J. M. Coetzee. Elizabeta Kostelo

Gyvenimo ir literatūros išmatavimai

Skaitymas! Štai kam palankus karantinas. Iš pradžių net neabejojau, kad kojos nekelsiu iš namų ir vien skaitysiu skaitysiu skaitysiu. Jaučiausi pavargusi ir išsibalansavusi. Ir tikrai: pirmas dvi dienas veik tik miegojau (iš nuovargio ar slėpiausi ir nuo baimės?), pavakarėje atsiversdavau knygą ir pan.

Baigiantis savaitei, ne tik kad nesiskaito – na, tas Covid stipriai puola į smegenis, niekaip negaliu suvokti, kad taip, būtent taip gali atsitikti dvidešimt pirmame a. Na, po galais, skiepai nuo visko, net nuo tokių ligų, kurios kažin ar egzistuoja, farmacijos pramonė galinga, tyrimai, numatymai, spėjimai, nuolat kuriami nauji medikamentai. Nee, pasirodo, šis amžius niekuo nesiskiria nuo maro laikų: išsigelbėjimo kaipo nėra. Sako, vaikai ir jauni – išrinktieji. O, nebūkime tokie tikri – virusai greitai mutuoja, ir nežinia kokio pločio pradalgę užsimos varyti. Medicina nepajėgi netgi tyrimų atlikti, visko trūksta, patys medikai eina iš rikiuotės ir kas žino kaip kieno imunitetas susirėmęs su tuo Covidu sureaguos: ar nestos į užpuoliko pusę ir, kaip dažnai būna susidūrus su naujovėmis – netaps išdaviku, nesusivilios jo jėga ir energija.

Bet sėdėti namie tenka. Ir tai tikrai ne bausmė ar kažin koks sunkumas, puikiai suvokiu, bet… bet kokia veikla – dulkių valymas, spintelių tvarkymas – oho, kiek ten kruopų ir makaronų, bent mėnesiui tai tikrai – tik lekiant ryte atsikėlus ir išgėrus kavą užtrenki duris, parlėkusi vėlai vakare priešais televizorių praryju kažin ką, po galais nėra laiko, ką ten žinosi, kas tose spintelėse ir šaldiklyje – viskas įgyja kažin kokią šešėliuotą prasmę. Laikinumo? Netikrumo? Nežinai, ir kur dėti drabužius grįžus iš lauko: batai – ar užtenka nuplauti? paltą – ką? į balkoną? o gal į skalbyklę, rytoj poryt nereikės. O galvą? Iš karto po dušu? Bet blogiausia, kai suvoki, kad nieko negalėsi ne tai kad padėti, tiesiog negalėsi nieko net bandyti padėti, jei susirgs artimieji.

Knygų skaitymas labai greitai įgavo irgi kitokią prasmę: internetiniuose knygynuose ieškau visai pagal kitus kriterijus: pirma, kad būtų kuo storesnė, na, gal kokia šeimos saga, kad įlįsčiau ir užsimirščiau; antra, ištrauka būtina: stilius vis dėlto svarbiausia; norisi paprastumo ir… kvaila sakyti, bet gėrio ir grožio. O po ranka, aišku, kaip tyčia Dolce agonia, Suvestos sąskaitos ir pan. Labai geros knygos šiuo metu tenkina nepilnai. Bet kokios filosofijos atrodo perteklinės ir tuščios.

O juokingiausia, kad skaitant užkliūva jau tokie dalykai: apsikabina sveikinantis, pabučiavo į skruostą, paspaudė ranką, ji jautė jo kvėpavimą į pakaušį, veikėjai prabangiame restorane atsiverčia meniu – ar meniu dezinfekuotas? ar jie nusiplovė rankas? … Ir irztu, po galais, kokius atsilikėlius čia skaitau. Normos ir prievolės greitai susipainioja. Tik savaitė, o jau ne tik gyveni kitaip – tiesa, dar tik šiek tiek – jau ir tas pačias užrašytas raides matai kitaip.

 

Coetzee, Johnas Maxwellas. Elizabeta Kostelo: romanas/ J. M. Coetzee; iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė. – Vilnius: Sofoklis, 2019. – 192 p.

„Elizabeta Kostelo” – idėjų romanas, iškeliantis nemažai aktualių pasaulinių problemų, skatinantis susimąstyti ir ne tik priimti ar atmesti išsakytas knygos mintis, bet ir reflektuoti savas. 2003 m. išleistas kūrinys, ko gero, su laiku aktualėja, o ne sensta. Aštrėja paliestų temų esmė:

 

  • prievarta ir naikinimas gyvūnų ir žmonių pasaulyje
  • humanitarika ir realusis humanizmas
  • religijos formos ir jų įtaka žmogaus gyvenimo filosofijai. Krikščionybės pateikimo formos (ar moko džiaugtis gyvenimu ar vien kentėti), nykstančių gyventojų likimo moralinis ir teisinis aspektas Afrikoje, Australijoje.
  • kiek menininkas, rašytojas gali vaizduoti brutalų blogį, nesuteikdamas jam patrauklumo ir pats neįtakodamas juo savęs?

Šešios anksčiau spausdintos esė, redaguotos ir įvilktos į Elizabetos Kostelo savastį, išleistos atskira knyga, vis dėlto tai paties rašytojo alter ego, pateikta per moters intelektualės prizmę – ar ta moteris iš tikrųjų moteriška? Įtikinanti? Taip, bet ne kaip norėtų beklausantys jos pranešimų – ne feministė, dar daugiau – prezentuojanti save ir pasaulį teorine prasme. Filosofine. Elizabeta Kostelo – sena moteris, ne save reflektuojanti, bet rašytojo paskirtį, įvairias amžinas žmonijos problemas, kaip visada, apkalbamas, bet neišsprendžiamas. Literatūrinė literatūra, teoriniai apvalkalai paprastiems dalykams. Žmogus ir rašytojas. Žmogaus ir rašytojo patirtys. Jo realus gyvenimas ir jo gyvenimas knygose. Tikrasis Elizabetos Kostelos veidas ir jos imidžas. Pagaliau, kiek pati savyje kaip žmoguje susigaudo visą gyvenimą rašymui skyrusi moteris? Ar ji pati dar tiki tuo, apie ką rašė, kalbėjo prieš daugelį metų, prieš mėnesį, prieš dieną? Ar viskas tik burbulas, nuolat sprogstantis ir pažyrantis greitai nykstančiais ir ženklo nepaliekančiais purslais? Kas yra įsitikinimai, kai viskas kinta ir įtakoja ir žmogaus, ne išimtis, ir rašytojo pasaulėžiūrą, o užrašytas žodis lieka kaip konstanta.

Na, daugelis tai vadina šedevru, man, skaitant koronaviruso diktuojamos realybės fone – tiesiog pernelyg literatūrinis ir sofistinis, drįstu sakyti, neitin įdomus, meistriškai parašytas ir sudėliotas, bet… ar ne realybė: paprasta ar makabriška – stipresnė ir neįspėjamesnė, o ir daugiau išminties talpinanti negu išmintingiausi filosofiniai traktatai.

Realizmas. Tiesiog senstanti, energijos ir entuziazmo stokojanti 66 metų moteris, Australijos garsi rašytoja – devyni romanai, du eilėraščių rinkiniai, knyga apie paukščių gyvenimą ir daug žurnalistinių straipsnių – gerbiama savo šalyje ir už jos ribų, netgi įsikūrusi jos vardo draugija. Buvo du kartus ištekėjusi, turi du vaikus, po vieną iš kiekvienos santuokos. Garsiausias kūrinys ketvirtasis jos romanas „Namas Eklzo gatvėje“, kurio protagonistė Merion Blum, Džeimso Džoiso „Uliso“ pagrindinio veikėjo Leopoldo Blumo žmona. Ji visur pirmiausia ir pristatoma, o turbūt ir žinoma kaip to seniai parašyto kūrinio autorė.

Lydima sūnaus vyksta į Masačusetsą atsiimti skirtos piniginės premijos ir turi, aišku, pasakyti kalbą. Šioje dalyje plačiausiai atsiskleidžia žmogiškoji esybė: jos santykiai su vaikais, senatve, parašytais kūriniais ir vis dar norimu, o ir privalomu išlaikyti garsios rašytojos imidžą, nors aišku, kad viskas išsemta: ir gyvenimas, ir rašymas, ir netgi dėmesys. Tai tik iš praeities užsilikę šviesos atšvaitai. Ir jos pranešimas apie realizmą, pasiremiant Kafka, susirinkusių neuždega: Kafka nebemadingas, o ir netinka amerikietiškai dvasiai, atrodo, panašiai kaip ir nusenusi rašytoja: pakviesta ne dėl populiarumo ar tikro domesio, o tiesiog – 1995–ieji paskelbti Australijos ir Azijos metais.

Šitoje esė skleidžiasi ir kita tema – ką reiškia būti žinomos, nuolat rašymu užsiėmusios motinos sūnumi? Vaikystėje jautėsi apleistas ir nereikalingas, suvokęs jos kūrybos jėgą ir motinos kaip rašytojos talentą, ja žavisi, stebisi, o nykstant motinos jėgoms, nori globoti ir pergyvena, ar pasiseks tajai susitvarkyti su viešais pasirodymais. Tarsi susitaiko su žmogaus šešėlio vaidmeniu: aplinkiniams, žurnalistams, moterims – pirmiausia įdomus kaip žymios rašytojos sūnus.

Kas gi toji Elizabeta Kostelo iš tikrųjų? Savastį rūpestingai sauganti, nepažįstama nei vaikams, nei tiems, kurie manosi jai artimi, kalba daugelį kartų naudotomis ir žinomomis pastraipomis, taip pritapdama prie kitų pranešėjų ir publikos lūkesčių. Visuotinai priimtų normų. Kitas esminis klausimas: tiek kartų persikūnijusi į įvairių veikėjų likimus, psichologiją, veik visą gyvenimą būdama kuriamo pasaulio vaizdiniuose, ar žino ji pati – kas ji? Ar gali įvardinti savo įsitikinimus ir nuoširdžiai atsakyti, tai kas gi tas gyvenimas, kas literatūra, o rašytojo misija?

Romanas Afrikoje. Ir senas žmogus stengiasi kažką veikti. Nors pats žino, kad kažin, ar dar kam nors įdomus. Kruiziniame laive nuobodžiaujantiems pagyvenusiems pramogautojams Elizabeta Kostelo ir seniai nuo aktyvaus rašymo pasitraukęs Afrikos rašytojas skaito paskaitas apie literatūrą. Įdomiausia, kad ir vėl tai, ką kalba Elizabeta Kostelo, neįdomu ne tik susirinkusiems, bet abejinga ir ji pati. Suvokia tokių kalbų beprasmybę, bet paplaukioti kruiziniu laivu, ištrūkti iš namų, tiesiog pasimėgauti gyvenimu ir vien už tai, kad perskaitys pranešimą, vis tiek atrodo puiki galimybė.

Humanitarika Afrikoje. Tai bene skaudžiausia ir labiausiai filosofijos ir realaus gyvenimo priešpriešas nusakanti esė. Artimų žmonių susvetimėjimas. Gebėjimas kalbėti sudėtingiausiomis temomis, reikšti įsitikinimus ir juos pagrįsti, tvirtai regzti argumentus ir kontraargumentus, bet būti negyvais. Elizabeta Kostelo aplanko seserį misionierę Afrikoje: daug filosofijos, religijos esmės apmąstymų, bet nulis paprasto žmogiško artumo: abi moterys senos, susitinka, aišku, paskutinį kartą, abi intelektualios ir daug pasiekusios, bet nuotolis tarp jų – kaip tarp tolimiausių planetų. Kodėl? Per daug apsimetinėja, susireikšmina, mato save kaip tam tikros srities veikėjas, bet ne kaip paprastus žmones – seseris, su bendrais vaikystės patyrimais, prisiminimų jungtimis? Jos gali diskutuoti ir gilintis į religijos vaizdinius ir jų įtaką vienos ar kitos rasės žmonėms, bet niekaip negali nusileisti ant žemės ir viena kitai pažvelgti į akis? Negeba, nenori, nedrįsta?

Humanitarika ir tikrasis humanizmas. Pamokslą primenantis sesers pranešimas apie helenistinės graikų kultūros negatyviąją pusę ir Jėzaus kaip gebėjimo pakelti kančią įkvėpėjo būtinumas. Ir pačios Elizabetos Kostelo humanistinio savojo gesto – mirštančio vyriškio guodimas nuogu kūnu – pateikimas. Šiaip jau, manyčiau, bent čia Elizabeta Kostelo įkūnija vyro psichologiją ir požiūrį į gyvenimą, bet tikrai ne moteriškąjį gyvenimo/mirties, o ir humanizmo suvokimą.

Blogio problema. Visų laikų ir visus – nuo valstiečio iki menininko – liečianti problema, kuri egzistavo, egzistuoja, egzistuos. Kur kalbėjimo apie blogį ir jo vaizdavimo ribos? Kad nebūtų paskatintas perdėtas visuomenės susidomėjimas, o ne pasmerkimas makabriškų reiškinių? Kad pats rašytojas nepakenktų sau kaip žmogui prisilietęs prie baisiausių žmonijos kataklizmų. Elizabetos Kostelo pranešimas – intertekstas apie kito rašytojo brutalų kūrinį apie A. Hitlerio laikų inkviziciją. Ir vidinis protagonistės konfliktas: salėje sėdės tą probleminį kūrinį parašęs Polas Vestas. Ir asmeninė reminiscensija: jaunystės metais atsitiktinis vyriškis ją sumušęs, sužalojęs taip, kad ji niekada kaip itin brutalaus blogio prasiveržimo nedrįso pasakoti jokiame savo kūrinyje – nenorėdama tai prisiminti? Vėl lįsti į blogio irštvą ir iš naujo patirti psichologinę traumą? Ar…? tikslių atsakymų kūrinyje nerasime, užduodami klausimai ir vyniojamos abejonė69s, filosofų mintys, o atsakymus turbūt paliekama pasiieškoti skaitytojams savose patirtyse.

Konkrečiai kalbant, ji nebėra įsitikinusi, kad tai, ką žmonės skaito, visada išeina jiems į gera. Dar daugiau, ji nėra įsitikinusi, kad rašytojai, išdrįsę nužengti į tamsiąsias sielos teritorijas, visada grįžta iš jų nesužeisti. p. 116

Prie vartų. Magiškiausias, o gal pats realistiškiausias skyrius. Išpažintis? Sapnas? Perėjimas iš vieno būvio į kitą, iš žemiškojo gyvenimo į anapusinį, kai turi stoti prieš teismą ir pateikti, šiuo atveju ne gerus darbus, bet savo įsitikinimus, kas pasirodo ne taip ir paprasta. Elizabeta Kostelo rašytoja ir čia ji bando kurti, dėlioti vienaip ir kitaip mintis ir žodžius, bet prie vartų stovintiesiems niekaip neįtinka. Kodėl? Ar nuolat kintančiame pasaulyje gali būti kas nors pastovaus, juolab įsitikinimai, o gal rašytojas ir negali jų turėti, juk jis pasaulio stebėtojas ir fiksuotojas, turi būti objektyvus, be išankstinių nuostatų?

Aš esu rašytoja ir rašau tai, ką girdžiu. Aš esu sekretorė to, kas nematoma, viena iš daugelio per šimtmečius buvusių sekretorių. Toks mano pašaukimas: užrašinėti, kas diktuojama. Ne mano reikalas tardyti ar teisti, kas man duodama. p. 159

Na, ši knyga manyčiau talpina ir ironijos (gal net satyros) užtaisą, kai rašytojas, kurio misija yra kurti ir viską ką geba ir ką nori pasakyti parodo knygos, čia gi blaškosi po pasaulį, filosofuoja, lyg ir bando nepriimti jokios pozicijos, nedaryti iš savęs rašytojo išminčiaus, bet tuščios kalbos nei kam įdomios, nei svarbios pačiai Izabelai Kostelo. Formalumai, o ir laiko įveiktos rašytojos tam tikras ambicijų praradimas: save prezentuoti ne kūryboje, bet viešose vietose. Kaip yra pasakęs pats rašytojas: “tiesa slypi tyloje, apmąstyme ir rašymo procese. Šneka yra ne tiesos šaltinis, o blanki ir neišbaigta rašymo forma.“

Kad geriau suprastume rašymus apie rašymą, literatūrines ir filosofines nuostatas, šiek tiek apie patį J. M. Coetzee

Jo tautietis žurnalistas ir rašytojas Rianas Malanas taip apibūdina rašytoją: „Tai beveik vienuoliškos disciplinos ir pasišventimo žmogus. Jis nevartoja alkoholio, nerūko, nevalgo mėsos. Labai daug važinėja dviračiu, kad palaikytų gerą kūno formą ir kiekvieną dieną mažiausiai po valandą rašo. Kartu su juo dešimt metų dirbęs kolega tvirtina, kad per visą tą laiką Coetzee tik vieną kartą nusijuokė. Dar vienas pažįstamas kelis kartus dalyvavo su Coetzee kviestiniuose pietuose, kuriuose rašytojas nepratarė nė žodžio“. Apie

Štai tokie pasakojimai sklando apie Johną Maxwellą Coetzee. Jis nepaprastai užsidaręs (kai kas pasakytų liguistai drovus) ir yra gilus (kai kas pasakytų šaltas) intelektualas. Tačiau virš visko – jis didžiulis sudėtingos postmodernios literatūros teorijos meistras, linkęs kalbėti – tuomet kai jau galiausiai prabyla – mįslėmis ir kodais. Gimęs ir augęs Pietų Afrikos Respublikoje, jis gyveno visuomenėje, kurioje kiti rašytojai nuolatos įžvelgdavo priešpriešą ir kurdavo niūrius realistinius romanus apie nesibaigiančią krizę. Bet Coetzee kitoks. Jo kūriniai – neaiškūs ir užmaskuoti; jo stilius – nuošalus ir asketiškas. Jis atsisako stoti į kieno nors pusę ar atskleisti įdomių savo asmeninio gyvenimo smulkmenų. Kalbama, kad jam patinka regbis, kad jis vegetaras, kad jis gyvena name, kimšte prikimštame elektroninių apsaugos priemonių, tačiau kaip yra iš tikrųjų – galima tik spėlioti. Kaip ir dera postmodernistinei tradicijai, visi asmeniniai klausimai mįslingais atsakymais yra nukreipiami į šalį. Apie

Vertinimas: 4/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s