būti, ji teatsako, kad istorinė patirtis lenkus daug ko paprasčiausiai išmokė. Stebina Varšuvos gatvėse nuskurę, liūdni žmonės, bet įžvelgia ir lenkų orumą, skiriantį juos nuo kitų komunistinių šalių piliečių.

Jie aplopyti, bet neapdriskę. Nuskurdę iki tokio laipsnio, kad neįmanoma aprašyti, bet ryžtingai grumiasi su skurdu, o tai išties nepastebima Rytų Vokietijoje. Padėvėtais drabužiais ir nuavėtais batais lenkai išsaugo orumą, žadinantį pagarbą. p. 71

Atsidūrę Prahoje užsieniečiai gūžčioja pečiais ir klausia vienas kito: kur tas komunizmas, kuo Čekoslovakija skiriasi nuo kapitalistinių šalių, o Praha pasirodo net švaresnė ir pažangesnė už Paryžių: gražiai, tvarkingai apsirengę žmonės, patraukli ir skoningai suderinta senoji architektūra ir naujosios intarpai, greitai ir kultūringai aptarnaujančios maitinimo įstaigos, skanus čekiškas alus.

Didžiausias džiaugsmas, kai gauna pabendrauti su eiliniais žmonėmis, išgirstant jų balsą: dauguma Maskvoje nematę užsieniečio ir į juos žiūri kaip į egzotiškas būtybes, nors Maskvoje jaunimo festivalis, į kurį turbūt pirmą kartą buvo įleista iš kitų šalių, ir gigantiški masiniai renginiai užgožia natūralų miesto gyvenimą, vis dėlto lydimiems, prižiūrimiems ir gyvenantiems suplanuota dienotvarke, svečiams  pavyksta įžvelgti ir perteikti tikrąjį socializmo veidą

Apskritai išmuša iš vėžių jau tai, kad šitame naujajame pasaulyje, pačiame revoliucijos sūkuryje viskas atrodo pasenę, nuvalkiota, nušiurę. p. 27

Maskvoje žmonės ar taip užprogramuoti, ar gal įsitikinę, kad iš kapitalistinio pasaulio atvykę tikri vargšai – geraširdiškai linkę bet ką dovanoti, atiduoti paskutinę smulkmeną, kad ir šukų puselę. Arba, kaip pastebi autorius, jie mano, kad turi iš tikrųjų daug, kad jie pirmieji pasaulyje ir išradimais, ir kosmose, ir teisingumu… paveikti uždaro gyvenimo ir vienpusiškos propagandos.

Габриель (крайний слева) с друзьями на Красной плошали в Москве. Август 1957 г

Devynias dienas bandė patekti į Mauzoliejų – dviejų kilometrų eilė – o pagaliau atsidūrus ten stengiasi detaliai fiksuoti viską: garsus, vaizdą, temperatūrą, įspūdį ir perteikti filosofinių, kartu ir gan komiškų, apmąstymų būdu.

Ir paskutinė stotis – Vengrija po numalšinto sukilimo, kur apsupti  prižiūrėtojų geležiniu žiedu, vedžiojami po muziejus ir kitas turistines vietas, neleidžiant iškelti kojos net iš viešbučio, į miestą gali žvilgtelti tik pro langą. Žingeidumas pamatyti savo akimis miestą, žmones ir čia rašytojui padeda pasprukti visai dienai, net atsidurti prie sukilimo pradžios vietos – Elžbietos tilto ir pasidaryti savas išvadas:

Tą pavakarę taip pat apvaikščiojau tuos barus ir įsitikinau, kad, nepaisant jėga primesto režimo, nepaisant sovietinės intervencijos ir tariamos ramybė, viešpataujančios šalyje, sukilimo dvasia tebėra gyva. p. 156

Nors rašytojas jaunas ir pats gi iš skurdžios Lotynų Amerikos aplinkos, bet jo pastabi akis fiksuoja soc. absurdą taikliai ir su juodojo jumoro atspalviu. Po magiška (dar nežinomo) rašytojo plunksna eiliniai realybės aspektai: gatvės žmonės, vertėjai, vertėjais apsimetę kėgėbistai, politiniai veikėjai tampa ryškiais ir įsimintinais personažais.

Vertinimas: 4/ 5

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s