R. Service. Stalinas: kn. 1

Service, Robert. Stalinas: kn. 1/ Service R.; iš anglų k. vertė Helga Gavėnaitė, Kaunas: Obuolys, 2012. – 474 p.

„Stalinas veikė žmones tarsi žemės drebėjimas“ p. 8

Nors apie tokius diktatorius žudikus kaip Hitleris, Stalinas prirašyta turbūt tonos, vis dėlto smalsa tiek tyrinėtojų, tiek skaitytojų, ko gero, nemąžta. Kas bebūtų – bepročiai ar blogio genijai – jiems pakluso (ir patikėjo?) milijonai, jie lėmė absurdiškiausius dalykus, pasaulio istoriją ir žmonijos likimą. Kiek bebūtų tyrinėta, iki galo nebus aišku, kodėl iškyla tokios (anti)asmenybės (na, gal ir atsakoma: istorinės aplinkybės, demokratijos trūkumas, Stalinas ir kiti bolševikai užaugo tuo metu, kai didžiosios pasaulio valstybės naudojo jėgą prieš užkariautas tautas ir pan.), bet kas nulemia žmogaus virsmą žvėrimi, juk iš motinos įsčių visi kūdikiai bejėgiai ir nekalti? Dostojevskio „Nusikaltime ir bausmėje“ nužudžiusį senutę jaunuolį sutriuškina sąžinė, gyvenime gi – manipuliuojama gyvybėmis lyg tai nebūtų jokia vertybė, o žudymas – natūralus valstybės valdymo metodas.

Kaip sakoma knygos pradžioje, autorius R. Service (anglų istorikas, Sovietų laikotarpio nuo Revoliucijos iki Stalino mirties 1953 m.tyrinėtojas, žymiausi veikalai: apie Staliną, Leniną, Trockį) turėjo tikslą į Stalino asmenį pažvelgti visapusiškiau, viena, nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos atsilapojo visos Rusijos archyvų durys ir atsirado proga išsamiau įvertinti uždaros šalies įvykius, antra, jam rūpėjo panarplioti diktatoriaus žmogiškąją pusę.

Stalino kulto laikais jo gyvenimo ir veiklos faktai vieni nuslėpti, kiti suklastoti, didysis vadas tarsi be ribų, nes pagrindinis savęs rašytojas ir redaktorius buvo jis pats. A. Solženicyn „Pirmajame rate“ ironizuoja: „niekas taip protingai, taip nuoširdžiai, taip teisingai neparašys apie tavo darbą, apie tavo vadovavimą, apie tavo savybes kaip tu pats. Ir teko Stalinui kviestis tai vieną, tai kitą šio kolektyvo narį, pamažu šnekučiuotis, žiūrėti jų rankraščius, švelniai nurodinėti klaidas, siūlyti formuluotes.“

Nors besirūpinantys savo imidžu praeities pėdsakus irgi linkę naikinti. Archyvuose ir jį pažinojusių amžininkų, kuriems netyčia pavyko išlikti gyviems, atsiminimuose medžiagos apie Stalino vaikystę, artimuosius, jaunystę, o ir santykius šeimoje ne kažkiek. R. Service mėgina atskleisti ne tik kokiems istoriniams revoliuciniams reiškiniams įtakojant formavosi Vado (Šeimininko) asmuo, bet ir užčiuopti žmogiškuosius Josifo Džiugašvilio virsmo į Staliną (сталь – plienas) faktorius. Siekiama parodyt, kad Stalinas, bent jau pirmoje gyvenimo pusėje, „buvo dinamiška ir įvarialypė figūra, nors taip manyti nėra įprasta. Žinoma, kad Stalinas buvo biurokratas ir žudikas; bet jis taip pat buvo ir tautos vedlys, rašytojas ir redaktorius, teoretikas (įv. sričių), pusėtinas poetas (jaunystėje), meno gerbėjas, šeimos vyras ir net žavėtojas.“ p. 6 Bandoma sujungti du dalykus: požiūrį, kad viskas vyksta dėl tam tikros priežasties – struktūralizmą – ir diachroninį požiūrį.

Dalis knygos – KP istorija, nesakyčiau, kad įdomi: intrigos, tarpusavio kovos, revoliucija, nors ir siekta, bet netikėtai kaip iš dangaus šastelėjusi. Bendražygiai ir konkurentai. Priešaky Leninas, Stalino žavėjimosi objektas, nors ir ne viskas atrodo mokiniui priimtina mokytojo filosofijoje. Bet ir vienas, ir kitas sutaria baisiausiu klausimu: teroras, valymas būtini norint įtvirtinti ir išlaikyti valdžią. Diktatūrą. Vis dėlto Balandžio tezėse (Testamente) Leninas įžvalgus ir susirūpinęs įspėja dėl Stalino pavojaus Revoliucijos reikalui. „Stalinas pernelyg šiurkštus, o tai yra toks trūkumas, kuris visiškai pakenčiamas mūsų aplinkoje ir mūsų tarpusavio santykiuose, bet netoleruotinas generalinio sekretoriaus poste. Reikia konkretesnio, lojalesnio, paslaugesnio ir atidesnio partijos bičiuliams bei mažiau kaprizingo.“ p. 251

Kas padėjo Stalinui apeiti nepasitikėjimą, neįvertinimą ir tapti Sovietų Sąjungos valdovu? Bendražygių neįžvalgumas ar jo paties gebėjimas strateguoti, politinis gudrumas? Ryžtas, valia ir drąsa, kurių jam kaip lyderiui tikrai netrūko?

Istorinėse knygose – faktai ir skaičiai, ne tai kad fiction literatūroje rašytojo patirtis, fantazijos ir nuojautos. Bet būtent meniniame kūrinyje per atskiro indivdo likimą atsiveria istorija gyvai ir įsimintinai. Vieno individo kančios ir mirtis paliečia smarkiau negu pateikti milijonų sunaikinimai skaičiais, golodomorų aukos pamatyta nuotrauka įsimena ne tik skaudžiai, bet ir atspindi tragedijos mastą. Kai skaičiai gigantiški tiek nužudytų, tiek įkalintų, kažin kaip keistai jie nebedaro emocinio poveikio: milijonas, du, trys, dešimt – lyg iš tikrųjų tai būtų ne gyvi žmonės, o į skaičius paverčiami kažin kokie daiktai.

Tyrinėtojai mano, kad dėl Stalino kaltės nužudyta daugiau kaip 20 milijonų žmonių. Žlugus SSRS ir gavus priėjimą prie archyvų buvo galima patvirtinti šiuos skaičius.

Stalino aukos:

1932–1933 m. 8–15 milijonai žuvusių bado metu Ukrainoje, Pavolgyje, Šiaurės Kaukaze ir kitose SSRS vietose;

1,8 milijono nužudytų politinių ir kriminalinių kalinių;

2,7–5 milijonai kalinių ir tremtinių, mirusių dėl blogų gyvenimo sąlygų.

Pirmoje dalyje nuosekliai chronologine tvarka perteiktas Stalino (1878–1953) gyvenimas nuo vaikystės iki Antrojo pasaulinio karo, nepamirštant sunkių išgyvenimų – skurdas, girtuoklis tėvas, nuolatinės kovos dėl savo asmens įtvirtinimo tarp vaikų, vėliau tarp jaunuolių, siekimas mokslo, stropus ir gabus mokinys Gorio dvasinėje gimnazijoje, vėliau Tiflisio dvasinėje akademijoje ir posūkis į priešingą pusę – revoliucinę ir antireliginę liniją. Vienokią ar kitokią žmogaus poziciją, charakterį nulemia visa, kas susirašo jo genetinėje ir patirties atmintinėje, bet kad ir kaip vardijami įvykiai, sutikti asmenys, istorija, aplinka – vis dėlto, kas padarė Staliną tokio lygio monstru, sveiku protu nesuvokiama. Nors lyginant su dabartiniais politiniais lyderiais, vykstančiais įvykiais, netgi visiškai pasauliniu mastu nereikšmingais darboviečių viršininkų veiksmais, verslo ir karjeros lyderiais – nemaloni mintis kirba: vienoks ar kitoks puikybės ir susireikšminimo monstras slypi kiekviename, ir oi kaip dažnai pasireiškia, nes lyderystės siekimas ir nesveikas ryžtas išlaisvina ne visada moralias jėgas. Bet kaip Stalinas sugebėjo taip įsitvirtinti ir, naikindamas tolimus ir artimus, įvarė milijonams baimę ir nuolankumą – vis tiek sunku suvokti. Ir netgi mistiškai sukelti sau meilę: 1953 m. po Stalino mirties gedėjo ir verkė milijonai – vieni, aišku, iš laimės, kiti gi, sako, iš skausmo ir gailesčio.

Gruziniška kilmė, kaukazietiškas garbės ir keršto suvokimas, ryžtas, užsispyrimas, valia, patirtas skurdas ir žeminimas vaikystėje, Lenino pavyzdys, žavėjimasis Ivanu Rūsčiuoju, Makiavelio „Princu“ ir kitais didžiaisiais valdovais, manija viską kontroliuoti ir nepasitikėti – viskas, ir vis tiek neaišku: kas nulėmė Stalino virsmą iš žmogaus į žudiką ir naikintoją.

Autorius vardina skaičius ir teroro masto apimtis: Stalino žiaurų posūkį nuo Nepo link forsuotos industrializacijos, badu ir masine pražūtimi virtusios kolektyvizacijos; lagerių tinklo išplėtimą, įvairius teroro etapus:

1918–1919 pilietinio karo metu degino kaimus, kad įbaugintų gyventojus ir priverstų juos besąlygiškai paklusti Raudonajai armijai;

sunaikino buožes kaip klasę

kazokų etninis valymas

lenkų, gyvenusių Maskvoje žudymas ir trėmimas

dvasininkijos anuliavimas kaip luomo

1937–1938 Didžiojo teroro metai. Ir svarbu jau buvo ne tik surasti kaltų ar įtartinų, bet įvykdyti skaičių planą – kad ir suimant kas papuola. Bet autorius – nors skamba makabriškai – įvardija ir teigiamus Stalino pasiekimus: industrializacija, visuotinis raštingumas – daugiau kažkaip, matyt, ir labai stengiantis nelabai įmanu ką nors paminėti.

Knygai ir autoriui mestas kaltinimas, kad per daug humanizuotai perteikta Stalino ir jo epochos interpretacija, bet R. Service atsikerta, kad neteisinga Staliną vaizduoti kaip visiškai su mumis nepalyginamą padarą. Tai pavojinga, nes monstrais ne gimstama, jais tampama. Ir čia turbūt galima pasiremti ir G. Grasso ypatingu dėmesiu istorinės atminties būtinumui, ir ne bet kokios – kritinės, ne monumentaliosios, aukštinančios didvyrius, ir ne emocinės, kur į viską žiūrima pro jausmų prizmę – kritinės, kad būtų galima įvardinti, kodėl taip atsitiko, gyventi dabartyje, išvengiant tokių sodomiškų gomoriškų nusikaltimų ateityje. Tai tinka ir Hitlerio, ir Stalino politikai, ir tiems, kurie kaltina tautas apgavusius monstrus, o savo nuolankumą ir užmaršumą humanizmui pamiršta.

Vertinimas: 4/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s