O. Pamuk. Moteris Raudonais Plaukais

Pamuk, Orhan. Moteris Raudonais Plaukais: romanas/ O. Pamuk; iš turkų k. vertė Justina Pilkauskaitė–Kariniauskienė. – Vilnius: Tyto alba, 2019. – 247 p.

Mitų ir realybės sąsajos

Romaną „Moteris raudonais plaukais“ parašiau dėl mano šalyje didėjančio autoritarizmo. Pamaniau, jog tai puiki proga parašyti istoriją apie tėvišką figūrą, kuri vienu metu gali būti žiauri, bet vis tiek mylima ir gerbiama. Tokiu būdu galime suvokti, kas dedasi Turkijoje. Pasak vakarietiškos sociologijos teorijos, plečiantis šalies ekonomikai, valstybė turėtų demokratiškėti. Tačiau tai nepasitvirtino Turkijoje. Čia beveik nebeliko žodžio laisvės, o apie kokią demokratiją be žodžio laisvės galime kalbėti? Po 2016 metais įvykusio karinio perversmo 50 000 žmonių buvo įkalinti. 200 žurnalistų, tarp jų ir keli mano draugai, šiuo metu kali. Jaučiu atsakomybę ir pareigą netylėti. O. Pamukas.

Nedidelės apimties kūrinys (palyginus su kitais to paties autoriaus) temų ir idėjų gausa prilygsta epopėjai:

  • senųjų amatų archyvavimas. Stambulo kismas
  • panašumai ir prieštaros tarp Rytų ir Vakarų
  • tėvo svarba sūnaus gyvenime, platesniu kontekstu – valstybės vadovo kaip tėvo vaidmuo liaudžiai
  • mitų atsikartojimas realybėje ir atsakymų į tikrovės klausimus ieškojimas mituose
  • islamas ir sekuliarizmas
  • meilės ir moters lemtingas poveikis vyro gyvenimui

Septyniolikmetis Džemas, norėdamas užsidirbti šiek tiek pinigų mokslams, atsitiktinai tampa šulinių kasėjo, vidutinio amžiaus vyro, padėjėju. Detaliai aprašant gilaus šulinio kasimo specifiką, ir, atskleidžiant dviejų svetimų, skirtingo amžiaus žmonių suartėjimą, tarsi sūnui atrandant naują tėvą – veriasi ne tik specifinio amato – vanduo, karščio ir sausrų kamuojame krašte turi ypatingą vertę – ypatumai, bet kasamasi į sielų gelmes.

Anot meistro, kuo giliau kasamės, tuo labiau artėjame prie Dievo ir angelų. Vis dėlto vidurnaktį pučiantis vėsus vėjas primindavo, kad raustantis dangaus skliautas ir dešimtys tūkstančių jame kybančių žvaigždių yra priešingoje pusėje. p. 37

Jaunuoliui atsiveria proga pažinti save: ne tik fiziškai, bet ir morališkai. Ir, pasirodo,  ne taip paprasta: vos ne kiekvienas potyris naujas ir tampa iššūkiu. Juolab, kad augęs be tėvo, stokoja vyriškumo pavyzdžio ir perimamo iš tėvo tvirto požiūrio į pasaulį.

Visi norite tvirto ir ryžtingo tėvo, kuris paprotintų, kaip elgtis, o kaip – ne. Nes sunku apsispręsti, kaip elgtis, o kaip – ne, kas teisinga, kas nuodėmė, o kas – klaida. O gal todėl, kad visada jaučiame poreikį išgirsti, jog esame nekalti ir nenusidėję? Mums visada reikia tėvo ar tik tada, kai esame sutrikę, kai griūva pasaulis ir iš po kojų slysta žemė? p. 144

Narpliodamas painius tėvo ir sūnaus santykius, O. Pamukas atsigręžia į mitus. Mitai supa romano „Moteris raudonais plaukais“ veikėjus ir tampa jų psichologiniu pagrindu, skatina analizuoti tiek save, tiek savo aplinką.

Nužudydamas tėvą Oidipas įtvirtina savo individualumą. Nužudydamas sūnų Rustamas įtvirtina savo autoritetą. Mitai romane tampa pagrindiniu šaltiniu, atskleidžiančiu, kaip skirtingos kartos suvokė tradiciją ir dabartį. Juose skaitytojai galės įžvelgti konfliktą tarp Rytų ir Vakarų, islamo ir sekuliarizmo, net tarp socializmo ir kapitalizmo. O. Pamuk

Prabėgus dvidešimčiai metų nuo šulinio istorijos, protagonistas ne tik aistringai domisi mitais, bet įtraukia į tai ir žmoną Aišę: Oidipas ir Suchrabas tampa jų laisvalaikio ir pokalbių tema, netgi įsteigtos firmos pavadinimas Suchrabas.  Žmona su užsidegimu prisideda prie neįprastos vyro aistros Sofoklio tragedijai ir Firdousi epui, įsivaizduodama, kad tai būdas įveikti bevaikystės skausmą.

Niekas nežino, koks atsitiktinis ar atrodantis atsitiktiniu momentas gali tapti lemties ženklu, persekiojančiu ir neduodančiu ramybės visą gyvenimą. Autorius meistriškai sužaidžia skaitytojo pirminėmis nuojautomis: na, galvoji, dabar viskas bus panašiai kaip „Nusikaltime ir bausmėje“, jaunąjį Džemą sugniuždys sąžinė ir kaltės jausmas, palikus senąjį meistrą – neaišku, sužeistą ar negyvą – šulinio gelmėje. Bet O. Pamuko veikėjas atstovauja modernųjį pasaulį su kitokia kaltės ir nerimo filosofija.

Senus religinius pasakojimus ir ištraukas iš Korano meistras Machmudas man pasakojo, kad pamokytų, – ir tai mane trikdė. Norėdamas sunepatoginti jį, papasakojau istoriją apie karalių Oidipą ir galiausiai pats pasielgiau kaip pagrindinis dramos veikėjas. Būtent todėl meistras liko šulinio dugne: dėl šios istorijos, dėl šios legendos. p. 119

Jis ne tik tampa sėkmingu verslininku, sėkmingai veda, tiesa, nesusilaukia vaikų, kas savotiškai skaudina ir verčia jį su žmona ieškoti kitur gyvenimo išsipildymo: daug keliauja, domisi menu, ypač mitų ir senovinių pasakojimų apie sūnaus/ tėvo tragiškas lemtis įvairiomis atmainomis.

Tėvo tema išplėtota ne tik plačiai, bet, manyčiau, net perteklinė. Jeigu pirmoje knygos pusėje lėtas pasakojimas ir vyro/ jaunuolio santykiai per darbą, lankymąsi miestelyje, vakarais klausantis įvairiausių istorijų vystosi natūraliai, gan nostalgiškai ir įtikinamai, tai vėliau perauga veik į visažines tezes.

Vadinasi, jis tau – ne tėvas, – tarė Moteris Raudonais Plaukais. – Susirask kitą tėvą. Šalyje yra daug tėvų. Valstybės tėvas, Dievas tėvas, kariuomenės tėvas, mafijos tėvas… Niekas čia neišsiverčia be tėvo. p. 87

Įdomus paradoksas – protagonistas vyras, jam ypatingą poveikį padarantis asmuo – vyras, moterims skirta tikrai nedaug dėmesio, bet pavadinimas „Moteris Raudonais plaukais“, o ir paskutinis lemiamas balsas, sudėliojantis esminius taškus – moters. Natūralios raudonplaukės Turkijoje gimsta labai retai, šia spalva nusidažiusią plaukus moterį aplinkiniai laiko drąsia, į save norinčia kitų dėmesį atkreipti, paslaptinga, netgi maištinga. Kita vertus, ji nukerta įklimpusių mituose ir filosofinėje painiavoje vyrų pasakojimo liniją ir grąžina veiksmą, o ir skaitytoją į realybę. Ar tai tenkina skaitytoją, ar atrodo, kaip autoriaus smūginis išsivadavimas iš literatūrinės kebeknės?

Užvertus paskutinį puslapį, suvoki, kad perskaitei ne tik apie legendų ir gyvenimo sąsajas, bet ir tikrą detektyvinę istoriją, o pasakotojas pirmuoju asmeniu – svajojęs tapti rašytoju, šulinių meistro padėjėjas, verslininkas Džemas – irgi savotiška apgaulė, nes ne jis pats pasakoja savo gyvenimą, o jį nužudęs sūnus. Kaip ginamąją kalbą, įkvėptas ir paskatintas tos pačios Moters Raudonais Plaukais – tik jau motinos, ne meilužės. Vienu žodžiu, visai kaip populiaraus kūrinio ar serialo fabula. Koks bebūtų supopsintas siužetas, tekstas – daugiasluoksnis, apimantis įvairiausias gyvenimiškas ir filosofines sferas, įtraukiantis, regis, parašytas vienu ypu ir gan emocingai.

Mitų ir veikėjų sąsaja su jais atrodo gerokai perspausta ir dirbtinė – apsėdimas, kuris, skaitant mintiji, baigsis atsikartojimu: tik Oidipo ar Sucharo? Jeigu pirmoji knygos pusė gan subtili, paprasta, lėtai tekančiu siužetu primena senojo jogurtininko išgyvenimus iš „Tos keistos mano mintys“ – kaip archaiško amato paskutinius gyvavimo laikus, kaip stengimąsi įamžinti visa, kas nyksta ir keičiasi, žodžiais. Antroji knygos pusė – trisdešimties metų laikotarpis, kol įvyks protagonisto akistata su lemtinga erdve, jaunystės moterimi ir nežinomu sūnumi – jau forsavimas: mitai, seni, nauji, verslo ir karjeros šuoliai, bevaikystė, mito veikėjo vardu pavadinta individuali įmonė – visko daug, prabėgomis ir greitai. Jau nėra to natūralaus, tarsi savaime besiliejančio pasakojimo, o mitai ir jų interpretacijos dažnai gožia pagrindinio veikėjo realybės liniją. Vis dėlto Pamukas yra Pamukas: Stambulas su savo augimo istorija, senaisiais ir naujo sukirpimo gyventojais, praeitimi, jos pasakojimais, nostalgiškais archainio mąstymo veikėjais; agresyvios politikos poveikis paprastiems žmonėms, magijos, mitų ir realybės sąaugos. Nedidėlės apimties, bet pakankamai talpus kūrinys.

Vertinimas: 4, 4/ 5

 

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s