J. Barnes. Vienintelė istorija

Barnes, Julian. Vienintelė istorija: romanas/ J. Barnes; iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė, – Vilnius: Baltos lankos, 2019. – 234 p.

Meilės sunkis

Visi turi savo meilės istoriją. Visi. Tegu ji baigiasi tragedija ar išgaruoja, tegu jos tikrovėje net nebuvo, tik vaizduotėje, bet ji tokia pat tikra. p. 48

Skaitant J. Barnes bet kurį kūrinį, jo taiklus, iš pirmo žvilgsnio paprastas ir tiesus žodis, analitinis gebėjimas prasiskverbti į slaptus aprašomo reiškinio kampelius ir pasirinktą siaurą temą išpildyti, galima sakyti, kaupinai – priverčia susimąstyti. Ir mąstyti, ne, gal greičiau mąstinėti ir užvertus knygą, ir ją pamiršus, o po kurio laiko visai nei iš šio, nei iš to vėl atgijus atmintyje ir vėl pakibus klaustukais: ei, ką tas J. Barnes paisto – negi iš tikrųjų gyvenimas krečia tokius šposus, kaip kad jis rašo?

Vienintelė istorija. Pirmosios meilės įtaka visam tolesniam gyvenimui.

Jaunuolio ir veik penkiasdešimtmetės moters meilės istorija.

Meilės sunkis.

Alkoholizmo, savinaikos tema.

Atminties galimybės ir netgi pareigos.

Daugiaplanis kūrinys, iškeliantis daugybę klausimų ir nors rašytojas virtuoziškai kaip tikras analitikas, regis, prasiskverbia į emocinę patirtį ir išgyventus santykius su moterimi įvairiausiais aspektais, vis dėlto atsakymų kaipo nėra, tiesiog tai, ko žmogus tikisi jaunystėje ir ką tenka patirti – lyg realaus ir paralelinio pasaulių priešpastatymas. Niekas nežino, ką iškrės ateitis, ir, kas tikrai aišku, kad praeitis: ir sunki, ir džiugi – niekur nedings ir persekios, neleisdama būti nei laisvam ir optimistiškam kaip jaunystėje, nei kategoriškam ir visažyniui. Niekas niekada nesibaigia.

Kaip keista, kai esi jaunas, nesi įsipareigojęs ateičiai, bet kai pasensti, atsiranda įsipareigojimai praeičiai. Tam, ko negali pakeisti. p. 186

„Ką jūs pasirinktumėte: labiau mylėti ir labiau kentėti ar mažiau mylėti ir mažiau kentėti“ – pirmasis knygos sakinys, klausimas, į kurį bandoma atsakyti pasakojant intymią dviejų žmonių istoriją, tai ir klausimas, į kurį stengsis atsakyti skaitytojas, mintimis krypdamas į savo, kitų patirtis, lygindamas jas ir sverdamas J. Barneso įžvalgomis.

Devyniolikos metų vaikinas įsimyli į motinas tinkančią moterį, su suaugusiomis dukromis ir smurtaujančiu geriančiu vyru. Susipažinę nedidelio miestelio teniso klube savo draugyste jie tarsi meta iššūkį vietiniams įpročiams ir moralinėms normoms.

<…> emociškai buvau labai jaunas, o gal tiesiog neįžiūrėjau tų kliūčių, kurias kiti matė plika akimi. p. 43

Patirtą nestandartinę meilės istoriją protagonistas reflektuoja iš metų tolybės. Kas yra meilė? Gyvenimo liūdesys? Kiek atsiduoti jausmui?

Iš laiko perspektyvos pasakotojas analizuoja savo gyvenimo istoriją, tiksliau sakant, pirmąją meilę. Su tam tikrais sentimentais, vertinimais, kaltės jausmu ir netgi grauduliu. Nors Keisis Polas sako: „atmintis sąmoningai iškelia į paviršių pirmiausia laimingus prisiminimus“ ir nori išsaugoti šviesųjį Siuzanos paveikslą, bet degradacijos ir žmogaus nykimo procesas niekur nedingsta, jis tamsiu šešėliu uždengia ir sėkmingai nueitą kelio atkarpą.

Amžiaus skirtumas, regis, netrikdo nei Polo, nei Siuzanos, nors skaitant mintiji, kad išsiskyrimą nulems būtent moters senėjimas, sutiktos jaunesnės moters žavesys ar tiesiog jaunuolis subręs ir pats pradės bodėtis dvigubai vyresne partnere. Toks standartinis spėjimas. Bet J. Barnes pasuka į kitus labirintus.

Studentas Polas Keisis netgi didžiuojasi savo nestandartine meile, kitokia moterimi, jaučiasi originalesnis ir įdomesnius santykius kuriantis vyriškis negu jo bendraamžiai. Jų artumui  negali pakenkti nei suaugusios Siuzanos dukros, nei Polo konservatyvių pažiūrų tėvai.

Standartiniu požiūriu – Siuzana turėtų būti laiminga ir netgi pakylėta, kad sugebėjo laimėti jauno vyriškio meilę, o pradėjus kartu gyventi, įgauti dar daugiau pasitikėjimo savimi kaip moterimi ir kaip asmenybe. Bet… kokioje tuštumoje atsiduria iš įprastos aplinkos pasitraukusi moteris, kad tiesiog stačia galva neria į tą duobę, kurioje matė ir niekino besikapanojantį savo buvusį sutuoktinį? Alkoholis išstumia ne tik meilę, bet ir gyvenimą. Taigi Polis „suaugo ir subrendo ne visai tradiciniu būdu – besirūpindamas alkoholike“. Ciniškas devyniolikmetis, įsivaizdavęs, kad išmano gyvenimą, kartu ir idealistas, tikėjęs, kad pavyks išspręsti bet kokią problemą, nusivilia ir suabejoja ir meile, ir savo galimybėmis: „Gal tu jos nemyli, o tik esi nuo jos priklausomas?“, pagaliau, suvokia, kad jos neišgelbės, tad turi gelbėtis pats.

Ji paliko jo gyveniime pėdsaką: paveikė tiek į gera, tiek į bloga. Jos dėka jis pasidarė dosnesnis ir atviresnis kitiems, bet sykiu įtaresnis ir labiau atsiribojęs. p. 210

Aišku, J. Barneso pasakojimas nėra nuosekllus siužeto vyniojimas nuo A iki Z, jis kiekvienai iš trijų dalių suteikia savitą stilių ir idėjinį lygmenį. „Dėstau įvykius nebūtinai chronologine tvarka. Manau, atminčiai būdingas specifinis autentiškumas, nė kiek nenusileidžiantis tikrovei.“ p. 26

Pirmoji dalis – pati meilės istorija, sakykim, keista, bet pakankamai šviesi. Antra – priklausomybių ir asmenybės degradacijos anatomija. Trečia – eseistinė, apibendrinanti, tos pačios istorijos analizė tarsi bandant įvertinti gyvenimą ir suvokti, kas iš tikrųjų atsitinka su žmonėmis.

Meilė ir patirtis iš vyro pozicijos, moteris vis dėlto lieka antrame plane ir jos asmenybės kitimo aplinkybės neišanalizuotos, gal net nemėginta prasiskverbti į psichologinius išgyvenimus, nulėmusius jos negebėjimą sąmoningai gyventi.

Kiekviena dalis papasakota skirtingu asmeniu: aš, tu, jis. Tai tarsi savo aš praradimas, su skaudžia, traumine patirtimi susidūrusios asmenybės kitimo raida. Iš laiko perspektyvos jis – stebėtojas, gyvenantis kaip trečias asmuo, iš šalies vertinantis, kas nutiko Polui Keisiui, praradusiam ne tik save (koks buvo jaunystėje), bet ir tikėjimą jausmais.

Jau pradėjus skaityti, galvoji, po galais šita dviejų skirtingų žmonių istorija bus itin neviltinga ir niekur nenuves, bet kad bus tokia paveiki, įsismelkianti ir tikrai daug neviltingesnė nei galima įsivaizduoti – nesitiki. Klausimas, ką krečia gyvenimas su žmonėmis ir, aišku, ką žmonės išdarinėja su savo gyvenimais, iškyla įvairiausiais pavidalais ir lieka užaštrintas, deja, neatsakytinas.

Vertinimas: 4,8/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s