T. Hardis. Tesė iš d’Erbervilių giminės

Hardy, Thomas. Tesė iš dErbervilių giminės: romanas/ T. Hardy; iš anglų k. vertė T. Petkevičius. – Vilnius: Alma littera, 2006. – 357 p.

Devyniolikto a. pabaigos kūrinys, į rankas, tiesą sakant, papuolęs ne sąmoningai, o skaityklėje jį teturint ir nuobodžiaujant tarp uodų atkampioje vietovėje. Gailėtis neverta: tapybiška, su ryškiais kaimo ir gamtos vaizdais, moralės ir prigimties, žmogaus atsakomybės prieš save ir kitus dilemų pynė įtraukė ir skaitėsi gan įdomiai, bet vis kaliau sau: nepamiršk nepamiršk – devynioliktas amžius.

Tomą Hardį, gyvenusį 19 a. pabaigoje 20 a. pradžioje, modernistė V. Voolf pavadino „didžiuoju viktorijiečiu“, iš kitų to meto žinomų rašytojų – realistų ir neoromantikų – išsiskyrusį kaip patriarchalinės Anglijos vaizduotoją. Savo kūryboje jis įamžino laisvų valstiečių, smulkių žemvaldžių tradicijas, papročius, amatus, folklorą, kaimo žmogaus pasaulėjautą. „Tesė iš d’Erbervilių giminės“ laikomas žymiausiu T. Hardžio romanu. Vos šleidus 1895 m. susilaukė gan agresyvaus puolimo: už amoralumą, vulgarumą, ir nors skaitytojų entuziastingai sutiktas, nusivylimas rašytojui vis dėlto buvo toks didelis, kad nusprendęs rašyti  eilėraščius ir poemas.

Protagonistė, varginga kaimo mergina Tesė, iš didelės gan lengvabūdės šeimos, lengvabūdės ta prasme, kad nei išgėrinėjančiam tėvui, nei šia diena gyvenančiai motinai nerūpėjo, kad pagimdytus vaikus reikia maitinti, rengti, padėti išeiti į gyvenimą, jie kaip tikri gamtos ar Dievo vaikai nuolat besitikį manos iš Dangaus, o ir bandantys įsikibti ne į darbą, bet kad ir juokingiausią smulkmeną ir jos pagalba tarsi Nojaus laivu išsigelbėti.

Jos motinos protas buvo kaip laimingo vaiko, Džoana Darbeifild ir pati buvo vaikas, ir net ne vyriausias toje šeimoje, kuri gyveno vien apvaizdos malone. p. 34

Tėvas vos sužinojęs, kad kilęs iš didingos, bet visiškai smukusios ir nusigyvenusios giminės, skuba iš to suregzti planą ir gauti lengvos naudos, nekreipdamas dėmesio, kad į dviprasmišką padėtį stumia dukterį. Na, kilmės beprotybei T. Hardis ironijos ir komiškų situacijų nepagaili, stengdamasis parodyti, kad žmogaus vertė priklauso nuo jo paties ketinimų ir gyvenimo būdo.

Hardis bando išvaduoti savo veikėją iš tradicinio mąstymo primestų vertinimų ir dogmų suvaržymo. Graži, darbšti, nuoširdi ir sąžininga mergina tampa atstumtąja: beieškant kilmingų giminaičių užuovėjos, krenta į akis ištvirkusiam ir lengvabūdžiam vadinamajam pusbroliui Alekui, kuris atimdamas Tesei nekaltybę, atima ir teisę į įprastą moters gyvenimą. Nors ji atsisako ryšių su nemyllimu vyru, kūdikis vos gimęs miršta, Tesė tėvų namuose, kur visi ją pažįsta ir žino ištikusį likimą, jaučiasi žlugusi.

Kodėl jūs manęs neįspėjote? Turtingos moterys žino, kaip reikia apsiginti, nes jos skaito romanus apie tas klastingas pasalas, bet aš niekada neturėjau progos ko nors išmokti iš romanų… p. 77

Dėmesio centru, tuo pačiu ir įtampos, tampa konfliktinė Tesės būsena žaviame ūkyje dirbant melžėja sutikus ir įsimylėjus pastoriaus sūnų: ji dievažijasi, negalinti nei mylėti, nei tekėti, neverta jokio vyro. Pasakyti teisybę ar ne? Moteris, kuriai atimta nekaltybė, nei aplinkiniai, nei pati nelaiko savęs tinkama vedybiniam gyvenimui. O kaip vėliau paaiškėja ir vyras, nors pats prisipažįsta ištvirkavęs su vyresne moterimi, Tesės ne tai kad nesupranta – atstumia ir principų spaudžiamas pats blaškosi po pasaulį žlugdydamas ir save, ir jį mylinčią moterį.

Na, iš šių laikų įsijausti į tokias pažiūras ir veikėjų būsenas gan sudėtinga. Du vyrai: vadinamasis niekšas Alekas, šokinėjantis, neatstojantis nuo Tesės, padedantis ir jai, ir jos tėvams, broliams, seserims materialiai, prisiekinėjąs jai meile; ir Eindželas – pažangus, novatoriško mąstymo, atmetantis visuomenės dogmas ir kilmės išskirtinumus – aišku, po Tesės paslapties atskleidimo tampantis visai priešinga asmenybe – buku, užsispyrusiu, tiesiog tamsiu ir negailestingu stuobriu. Kuris kaip žmogus geresnis ir kurį vis dėlto Tesei rinktis? Tam skirta nemažai situacijų ir dvejonių, aplinkybių kaitaliojimo, bet vis dėlto rašytojas suteikia pirmenybę jausmui ir tragiškai baigčiai. Tuo pačiu tarsi tvirtinant: dogmatiškoje visuomenėje, moteriai tapusiai aplinkybių auka, išlikti ir nugyventi sėkmingai neįmanu. Ar gali moteris pati pakovoti už savo likimą brutalioje visuomenėje, būdama skurdžiausio ir pažeidžiamiausio sluoksnio? T. Hardis leidžia Tesei keletą kartų susivokti, kad kaltė ne joje, kad ji nieko blogo nepadarė, o jos meilė ir ketinimai tyri, tikslai nuoširdūs ir geraširdžiai. „Juk visą gamtą kasmet apimantis atgimimas turi paliesti ir nekaltybę. p. 94

Mylimojo atstūmimas ir kaltinimas jai net iššaukia vienu momentu neapykantą: parašo laišką, kuriame pati jį smerkia ir žada niekada neatleisti būtent jai padarytos žalos. Bet tai tik akimirka, kol vėl nepasirodo jos teisėjas ir mylimasis. Tesė, suvokdama savo trapios laimės trumpumą, gaivališkai, iš nevilties sukyla prieš visuomeninę moralę, nužudydama vieną iš vyriškių, ji nužudo save.

Paliesdamas įvairias to meto aktualias temas: meilės, aplinkybių poveikį žmogaus likimui, dogmų ir visuomeninių griežtų taisyklių pražūtingą poveikį moters likimui, vaizdžiai su plačiais gamtos intarpais ir pasikartojančiais simboliais papasakoja sentimentalią ir tragišką Tesės meilės istoriją, sukuria įtikinamą psichologinį charakterį, protagonistę nuo naivios gamtos mergaitės nuveda iki daug patyrusios, užsigrūdinusios ir stiprios, gebančios priimti sprendimus, moters.

Vertinimas: 4/5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s