A. Solženicynas. Pirmajame rate

Solženicynas, Aleksandras. Pirmajame rate: romanas/ A.Solženicynas; iš rusų k. vertė Eugenijus Ignatavičius. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos l–kla, 1991. – 782 p.

Kai Lietuvoje veik visi – besigėrintys ar besipiktinantys – „Tarp pilkų debesų“, filmo suintriguoti ar nuvilti metėsi prie knygos, tikėdamiesi – ko? – kad skelbiamas bestseleris iš tikrųjų yra kažkas tokio – tookio, ko nė viens negebėjo lig šiol papasakoti apie Sibirą, trėmimus ir pasaulis pagaliau pamatys, kaip buvo iš tikrųjų, toliau skaitau A. Solženicyną, šįkart „Pirmajame rate“. Čia tas atvejis, kai smukdanti politinė sistema ir ribinės patirtys komunistinio teroro laiku ne tik tampa kūrinio tema, ne tik tikslu fiksuoti ir pasakoti istoriją, kad joje kuo mažiau liktų baltų dėmių, bet ir ribinėse situacijose formuojasi asmenybės. Stiprios ir ištikimos pirmiausia sau. A. Solženicynas ištaria stulbinančią ir paradoksalią frazę: „Didelė laimė, kad mane pasodino. Jeigu to nebūtų atsitikę, tai aš kaip ir daugelis kitų nebūtume tapę tokiais, kokiais tapome.“ Žmogus tobulėja tiktai kančiose – tęsiama dostojevskiška tradicija, bet jau makabriškoje žiaurumo aplinkoje.

Veik distopinis romanas, kur protingiausius sukišę į Marfino kalėjimą, valdo ir verčia kurti žmonijos naikinimo ir pavergimo priemones, neprotingieji, primityvieji. Regis, tai nesveika fantazija, juolab, kad laikas palieka tik rašytų ar ištartų žodžių kopijas, gyvuosius liudininkus paimdamas amžinybėn, kur, kaip sako religija, visi bus teisiamieji, bet ne teisėjai. Ir tiesiog jau sunku tikėti, kad realybė galėjo būti tiek brutali ir nelogiška, apversta aukštyn kojom su iškreiptomis vertybėmis ir dirbtinėmis tiesomis.

Kaip ir kiti rašytojo romanai „Pirmajame rate“ nėra autobiografinis, bet tokio pobūdžio kūrinio niekas neparašys be asmeninės patirties. O ta patirtis buvo visiškai šviežia ir išgyvenimai neatsijoti laiko, rašyta tremties metais, vos išėjus iš kalėjimo. A. Solženicynui pavyko išvengti emocijų perviršio, galbūt tas besperpektyvis santykis kūriniui išėjo į gera: šaraškės buitis, kaliniai, prižiūrėtojai – nors viskas apvilkta ironija ir netgi sarkazmu – skaitytojui skleidžiasi detaliai, neaplenkiant nei aprangos, nei valgio, nei dienos rutinos, įpročių smulkmenų. Griežtai apibrėžtas erdvėlaikis (kaip ir kituose kūriniuose): 1949 metų trys gruodžio dienos Marfino kalėjime išsiplėtę į didžiulę 780 puslapių apimtį. Ir tose trijose dienose telpa ne tik kalėjime vykstantis šalies tikrojo elito gyvenimas, („Jūs paklausite, kokių čia nelaiko? Matematikai, fizikai, chemikai, inžinieriai radistai, telefonijos inžinieriai, konstruktoriai, dailininkai, vertėjai, knygrišiai, net vieną geologą apsirikę atvežė.“ p. 14) bet, regis, visa to meto sovietinė šalis su Didžiuoju Vadu ir nuo jo tįstančiomis valdytojų pakopomis, lageriais, kaliniais ir jų žmonomis, prižiūrėtojais, kančia, viltimi ir beviltiškumu. Ir ne vien: kalinių pokalbiai, diskusijos apie mokslą, filosofiją, dailę, kultūrą romaną daro ne tik literatūriniu, bet ir visapusišku daugelį sričių apimančiu – filosofiniu, politiniu, istoriniu veikalu.

Įvadiniame žodyje, knygą rašytojas dedikuoja šaraškės draugams ir išvardija tris patirtus kūrinio etapus:

parašytas – 1955–1958

sudarkytas – 1964

atkurtas – 1968

Šiek tiek paralelių su rašytojo gyvenimu. 1945 metais nuteistas aštuoneriems metams pataisos darbų lagerio patyrė badą, šaltį, sunkus darbas vos nepražudė A. Solženicyno. Ir išgelbėjo jį, kaip ir knygos veikėjus, perkėlimas į netoli Maskvos esantį kalėjimą – mokslinį institutą, kuriame Vidaus reikalų ministerijos prižiūrimi mokslininkai–kaliniai kūrė dekodavimo metodus, kaip sakoma ne kartą romane, kad pavergtieji padėtų efektyviau kontroliuoti šalį ir atsijoti nepatikimus. Taigi kalinių išradimų dėka į kalėjimus ar anapilin būtų pasiųsta dar daugiau piliečių. Kalėjime susipažino ir susidraugavo su žmonėmis, kurie jam padarė didžiulį poveikį: Levu Kopeliovu, Dmitrijumi Paninu, tapytoju Sergejumi Ivašovu–Musatovu, vėliau tapusiais „Pirmojo rato“ veikėjų prototipais. Romane atsiskleidžia ir liūdna A.Solženicyno vedybinio gyvenimo patirtis. Dar studijuodamas Rostovo universitete jis vedė bendramokslę Nataliją Rešetovskają, kuri po jo suėmimo atsekė į Maskvą. Laboratorija, kurioje ji siekė daktaro laipsnio, buvo slapta ir per vieną iš retų susitikimų su vyru Natalija pranešė, kad vadai jai liepė išsiskirti, jei nori likti darbe. 1952 metais pora išsiskyrė. Po trejų metų šaraškėje, 1950–aisiais, A.Solženicyną perkėlė į lagerį šiaurės Kazachstane. Sekinantį darbą, atšiaurų klimatą, sargybinių žiaurumus ir stovyklos administratorių korupciją rašytojas vaizdžiai aprašė apysakoje „Viena Ivano Denisovičiaus diena“. Plačiau

Romane tiek daug visko: skirtingų veikėjų, smulkmenų iš įvairiausių gyvenimų, pradedant Stalinu, partinėmis viršūnėmis, baigiant kaliniais, jų žmonomis, aukščiausio ir žemiausio lygio prižiūrėtojais; filosofavimų, istorinių, politinių pokalbių, kad skaitant pradedi nerimauti – autorius pasiklys ir pames ką nori pasakyti tame devyniolikto a. literatūros stilių primenančiame pasakojime. Bet A. Solženicynas pasakoja su tokia aistra ir užsidegimu, kad didžiulės apimties knyga ne tik neprailgsta, bet viskas, atrodo, savaime suteka į vieną srovę, visos linijos ir motyvai surišami natūraliai ir įtikinamai literatūrinėje ir istorinėje plotmėje.

Du paradoksalūs gyvenimo lygmenys: aukščiausiai stovintys ir politiniai – 58 straipsnio pasmerktieji, „nuteisti už mąstymo būdą, net ir už neišsakytas mintis“. Čekistai ir vykdomojo komiteto privilegijuotieji – sluoksnis, kuriam garantuotos materialinės gėrybės, jų palikuonims – pertekliumi klota ateitis. Sunku pasakyti, su sarkazmu, o gal net rimtai pagal to meto situacijos absurdiškumą, rašytojas „partinio elito“ pokalbyje mesteli frazę, kad geriausi vyrai – čekistai, daugiausia uždirbantys ir daugiausia gaunantys, kas neįmanu kitiems sovietiniams piliečiams. Diplomatui Ipolitui Volodinui ne tik Sovietų Sąjungoje išskirtinės sąlygos, jis važinėja po laisvąjį pasaulį, mato, kas dedasi už geležinės uždangos, gyvena tik saujelei išrinktųjų prieinamą prveligijuotą gyvenimą: puikiame bute, su gražuole įnoringa žmona, pobūviai, teatrai, kelionės. Kuo gali būti nepatenkitas toks pilietis? Ir dar laukia paaukštinimo tarnyboje. O nepatenkintas, regis, Volodinas viskuo: moterimi, darbu, aplinka, bendravimu su jį supančiais, labiausiai – savimi. Jis suvokia realybę ir savo išskirtinę padėtį, mėgaujasi ja ir bjaurisi tuo pačiu – melagingos kalbos, melagingi veiksmai jį daro tarsi ne žmogumi, o išsekinta marionete. Kaip ir kiekvieną veikėją – sėkmingą diplomatą A. Solženicynas verčia nuolat svertis žmogiškumo svarstyklėmis, svyruojant toms tai į vieną, tai į kitą pusę. Vidinė kova ir prieštara makabriškoje šalyje, kur visi nuo kalinio iki ministro, nuo suvargusio kaimiečio iki arčiausiai Stalino stovinčių, nesvarbu, kiek kuris materialiai apsirūpinęs ir kiek laisvės ar nelaisvės patirčių – vienijami, ne, greičiau apsėsti visi to paties emocinio segmento – baimės. Kalinys nežino, kas jį apskųs – gal net ne iš piktos valios, tiesiog kad patenkintų informatoriaus statusą, nors jau viską praradęs ir kaip Neržinas sako „žmogus, iš kurio jūs atėmėte viską – jau nepavaldus jums, jis vėl laisvas.“ p. 103, vis tiek bijo – etapo, pridėtų dar penkių, dešimties metų lagerio ar kalėjimo; prižiūrėtojai, kalėjimo viršininkai vykdantys uoliai, dažnai per uoliai, įsakymus, kaustomi irgi baimės, jie tik varžteliai Stalino sistemoje ir bet kada gali būti suimti, irgi pasiųsti etapan ar mirtin.

Čia ir slypėjo visas dabartinės padėties tragizmas: daužė per snukį – ir verkti negalėjai. Smaugė vidur dienos – ir reikalavo, kad atsistojęs plotum“. p. 566

Ir visiems baimės apimtiems piliečiams diriguoja vienintelis, regis, net ne žmogus – antžmogis, šėtonas – galingas ir nepalaužiamas. Vienas prieš milijonus? Valdomas, ko gero, nė kiek ne mažesnės baimės negu eiliniai žmogeliai. Jo braižas – „aklas draugų ir priešų sulyginimas“, niekuo negalima pasitikėti, kraštutinės saugos priemonės ir savivalė.

Stalinas buvo baisus tuo, kad neklausydavo pasiteisinimų, jis nė nekaltindavo – tik sujudindavo ūsų galiuką, ir ten, viduje, nuosprendis priimtas, o pasmerktasis jo nežinodavo: ramiai išeidavo, jį suimdavo naktį ir paryčiais sušaudydavo. p. 140

Atrodytų A. Solženicynas stipriai hiperbolizuoja vado įpročius ir elgesį su „bendražygiais“, bet dokumentikoje apie Staliną, pasakojama tai kaip tikri faktai – vaizduotė kažin ar pajėgi sukurti šitokio masto absurdo teatrą. Bet A. Solženicynas seka tą baisią tikrovės pasaką ne tik savitu ironijos ir empatiškos pagailos nuspalvintu stiliumi, bet aistringai ir gyvai, istorija ir įvairiausių veikėjų kraupiausi išgyvenimai tarsi oras sprūsta iš plaučių, kai jau negali nekvėpuoti, kai negali nekalbėti, tiesiog vidinė būtinybė verčia rašytoją pasakoti iki smulkmenų, iki skausmą ir netgi beviltišką juoką kelinčios atverties ištikusią šalį ir žmones nelaimę. Katastrofą.

Kur žmogus bebūtų: sovietiniam pragare ar sovietiniam rojuje, Neržinui ir Volodinui prisieina laikyti tą patį – žmogiškumo egzaminą, kita forma, nes jų padėtys skirtingos, bet abiems lemtingą. Neržinas įžūlus kalinys, išmanąs įstatymus“, nemėgstamas kalėjimo viršininkų, gali rinktis: pateikti naują dešifravimo išradimą ir taip, bent žadama, išeiti į laisvę, aišku, pasirinkęs gali teisintis ir gintis prieš kitus ir save: jei ne aš, kiti sukurs naują įrankį žmonių pokalbiams šifruoti ir padės juos suimti kaip nusikaltėlius arba… į etapą, kur badas, šaltis, ligos, mirtis…

Diplomatas Volodinas gi laukia patvirtinimo paskyrimui į JAV, viskas kaip sviestu patepta, kuo toliau nuo baisios šalies. Išbandymas jį užklumpa atrodo staiga: ogi nugirsta, kad sovietai planuoja įsigyti bombos gamybos schemą ir jį ištinka šokas: na, bomba tai jau ne, bombos bepročiams per daug. Ir jis impulso pagautas, vėliau ir gailisi, sukaustytas baimės galėtų, rodos, atšauktų savo poelgį – skambina į užsienio ambasadą, norėdamas išgelbėti pasaulį. Iš tikrųjų tai ne impulsas – nepasitenkinimas, nepakeliamumas sovietinio režimo kaip pūlinys iškerojęs jo sąmonėje, tereikėjo vieno ar kito atsitiktinumo, kad sprogtų.

A. Solženicynas „Pirmajame rate“ nutapo milžinišką pokario metų sovietinės šalies paveikslą su daugybe veikėjų. Marfino kalinių istorijos panašios – mokslininkai, inžinieriai, matematikai, visi išsilavinę, inteligentai, daugiausia buvę frontininkai, su baisia lagerių ir kalėjimų praeitimi, bet… ir kiekvienas kuo nors ypatingas: filologas Rubinas, užkietėjęs komunizmo ideologijos romantikas ir gynėjas; talentingas inžinierius Neržinas, ne tik techninių mokslų atstovas, bet aistringas diskutuotojas apie politiką, filosofiją, meną, tuo pačiu itin jautri ir emocinga asmenybė: kaip jam skaudu, atėmus žmonos dovanotą Jeseniną, regis, visų tragedijų ir ką tenka patirti nuteistajam su kaupu, o knygelė tokia smulkmė, o ne, tik ne jam, tai kaip atimti kažką itin svarbaus – dalį žmogaus esmės. O kur išdidusis grafas Sologdinas; turbūt visus revoliucijos ir karo išbandymus ant savęs pernešęs valstietis Sorokinas, kuris keičiantis valdžioms, bėgiodamas iš vienų pusės pas kitus, stengėsi išgyventi ir išsaugoti šeimą; daugybė įvairiausių asmenybių, sužalotų represijų, persekiojimų, kankinimų. Bet A. Solženicynui svarbiausia parodyti – nepalūžusių. Ir tie protagonistų lemtingi pasirinkimai – tai tarsi atkaklus pasipriešinimas sistemai, griovimui, nepaliaujant teigti, kad žmogumi reikia išlikti  net tuomet, ypač tuomet, kai nelaiko tavęs žmogumi.

Knyga pirmą kartą išleista 1969 metais JAV leidykloje. Pavadinimas „Pirmajame rate“ nuoroda į Dantės pragaro ratus. Pirmasis buvo skirtas Antikos išminčiams – ne nusidėjėliams, tačiau pagonims.

1968 m. angliškai išleista „Vėžininkų korpuso“  pirmoji dalis ir kiek vėliau „Pirmajame rate“ vis dar idealizuojantiems socialistinį gyvenimą TSRS ir į Staliną žiūrintiems jei ne palankiai, bet vis dėlto pakančiai dėl jo indėlio į Antrojo pasaulinio karo pergalę buvo proga atmerkti akis ir įjungti klausą. Detaliai ir gyvai rašytojas – blogio metraštininkas – pasakoja sveiko proto žmogui neįsivaizduojamą lagerių ir kalėjimų gyvenimą. A. Solženicynas iškart buvo paskelbtas iškalbiu stalinizmo baisybių liudytoju ir vienu didžiausių rusų rašytoju.

Tokie kūriniai kaip „Pirmajame rate“ aktualūs ir šiandien: ne vien dėl istorijos liudijimų – platus spektras psichologinių, filosofinių, politinių pasakojimų ir apmąstymų atskleidžia baisias politinių eksperimentų ir asmens kulto pasekmes žmonijai, demokratijos trapumą ir individo atsakomybę dėl vykdomų niekšybių. Stiprus romano ne tik ironiškasis pradas, bet ir didaktinis.

Vertinimas: 4, 7/ 5

Įrašo “A. Solženicynas. Pirmajame rate” komentarų: 1

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s