A. Roy „Didžiausios laimės ministerija“ – pravertos durys tarp dviejų pasaulių.

Roy, Arundhati. Didžiausios laimės ministerija: romanas/ A. Roy; iš anglų k. vertė Danguolė Žalytė. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 408 p.

A. Roy (1961) – indų kilmės rašytoja, išgarsėjusi prieš dvidešimtį metų romanu „Mažmožių dievas“, ir štai siurprizas: po tiekos laiko naujas, ypač nacionalinis, apibrėžtų erdvių (Indija – Kašmyras) ir nenuspėjamų tipažų kupinas kūrinys „Didžiausios laimės ministerija“. Man tai pirmoji pažintis su šia rašytoja: nesergu Indijai nei geografiniu, nei kultūriniu smalsumu, juolab istoriniu, nesvajoju į ją nukeliauti ir greičiau vengiu skaityti apie tą chaosu dvelkiančią ir pernelyg kultūriškai ir socialiai tolimą šalį. Kažkada skaitydama Rushdy suvokiau, kai nežinai politinių, socialinių, kastinių ir visokių kitų erdvėlaikio apibrėžtų specifinių dalykų, tai ir tas skaitymas lyg vaizdžiais sakiniais sukurtos fantastikos. Nors, kita vertus, visai kitaip su Garsija Markesu: daugiasluoskniai magiškojo realizmo tekstai atrodo ir suprantami, ir netgi užburiantys dėl platesnio bendražmogiškojo filosofinio lygmens.

Patį pavadinimą galima perskaityti kaip stipriai ironišką – ministerija vis dėlto valdžios institucija, o čia dar emocinio pobūdžio – laimės. Bet galima traktuoti ir visiškai tiesmukai kaip viltingos išeities tašką – kiekvienas asmuo: atsiskyrėlis ar atskirtasis, keistuolis ir nepritapėlis gali rasti savo vietą, draugus ir tuos, kas jį supras, o laimė ir gero gyvenimo samprata taipogi nevienareikšmė, šioje knygoje autorė atsisuka į marginalus, jų kasdienybę ir siūlo tarsi išeitį – kas bebūtum, būk laimingas.

Knygos įžanga įspėjanti, šokiruojanti ir hiperbolizuota kalba prognozuojanti pasaulio ekologinę katastrofą, ekonominė pažanga ir mėgavimasis šiandiena užgožia rūpestį dėl rytdienos.

Grifai išnyko, apsinuodiję diklofenaku, karvių aspirinu, duodamu joms kaip relaksantas, malšinti skausmui ir didinti pieno gamybai, nes šie vaistai veikia – veikė – juos kaip paralyžiuojamoji nuodingoji medžiaga. Kiekviena melžiama karvė ar buivolė chemijos atpalaiduotais raumenimis padvėsusi tapdavo užnuodytu masalu grifams. Galvijams virstant vis pieningesnėmis mašinomis, nes miestas suvalgydavo vis daugiau ledų, irisinių trupinėlių, karamelinių vaflių ir šokoladinių traškučių, išgerdavo vis daugiau pieniškų mangų kokteilių, grifai nukorė galvas, lyg būtų pavargę ir nepajėgūs būdrauti. Nuo snapų jiems varvėjo sidabrinės seilių barzdos, ir vienas po kio jie negyvi nupuolė nuo šakų.

Nedaugelis pastebėjo, kad jaukūs senoliai paukščiai išstipo. Juk laukė šitiek pramogų. p. 6

Nepasakyčiau, kad taip įpuoliau į šią knygą ir negalėdama atsitraukti prarijau. Ne kartą dėl  siauros nacionalinės specifikos norėjosi užversti ir užversti užversti užversti… Kas sulaikė? Puikus vertimas, sklandus daug kur originalus vaizdiškai pasakojimas, nenuspėjamumas, trumpai tariant, literatūrinis grožis.

„Didžiausios laimės ministerija“ – postmodernus maginio realizmo, apjungiantis įvairius žanrus romanas. Maginiu realizmu dvelkianti pirmoji knygos pusė apie hidžrą (hermofroditą) Andžam, gimusią su vyriškos ir moteriškos lyties bruožais, brandos metu pasirinkusią būti moterimi, pasitraukusi iš namų į Indijoje įteisintą kaip trečiosios lyties (kūnai su dieviškomis sielomis) hidžrų bendruomenę, jos neįtikėtiną, spalvingą kaip garsiausios Delio transvestitės, žurnalistų ir televizininkų numylėtinės gyvenimą savitoje bendruomenės erdvėje, vėliau atsiskyrėlišką lemtį kapinėse, kur įkuria savą makabrišką teritoriją, prieinamą tik atstumtiesiems ar likimo paženklintiems kaip pati Andžam.

Kita knygos pusė – istorinė: Kašmyro kruvinasis laikotarpis, žudymai, persekiojimai ir trijų draugų meilė vienai, irgi itin keistai moteriai.

Tiesą sakant, romane nekeistų dalykų kaipo nėra: specifinės erdvės, totalus chaosas, spalvinga, nors ir skurdi, realybė ir šalies politikos nė istorijos nežinančiam skaitytojui – mistiškai maginis chaosas ir skurdas. Keisti veikėjai, keistas karas, keista meilė.

Kastos, grupuotės, hinduistai, musulmonai, kašmyrai, padalintos teritorijos, vienokie ar kitokie nacionalizmai, kraujas, žudymai, lavonai ir… trijų moksladraugių, tapusių visiškai skirtingų pozicijų atstovais, meilė vienai keistuolių keistuolei – vienišai, be šeimos, be kilmės moteriai – irgi buvusiai moksladraugei Tilai. Neišskiriamai susipina beprasmiškas karas ir kasdienybė, žudikai ir aukos, kurstytojai ir paprasti žmonės, viltis ir sielvartas: <…> rasto lauke ir pargabento namo lavono kumščiai buvo pilni žemių, o tarp pirštų žydėjo geltonos garstyčios.“ p. 400

Kaitaliojamos ir pasakojimo formos, vienur trečiuoju asmeniu, kitur – vieno iš buvusių moksladraugių Kašmyro žvalgybos tarnybos viršininko pavaduotojo Garsono balsu ir peteikiant jo vertinamus įvykius. Tai jis priglaudžia savo name persekiojamą užsislaptinusią kovotoją Tilą, kuri tarsi pažadina jame ne tik jaunystėje patirtą meilę, bet ir atskleidžia dar naujus niuansus šalies vykstančioje istorijoje. Į Tilos gyvenimą telpa ir žvalgybos statytinis žurnalistas Naga, kuriam nėra, regis, nieko švento ir tikro, išskyrus šią keistą, keistai traukiančią moterį, iš tikrųjų save atskleidžiančią ir tikrą tik su trečiuoju iš draugų – Kašmyro laisvės kovotoju Musa, jųdviejų jausmai, tarpusavio santykiai nupiešti itin subtiliai ir, regis, tik kontūrais, visa trapu ir laikina ir galbūt tai dar labiau išryškina jausmų grynumą ir grožį, Musą – kaip neįmanomą sunaikinti Kašmyro pasiryžimą kovoti dėl laisvės.

Jis ištobulino meną susilieti su aplinka, dingti minioje, vapėti ir veidmainiauti, laidoti sužinotas paslaptis taip giliai, kad pats pamiršdavo, jog jas žino. Jis išmoko nuobodulio meno, tiek kęsti jį, tiek kelti. Beveik nebekalbėjo. Naktį vidaus organai, kuriems įkyrėjo šis tylos režimas, imdavo šnabždėtis svirplių kalba. Blužnis susižinodavo su inkstu, kasa per tylos tuštumą kuždėdavosi su plaučiais. p. 319

Toks atsidavimas – fanatiškas? – kovai, o gal naikinimui ir susinaikinimui, nevisai susivokiant tų musulmonų, kašmyrų, hinduistų ir kitų –istų reikaluose – kaip šventasis karas – tiesą sakant, gąsdina. Sunku nubraukti, dar maginio realizmo kūrinyje, tiesos ir netiesos ribas. Ar jos egzistuoja istorijoje? Kariaujant? Religinius ir tautinius karus?

Realybė, haliucinacijos ir mistika ne tik veikėjų nualintoje ir pažeistoje psichikoje, bet ir apie juos tvyrančiame chaose. Juolab, kai kiekvienas draugas yra priešas, o priešas – buvęs pažįstamas, šeimos narys ar mylimasis, kai ezopo kalba vyrauja šalia kasdienės ir suprantama tam tikrų grupių atstovams kaip reali.

Šiuo metu niekas nėra tikras, ar jautis nėra šuo, ar kukurūzo burbuolė nėra kiaulės koja ar bifšteksas. Bet gal toks ir turi būti kelias į tikrą šiuolaikiškumą? Kai pagalvoji, o kodėl stiklinė negali būti ežys, gyvatvorė – etiketo vadovėlis ir t.t.? p. 277

Viskas, ką rašo A. Roy, ir toli gražu, ko daug, deja, neįmanu pilnai suvokti, dvelkia smulkmenišku žinojimu – šalies, aplinkos, papročių, netgi drabužių ir gatvių apšvietimo, gamtos, įstatymų, vykusių žudymų, ginklų, kankinimų ir t.t. Tai tikrumas, su kuriuo rašytoja pasakoja per save perleistą Indijos, Kašmyro ir daugybės žmonių istoriją. Nekeista, nes pati autorė aktyviai dalyvavo politinėje veikloje, kovojo už žmogaus teises. Ir jai tikrai pavyko keistą ir chaotišką, pašaliečiui sunkiai suvokiamą erdvę ir jos žmones įkūnyti į simbolišką, ir vyriškos, ir moteriškos lyties, laimingą ir nelaimingą, benamę ir tobulus namus turinčią hidžrą Andžam: „riaušės vyksta mumyse. Karas siautėja mumyse. Indija ir Pakistanas yra mumyse. Ir niekas nesusitvarkys. Negali.“ O jos įkurtas Sudužusių širdžių viešbutis kapinėse yra tarsi kariaujančių tarpusavyje įvairiausių religijų, kastų tikrosios vietos atspindys – kapinės. Visa šalis tarsi kapinės – kas pasakys mirusiųjų ar gyvųjų karalystė. Kita vertus, praradusi mylimąjį Musą, ir keistuolė vienišė Tila randa ten ramybę ir netgi gyvenimo tikslą: įkuria mokyklą, kur vaikus moko kompiuterinio raštingummo, aritmetikos, piešimo, o svarbiausia, keistumo.

<…> apdaužyti kapinių angelai, sergintys savo nukamuotus globotinius, pravėrė duris tarp pasaulių (neteisėtai, tik vos vos), kad dar tebesančiųjų ir jau išėjusiųjų sielos galėtų bendrauti kaip svečiai vienoje puotoje. Gyvenimas pasidarė ne toks apibrėžtas, o mirtis – ne tokia baigtinė. Visa tapo šiek tiek lengviau pakeliama. p. 366

Vertinimas: 4,5/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s