A. Pasternak. Lara

Pasternak, Anna. Lara: nepapasakota meilės istorija, įkvėpusi „Daktarą Živagą“/ A. Pasternak; iš anglų k. vertė Dalia Paslauskienė. – Kaunas: Jotema, 2018. – 303 p.

Anna Pasternak yra rašytoja ir garsiosios Pasternak šeimos atstovė. Ji – dailininko postimpresionisto Leonido Pasternako proanūkė, o Nobelio premijos laureatas Borisas Pasternakas yra jos senelės brolis. Autorė  parašiusi tris knygas.

„Lara“ – knyga, kurios labiausiai geidžiau per šių metų knygų mugę. Pirmiausia ją ir griebiau. O pragulėjo lentynoje nežinia kiek ir, tik įsimetusi el. versiją skaityklėn, pagaliau perskaičiau. Kažkaip buvo nuslūgęs entuziazmas: įsivaizdavau, kad bus sentimentali meilės istorija. Ir oi! kaip džiaugiuosi, kad spėlionės nepasiteisino: Olgos Ivinskajos ( „Daktaro Živagos“ Laros prototipas) ir Boriso Pasternako gyvenimo istorijos. Meilės, kaip įvardinta pačios autorės, net nesiverčia liežuvis sakyti: per siaura. Daug poezijos, daug citatų iš „Daktaro Živagos“, lyginant Laros ir Olgos charakterius ir išgyvenimus, atsiminimų, laiškų ištrauk; apie Pasternako tėvus, brolius, seseris, jo vaikystę ir meninę namų aplinką (motina talentinga pianistė, karjeros atsisakiusi dėl šeimos; tėvas Leonidas Pasternakas žymus rusų dailininkas, iliustravęs „Prisikėlimą“, tapęs ir L. Tolstojų, procesą stebint tada dar vaikui – Borisui); o ir plati politinės ir kultūrinės Sovietų Sąjungos pateiktis Stalino – Chruščiovo laikais. Autorė stengiasi likti objektyvi vaizduojant tiek vieną, tiek kitą, nenuklysti į fikcines jausmų interpretacijas, parodyti ne tik psichologiškai sudėtingas santykių peripetijas (B. P. vedęs du kartus ir skyrybas su antrąja žmona vertino kaip neįmanomas), bet ir politinio režimo pasekmes Olgai: Stalinas tarsi davė laisvę Pasternakui (jis vertino jį už gruzinų poezijos vertimą į rusų kalbą… turbūt), o ir buvo žinomas pasaulyje, bet už nepaklusnumą baudė jo mylimą moterį. Žiaurus ir rafinuotas būdas tyčiotis ir palaužti, pasirodo, į Ggulagą tremiama ir už meilę.

Būtent Olga buvo B. Pasternako mūza ir rėmėja rašant „Daktarą Živagą“. Kas dieną dvidešimt metų Pasternakas rašė apie Jurijaus Živagos aistrą Larai, sumišusią su kalte dėl neištikimybės pareigingajai Taniai. „Gyvenimas buvo verčiamas menu, o menas gimė iš gyvenimo ir potyrių.“ p. 88

Borisas Pasternakas, gimęs 1890 m. sutiko Olgą Ivinskąją „Novy mir“ redakcijoje būdamas visoj Rusijoj garsus ir šlovinamas poetas, 56–erių metų. Du vaikus auginanti Olga, išgyvenusi dviejų vyrų mirtį, tebuvo 34–erių. Jų meilės ir draugystės drama tęsėsi 16 metų iki rašytojo mirties. Ryšiai su Pasternaku Ivinskają padarė plačiai matomą ir žinomą, iš eilinės žurnalo darbuotojos tapo to laiko viena žymiausių moterų–meilužių, kurią kaltino viskuo, kuo įmanoma ir neįmanoma: Pasternako artimieji ją laikė žemo lygio moterimi, prieplaka, darančia jam blogą įtaką ir tiesiog juo besinaudojančia. Valdžia ją pasirinko kaip pažeidžiamiausią ir skaudžiausią neklusnaus rašytojo gyvenimo elementą ir jį baudė per ją. Nors kalbant apie jausmus net iš laiko perspektyvos dviejų žmonių meilės neišmatuosi ir nepasversi joje egoizmo ir altruizmo. Juos siejo ne tik jausmas, bet ir kūrybinis artumas. B. P. buvo garsus Šekspyro, Getės vertėjas, vertimo meno jis mokė ir Olgą, kai kuriuos kūrinius vertė abu drauge. Jis mokė „kaip išlaikyti prasmę atmetant žodžius – kaip apnuoginti idėją ir ją apvilkti naujais drabužiais kuo glausčiau, nesistengiant pagražinti.“ p. 104

B.P. ir asmenybė, ir gyvenimas kupinas prieštaravimų ir dviprasmybių: jis žavėjosi tėvų stabiliu vedybiniu gyvenimu ir jautėsi kaltas išsiskyręs su viena žmona, vedęs kitą, kuria taip pat greitai nusivylė, o skirtis dar ir trečią kartą ir vesti mylimą moterį jam atrodė moraliai nepakeliama. O gal ir jautėsi tiesiog materialiai ir buitiškai užtikrintesnis gyvendamas su gan miesčioniško ir buitinio lygio antrąja žmona?

B. P. kitų to meto rusų rašytojų tarpe vieta irgi išskirtinė: vienoje pusėje M. Cvetajevos, A. Achmatovos, N. Gumiliovo, O. Mandelštamo tragiški likimai, iš kitos – visa plejada šlovinančių Tarybų valdžią, jos vadus ir vykstančius procesus, kitaip sakant, entuziastingai pasinėrę į melo ideologiją. B. P. nešlovino sovietizmo absurdų, atvirkščiai, drįso išsakyti kitokią nuomonę, propagavo soc. realizmo atmestą ir pasmerktą individualizmą kūryboje, nepritapo prie masių ir, didžiausias paradoksas – neatsidūrė nei Gulage, nei kalėjime, nei buvo brutaliai nužudytas. Jis rašo ir rašo „Daktarą Živagą“, į kurį ne tik talpina savo jausmus, bet ir pažiūras į socialistinius pertvarkymus. Puikiai žinodamas, kad jo veikalas Tarybų Sąjungoje niekada nebus išleistas, rengia viešus skaitymus, atspausdintą paleidžia plisti iš rankų į rankas, o pasitaikius progai – atiduoda italų leidėjams. „Daktaro Živagos“ pasirodymas užsienyje įvertintas kaip nelojalus poelgis Tarybų valdžiai, kaip tėvynės išdavystė. Romanas antisovietinis, ne tik negarbinantis socializmo, bet kritikuojantis ir smerkiantis baisius poelgius su savo žmonėmis. „Jis kaltino kolektyvizaciją sužlugdžius ekonomiką ir pražudžius milijonus žmonių“. Varlamas Šalamovas, žymusis rusų Gulago rašytojas, rėmė ir žavėjosi Pasternaku. Apie „Daktarą Živagą“ jis rašė:

Skaitytojas dar neatpratintas nuo tikros literatūros, laukia būtent tokios knygos. Ir man, eiliniam skaitytojui, išsiilgusiam tikrų knygų, šis romanas ilgam taps didžiuliu įvykiu. Čia galingai užduodami klausimai, kurių negali apeiti nė vienas save gerbiantis žmogus. Čia (ir išsamiai) pasakojama apie tai, apie ką žmogus negali negalvoti. Čia su visu lyrišku žavesiu iškyla mūsų laikotarpio herojai. p. 164

Gyvenimu ir kūryba B. P. tęsė rusiškąją tradiciją (F. Dostojevskio, L. Tolstojaus) – kančios, dramatiška meilė ir kūryba kaip visa ką apimančios ir įprasminančios. Juos visus viliojo grožis, atspindintis emocines kančias, „pavargęs grožis“. B. P. „Daktaro Živagos“ rašymas kaip jausmų raiška. „Kančia suteiks mano kūrybai gilumo, aštrių bruožų ir sąmonei“. Taigi kai Olga Ivinskaja balansuoja ant mirties ir gyvenimo ribos Gulage, įelektrintas kaltės ir skausmo dėl mylimos moters B. P. patogioje namų aplinkoje (itin buitiškos ir racionalios antrosios žmonos Zinaidos viskuo aprūpintas) rašė Laros ir Jurijaus Živagos tragišką meilės istoriją, tuo pačiu užaštrintu žvilgsniu vertindamas ir Rusijos situaciją.

B. P. galėjo emigruoti, valdžia netgi siekė jį ištremti iš šalies, bet jis, nors tėvai, seserys, pirmoji žmona ir sūnus tuoj po revoliucijos išvyko ir gyveno iš pradžių Berlyne, vėliau Anglijoje, palikti prieštaringos savos šalies nesiruošė. Ar B. P. buvo taip prisirišęs prie Rusijos, ar tiesiog intuityviai jautė, kad emigravęs negalės kurti? Jis buvo žinomas ir garbinamas poetas, ypač jaunuomenės ir inteligentijos, į skaitymus susirinkdavo sausakimšos salės. Vėliau valdžia pasiekė atvirkštinio proceso, už „Daktarą Živagą“ paskyrus Nobelį, organizavo vadinamosios liaudies išpuolius kaip prieš tėvynės išdaviką.

Borisas Pasternakas laikėsi ypatingai griežtos darbo drausmės kaip ir asmeninio režimo. Jis bijojo, kad pasikeitus aplinkai, negebės įeiti į vėžes ir tai trukdys kūrybai.

Kitas klausimas, norom nenorom persekiojantis galvojant ir skaitant apie šį unikalų rusų rašytoją – ar būtų „Daktaras Živaga“ be Olgos Ivinskajos? Ko gero, visai kitoks. Olga Ivinskaja buvo ne tik mūza, bet ir padėjėja, rėmėja, o, pasirodžius romanui, ir jo patikėtinė, atstovavusi nenuspėjamąjį Pasternaką partiniuose jo asmenybės svarstymuose, romano aptarimuose ir pasmerkimuose. 1978 m. Amerikoje išleista Olgos Ivinskajos biografinė knyga „A Captive of time“ apie Borisą Pasternaką.

Bet, ko gero, kad ir kaip B. P. rėmė materialiai Olgos šeimą, buvo atsidavęs jos vaikams, ypač dukrai Irinai, vis dėlto realiai jis nesuvokė į kokį pavojų jų meilė stumia Olgą. Labai greitai tai paaiškėjo jam mirus. Rašytojas būdamas garsus ir žinomas visame pasaulyje užsitikrino lyg savotišką apsaugą nuo pačių žiauriausių ir kraštutinių valdžios bausmių, jis buvo itin nepatogus asmuo, nepaklūstantis nubrėžtoms melo normoms, o dar ir neprognozuojamas, kaip pasielgs kokiu atveju. Susidoroti tiesiogiai su juo būtų reiškę neigiamą vertinimą užsienyje ir būtų akivaizdus įrodymas apie represijas Sovietų šalyje. Keršto ir įbauginimo įrankiu tapo Olga: kalėjimai, tremtys. 1960 suimta ir įkalinta ne tik ji, bet ir dukra Irina.

Jis buvo ir didvyris, ir bailys, genijus ir naivus kvailelis, iškankintas neurotikas ir šaltakraujis strategas. Jo ištikimybė Rusijai ir tautai nė karto nesusvyravo. Jo ištikimybė Olgai nebuvo tokia tvirta. Nepaisant visko, ką ji darė ir buvo pasirengusi dėl jo padaryti, nepaisant pavojaus gyvybei, Ivinskaja negalėjo juo pasikliauti. p.268

Knyga tikrai bus įdomi, kas domisi rusų literatūra, skaitę „Daktarą Živagą“ ar ieško praeities laiko – absurdiška sovietinės sistemos melo ir represijų sistema kaip ant delno.

Vertinimas: 4,4/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s