D. Levy. Karštas pienas

Levy, Deborah. Karštas pienas: romanas/ D. Levy; iš anglų k. vertė Rita Pilkauskaitė. – Vilnius: Balto, 2019. – 271 p.

Pasiklydusi laiko matmenyse

Yra istorijos, kurias išklausai ar perskaitai, bet nepanyri į jas, o lieki šalia. Neįtraukia, neįtikina, nežinau, koks žodis tiktų – tiesiog lieki stebėtoju. Na, skaitytoju stebėtoju, kuris nepajėgia atidaryti durų (durys užstrigę? skaitytojas neįgalus?) ir nepatenki vidun, tiksliau sakant, neišgyveni jokių emocijų, o tik pereini eilučių žodžiais, lyg parodos lankytojas, nepapuolęs į salę, pro langą žvilgteli į eksponatus.

Levy Deborah (1959) – žymi britų rašytoja, laimėjusi ne vieną prestižinį apdovanojimą, priklauso Karališkajai literatūros draugijai, „Karštas pienas“ 2016 m. įtrauktas į trumpuosius Man Booker ir Gold smiths premijų sąrašus. Čia, aišku, nuo viršelio, kurio anatocija, be abejo, paskatina griebti knygą ir perskaityti, nors romantiška lengvo tipo iliustracija pirmajame viršelyje ir stabdo: et, kažin…

Kūrinys sukelia dviprasmį įspūdį: itin paprastas, apie šį bei tą, viską ir nieką, papasakotas nors ir poetiška, bet sąmoningai elementaria, lakoniška maniera. Ir kitas pojūtis – dirbtinis, perdėm literatūrinis pasakojimas, nors nenuneigsi – rafinuotas ir atmosferinis: ach, tas karščiu ir monotonija dvelkiantis pajūrys, lyg ir nieko ypatingo nevykstant su eiliniais veikėjais, tiesa, visi dramatiškos psichikos ir praeities, tarsi priešingybės vyraujančiam karščio diktuojamam lėtumui ir atostogų nerūpestingumui, bet tuo pačiu prakaitu ir smėliu persmelktoje atmosferoje spontaniški judesiai ir emocijos – pačios savaime, rodos, susikuriančios. Itin daug simbolių (medūzos, šuo, smėlyje užkastomis kojomis mergaitė, balta katė, laikrodis su netikrais deimantukais, išsiuvinėtas palaidinėje žodis nugalėta, kurį Sofi perskaito kaip numylėta; gazolinu užterštas vanduo), jų kartojimasis tiesmukas ir įkyrus, tiesmukiškas ir net neišmanančiam akivaizdus charakterių froidistinis traktavimas, kas daro kūrinį panašų į parodiją – gal iš tikrųjų to ir siekta? tingiu ieškoti recenzijų ir skaityti kas kaip, ir tiek skaitant, tiek užvertus paskutinį puslapį persekiojo ta pati mintis: na, jo, t. y. taip, žinoma, įdomus skaitinys, padarytas akivaizdžiai profesionalo. Bet nei stebino, nei įtikino, juolab emocionaliai paveikė.

Baigusi antropologiją dukra su neįgalia, nevaikštančia (tiesa, kartais ir vaikštančia) motina atvyksta pas garsų, netradicinės medicinos gydytoją. Užstatę namą ir paėmę iš banko paskolą. Tiesa, dukra Sofija tapusi motinos slaugytoja, užleidusi atminties tema rašytą disertaciją, kurį laiką dirbusi padavėja, nuo vaikystės nemačiusi ir negirdėjusi savo tėvo graiko, tarsi prarado ir savo tapatybę. Gavusi laisvo laiko, ji ne tik atradinėja save, įgyja meilužių, naujų pažinčių, bet ir nuvyksta pas tėvą ir jo naują šeimą: jauną žmoną ir kūdikį. Susitikimas su tėvu tarsi turi sudaužyti vaikystės svajones apie artimą ir būtiną žmogų, išlaisvinti iš nepakankamumo pojūčio: tėvas nėra išsvajotas žmogaus tipas, jis ne tik savanaudis ir linkęs ignoruoti suaugusią dukrą, bet ir savo elgesiu – dešimties eurų banknotu ir sulankstyta iš servetėlės gėle, padovanota atsisveikinant su Sofija, apibrėžia jų santykių vertę, o ir asmenybės infantilumą. Norom nenorom protagonistei kyla brandos ir tapatybės klausimai, o ir atsakymus nepadiktuos niekas kitas, teks pačiai susivokti.

Ar ančiukas Donaldas vaikas, o gal bręstantis paauglys arba nesubrendęs suaugėlis? O gal viskas iš karto, kaip turbūt aš? p. 169

Taigi tapatybės paieškos; motinos dukros laisvės ir priklausomybės; dukros ir kitą gyvenimą kuriančio tėvo santykiai; praeities įtaka asmenybės – dar daug visokių temų ir jų leitmotyvų galima įžvelgti daugiaplaniame, mistika ir psichologinėmis paspęstimis alsuojančiame kūrinyje.

Įdomus tarsi dvipusis visa ko traktavimas: autorė pasakoja pirmuoju asmeniu vienu aspektu, o antropologė Sofija stebi apsuptis, žmones ir iš įpročio tyrinėja, tarsi atlikdama mokslinę užduotį, jos sutikti asmenys supranta, kad tampa ne tik pažįstamais, mylimaisiais ar draugais, bet ir tyrinėjimo objektais. Tai įdomi versija, nušviečianti daugiau įvairių kampų neįprastomis spalvomis, bet ir dirbtinė, lyg siekiant suteikti kūriniui daugiau sluoksnių, padaryti jį originalesnį.

Ar aš autodestruktyvi, patetiškai pasyvi, nerūpestinga, tik linkusi eksperimentuoti, ar esu kruopšti kultūros antropologė, o gal esu įsimylėjusi? p. 220

Vujaristė ne tik Sofija, vujaristai visi veikėjai: stebi kitus, kad pastebėtų save: profesionalė ligonė motina, besistengianti sąmoningai ar ne, bet kokia kaina pririšti prie savęs dukrą, išnykus vienam simptomui, ji susikurs kitus; gražuolė graikė Ingrida savo pačios aistros vujaristė; gydytojas, sutikti vyrukai bendraudami su kitais lyg bendrauja pirmiausia su savimi. Tam, kad pažintų save? Įgytų daugiau patirties?

Ligonė motina, bet kaip pastebi iš pirmo žvilgsnio keistuolis daktaras – iš tikrųjų pagalbos labiau reikia Sofijai. Tiesiog suvokti savo esybę ir drįsti gyventi, išsivaduoti iš manipuliacijų: iš smėlinių ribų, iš keistų santykių su motina, meilę kuriai apibūdina kaip kirvį. Ir pats pavadinimas „Karštas pienas“ simbolizuoja perspaustus ir užsitęsusius motinos primestus santykius dukrai. Tarsi ilgai maitinamas kūdikis ne natūraliu, bet padidintos temperatūros pienu. Ir pojūčiai, gyvenimo suvokimas supainiotas – tiek motinos, tiek dukters – įtakoti praradimų, neišsipildžiusių bendravimo lūkesčių, neužtikrintumo ir baimių, akivaizdžiai pademonstruojant kaip psichologinės traumos įtakoja fizines negales: motina nevaldo kojų, dukra šlubuoja į taktą motinos šlubumui, o atsisakius gydyti paralyžių, netgi pasigriebia drastiškos minties – amputacijos. Kas turi atsitikti, kad pavyktų pabusti iš dramatiško neįgalumų sapno?

<…> dažnai pasiklystu visuose laiko matmenyse, praeitis kartais atrodo arčiau nei dabartis ir dažnai apima baimė, kad ateitis jau įvyko.“ p. 235

Puikiai struktūruota, profesionaliai parašyta, manieringa ir perdėm literatūriška knyga. Ji veikia protą, bet aplenkia jausmus.

Vertinimas: 4/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s