O. Tokarczuk. Bėgūnai

Tokarczuk, Olga. Bėgūnai: romanas/ O. Tokarczuk; iš lenkų k. vertė Vyturys Jarutis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 392 p.

Išsivaduoti nuo primesto identiteto arba (ne)pažymėti adresu

Postmodernistinis kūrinys apie keliones. Ne ne, ne kelionių vadovas ar įspūdžiai pabuvojus vienoje ar kitoje vietoje, ne, greičiau kelionių psichologija, o dar tiksliau – lyg ir dienoraščiai, lyg reikšmingi, o ir visai lengvi brūkštelėjimai užrašant sutiktą kitą keleivį sėdint viešbučio vestibiulyje, lėktuve ar traukinyje, dar daugiau – mintimis nukeliaujant kelis šimtmečius laiku, įterpiant lyg ir tikrus, lyg fikcinius pasakojimus (novelės–esė) apie įvairių laikų įvairių žmonių patirtis – paprastas ir įspūdingas tuo pačiu, paženklintas unikaliomis rašytojos įžvalgomis, sąmoju ir jų vieta iš pirmo žvilgsnio pabiroje „Bėgūnų“ kompozicijoje. Skaitant knygą ne kartą kyla klausimas, ar yra koks nors reiškinys, kurį negalima būtų įtalpinti į kelionės sąvoką?

Manau, šiais laikais neįmanoma aprašyti tikrovės paklūstant XIX a. realizmo reikalavimams; juk mes sapnuojame, pasiduodame iracionalioms nuojautoms, vadovaujamės fantazija, ieškome paslėptos prasmės tame, kas mums nutinka. O. Tokarczuk

Olga Tokarczuk (1962) – lenkų rašytoja, aktyvistė ir visuomenės intelektualė, viena kritiškiausių ir komerciškai sėkmingiausių savo kartos autorių. 2018 m. laimėjo „Man Booker“ tarptautinę premiją už romaną „Bėgūnai“, nors knyga parašyta ir lenkiškai išleista 2004 metais. Tai tarsi naujas kūrinio gimimas ir rašytojos peršokimas į kitą lygį, kaip pati autorė sako: „šis apdovanojimas man svarbus. Patekau į kitą lygį. Dabar turiu profesionalų agentą, manimi rūpinasi solidi autorių agentūra. Sutvarkyta viskas, ką esu parašiusi, kas buvo išversta. Premijos dėka kilo didesnis susidomėjimas mano knygomis. Tai lenkų literatūros atvėrimas pasauliui, man tai irgi labai svarbu.“ O. Tokarczuk

Į šių metų trumpąjį „Man Booker International Prize“ finalininkų sąrašą buvo įtrauktas dar vienas autorės romanas „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“. Ir… kas itin džiugu,  2019 metų spalio 10 d. paskirta Olgai Tokarczuk Nobelio premija už „už pasakojamąją vaizduotę, kuri su enciklopedine aistra atstovauja ribų peržengimui kaip gyvybės formai“

Žemėlapiai ir tekstai. Trumpi ir ilgesni, nuotrupos, pastebėjimai ir nuoseklūs pasakojimai. Pirmuoju asmeniu, lyg pasakotų kelionių autobiografiją; jis – ji – kažkas – judantis ir stebintis; konkretūs žmonės (Kunickis, Ana) su konkrečiomis lemties istorijomis. Viskas pramaišiui, iš pirmo žvilgsnio chaotiškai, bet, ko gero, itin apgalvotai struktūruota.

Kalbėjimo būdas „Bėgūnuose“ man atrodo tikroviškas. Taip atrodo pasaulis: jis susideda iš pavienių pastebėjimų. Iš tarpusavyje nesusijusių dalykų. Panašus į šiuolaikinio judraus žmogaus gyvenimą. Jam pavaizduoti tinkamiausia fragmentiška, nervinga, trūkinėjanti forma. Pasitikiu skaitytoju. Manau, jis panašus į mane. Ir greitas. O. Tokarczuk

Lyg tinklas. Internetinis. Spaudi vieną nuorodą – atsiveria vienoks apimtimi ir žanru tekstas, spaudi kitą – jau keliauji į žmogaus kūno labirintą ar tiesiog kažkurio šimtmečio legendą, tikrovę, saitas saite, vis gilyn – iki begalybės? Ar judėjimas gali būti išbaigtas? O internetiniai saitai? Kas juos sieja – atskiras paieškos žodis, atsitiktinai iškritę ir patekę draugėn vaizdai, įvardijimai, frazių ar žodžių fragmentai? Kaip ir keliaujančius – kažkas… Nerimas? Sindromas? Pasakotoja šmaikščiai užsimena, kad jau vaikystėje traukė judėti. „Svajojau, kai užaugsiu, dirbti tokioje baržoje, o geriausia – tapti pačia barža“ p. 6. Ir nors tėvai buvo gana sėslūs, protagonistė energijos semiasi „iš judėjimo – iš autobusų kratymo, iš lėktuvų ūžesio, iš keltų ir traukinių supimo“p. 11 Ir rašytojos profesija – regis, reikalaujanti uždaro gyvenimo būdo, atskirties ir kiurksojimo vienatvėje – kaip kelionė: „protas įnikęs į savo žaidimą, žaidžia pats su savimi paskubomis sukonstruotame panoptikume, dėliodamas figūrėles improvizuotoje scenoje – autorius ir personažas, pasakotoja ir skaitytoja, tas, kuris vaizduoja, ir ta pavaizduotoji.“p. 17 Lyg juokais, lyg rimtai nusakomas ir  „Bėgūnų“ žanras ir stilius.

Išmokau rašyti traukiniuose, viešbučiuose ir laukimo salėse. Ant atlenkiamų staliukų lėktuvuose. Užsirašinėju per pietus po stalu arba tualete. Rašau muziejuose ant laiptų, kavinėse, automobilyje, sustojusi šalikelėj. Rašausi popieriaus skiautėse, užrašų knygelėse, atvirukuose, ant delno odos, ant servetėlių, knygų paraštėse. Dažniausiai tai trumpi sakiniai, vaizdeliai, tačiau kartais išsirašau fragmentus iš laikraščių. Būna, kad mane pavilioja koks iš minios išsilukštenęs personažas, ir tuomet išklystu iš savo maršruto, norėdama truputį jį pasekti, pradėti pasakojimą. p. 22

Kas jungia, regis, niekuo nesusietus pasakojimus į visumą?

Nuolatinis judėjimas.

  • Autorė net pateikia savotišką filosofiją: įtikinamai aprašyti žmogų įmanu tik judesio situacijoje, keliaujantį iš kur nors – į kur nors.
  • „Kiekviena kelionė gali būti prilyginama žygiui į ašigalį, net nedidelė išvyka, net pasivėžinimas fiakru. Šiandien – be abejonės, net kelionė metro. p. 95
  • Kelionė laiku: šių dienų istorijos perpinamos su ankstesnių šimtmečių.
  • Iš jaunystės į senatvę.
  • Kelionė iš gyvenimo į mirtį, į plastinaciją (nemažai eksponatų, šios rūšies muziejų aprašymų); Šopeno širdies pergabenimo į Lenkiją istorija
  • Anatominė Filipo Verhejeno, atradusio achilo sausgyslę, ekspedicija į savo kūną. 183
  • Atminties kelionės (iš tolimos salos išradusi nuodus šeškams ir oposumams naikinti mokslininkė skrenda veik per visą žemės rutulį, į vaikystės šalį – Lenkiją, aplankyti mirtinai sergančio jaunystėje mylėto žmogaus. Lėktuvuose, oro uostuose naujai išgyvena praeities patirtis, stengiasi atsiminti tą vyriškį ir suvokti, kodėl ji išsiruošė į susitikimo–atsisveikinimo kelionę. Ir paradoksas: koks bebūtų didelis ir įvairus pasaulis, kiek po jį bekeliautum, bet svarbiausias judėjimas – galvoje: „ pasaulis yra viduje, smegenų vagoje, kankorėžinėje liaukoje, stovi gerklėje, tasai gaublys. Iš esmės jį galima būtų atkosėti ir išspjauti“. p. 54
  • Savaiminės kelionės – sapne, tarsi atliepimai į nerimo šauksmą.
  • Kelionės į filmų, knygų vietas: Džoiso Dubliną, Bertolučio Maroką…
  • Keliauja ir gamta. Iš namų darželių paspruko augalai, į uždarą salos žemę atkeliauja sėklos iš tolimų kraštų kišenėse, ant batų, prilipę prie rūbų ir krepšių paviršių; žmonės privežė svetimų vietinei ekosistemai gyvūnų…
  • Keliautojų įrašymas ir kelionės vieni kitų dienoraščiuose:

Neišsiduosime, kad žiūrime vieni į kitus, tai saugiausias komunikavimo būdas, versime vieni kitus raidėmis ir inicialais ir amžinsime popieriaus lapuose, plastinuosime vieni kitus, konservuosime sakinių formaline. p. 386

Stengiamasi neįvardinti vietovių: žodžiai nublukina ir iškreipia, sukuria neteisingus lūkesčius apie unikalias erdves.

Todėl reikia būti labai atsargiai. Geriau vengti pavadinimo; išsisukinėti ir mėtyti pėdas, neminėti adresų, kad, ginkdie, nieko nesugundytum leistis į kelionę. Ką gi ten žmogus rasiąs? Negyvą vietą, dulkes, sudžiūvusią nuograužą? p. 69

Atsikartojimai. Frazė, sakinio nuotrupa, minties fragmentas – kalbant jau apie kitas situacijas, kitas vietas ir veikėjus.

  • Piligrimystės tikslas kitas piligrimas.
  • Iš kur esi? Iš kur atvykai? Kur vyksti?
  • Stipriausias raumuo žmogaus kūne yra liežuvis.
  • Su amžiumi laikas tampa mano sąjungininku, kaip kiekvienos moters – esu nematoma, permatoma.
  • Lakumas, mobilumas, iliuziškumas – būtent tai ir reiškia būti civilizuotam.

Smulkmių ir keistumų trauka. Gali sėdėti viešbučio vestibiulyje ir stebėti durininkus, atvykstančius ir išvykstančius, arba oro uostuose – savotiškuose miestuose – užrašyti kritusią į akis moterį; skėtį ardantį prastai apsirengusį žmogelį…

Sąmojis ir lengvumas (gal apgaulingas, bet vis tiek) ir savitas požiūris į jau suformuotas paradigmas:

  • Būtinai nuvažiuokite į Karibus, ypač į Kubą, kol Fidelis ten dar valdžioje. Kai jis mirs, Kuba taps kaip ir visa kita. p. 168
  • Tai, kas mane skaudina, ištrinu iš savo žemėlapių. Vietos, kuriose suklupau, nupuoliau, kuriose patyriau nuoskaudą, buvau pažeminta, įžeista iki širdies gelmių, man liovėsi egzistavusios. „Šitaip ištryniau keletą didelių miestų ir vieną provinciją. Gal kada nors nutiks, kad ištrinsiu visą šalį. Žemėlapiai mane supranta, neprotestuoja: jie ilgisi baltų dėmių, tai jų laiminga vaikystė.“ p. 96
  • Sunku įsivaizduoti žmones, kurie kalba tik viena kalba – anglų ir neturi nieko savito, kur galėtų sugrįžti.

Ilgesnės istorijos, išimtos iš knygos, galėtų egzistuoti kaip savarankiškos novelės. Centrinė, daug savyje talpinanti reikšmių, nusakanti ir knygos pavadinimą – „Bėgūnai“. Pasakojimą apie rusų sektos požiūrį į judėjimą – jei sustosi, atsidursi šėtono naguose – autorė išgirdo Maskvoje,

Linguok, judėk, krutėk – pagrindinis kūtotosios bėgūnės principas. Tik taip įmanu išvengti prapulties.

Todėl judėk, linguok, eik, bėk, spruk, jei tik užsisvajosi ir sustosi, tave pagriebs jo didelės letenos, pavers tave lėle, dvoks tau į veidą dūmais ir metalais, o iš tavo įvairiaspalvės sielos padarys mažą lėkštą sieliūkštę, iškirptą iš popieriaus, iš laikraščio, ir grasins tau, baugins tave ugnimi, maru ir karu, kol prarasi ramybę ir nebegalėsi miegoti. Pažymės tave ir įtrauks į savo registrus, išduos tau dokumentą, liudijantį apie tavo nuopuolį. Apsės tau mintis nesvarbiais dalykais, ką pirkti, o ką parduoti, kur pigiau, o kur brangiau. Nuo tada tegalvosi apie mažmožius – apie benzino kainą ir kokią įtaką ji turės paskolos išmokėjimui. Kiekvieną dieną gyvensi kentėdama, tarsi gyventum už bausmę, tačiau kas padarė nusikaltimą ir kokį, ir kada – nesužinosi niekad. p. 249

Atrodo, kad šios istorijos perskaičius neįmanu pamiršti: dvi keistos, vargingos moterys susitikę atsitiktinai pagelbsti viena kitai elementariais dalykais: linguok, sako Anai, pamiršk adresą, nes adresas – nuosprendis; Ana perka benamei kąsnį už paskutinį pinigą ir kimbasi į ją kaip į išsigelbėjimą: namuose nebendraujantis vyras, invalidas sūnus, Ana palikusi kasdienybę bando liūdesį ir skausmą išvažinėti traukiniais.

Knygos pradžioje įsimenanti Kunickio istorija apie saloje prarastą žmoną ir vaiką: išlipo supykusi iš mašinos ir dingo, po trijų dienų paieškos, beliko veikėjui keliauti namo vienam. Keisčiausia ir nesuprantamiausia prapultis – sala juk uždaras plotas, kur galima dingti? Bet antroje knygos pusėje pasakojimas apie Kunickį pratęsiamas – žmona su vaiku grįžta, ir pragariškos įtarimo mintys pradeda drumsti Kunickio smegenis, naikinti jo gyvenimą ir kurti pavydo ir įtarinėjimų schemas.

Kai judame, neturime laiko bergždžioms meditacijoms. Todėl kelionėje žmonėms viskas atrodo nauja ir tyra, nekalta ir, tam tikra prasme, nemirtinga. p. 296

Aštuoniasdešimt vienerių profesorius planuoja kelionę Odisėjo keliais, jo aistra ir atmintis Periklio Atėnams. Keliaujama lyg ir konkrečioje vietoje, bet kitame laike, kartu tai tarsi iššūkis senatvei ir proto sąstingiui.

Ilgi pasakojimai tokie skirtingi ir įsimintini, kad, ko gero, ilgam įsitaiso atmintyje ir priverčia nešiotis visur su savimi, karts nuo karto perkratant veikėjų nutikimus lyg artimųjų ar gerų pažįstamų. Autorei pavyko daugiareikšmius tekstus parašyti neperspaudžiant, atrodo netgi apgaulingai paprasti apie eilinius žmones įvairialypiame pasaulyje.

Taigi literatūrinė O. Tokarczuk kelionių monografija – tikras skaitymo malonumas, prajuokinantis, priverčiantis susimąstyti, lyginti savo ir veikėjų patirtis, ach… juk visi šiais laikais – bastūnai, jeigu esi ne kelyje, tai nuolat galvoji apie jį.

„Bėgūnų“ kelionių tikslas – ne pažinti, pamatyti, tiesiog keliauti, kad išsivaduotų nuo primestų identitetų: sugalvotų vardų, pavardžių, adresų, išaugti iš savęs, gebėti pasaulį matuoti ne pagal savo mąstelį.

Šiuolaikiniai žmonės turi keliauti, kad pamatytų, kokia ribota jų vaizduotė. Pavyzdžiui, už keturių šimtų kilometrų į rytus žmonės visai kitaip jaučia laiką ar kitaip traktuoja santuoką, kitaip prisipažįsta meilę.

Reikia pamatyti, kad daugybė vertybių, kurias laikome absoliučiomis, yra sąlyginės, priklausančios nuo įpročių. O. Tokarczuk

Vertinimas: 4,8/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s