Tan Twan Eng. Vakaro Miglų sodas

Tan, Twan Eng. Vakaro Miglų sodas: romanas/ Tan Twan Eng; iš anglų k. vertė Eglė Raudonikienė. – Vilnius: Baltos lankos, 2018. – 446 p.

Atminties ir užmaršties ginčas

Rytietiškas atmosferinis romanas, dvelkiantis paslaptimis, poetiškumu, fizinio ir dvasinio gyvenimų samplaikomis ir prieštaromis, atminties ir užmaršties keliamomis vidinėmis dramomis. Tokias knygas skaityti reiškia ir atitrūkti nuo savos realybės, persikelti į visiškai kitokį erdvėlaikį, kitokią emocinę ir logikos dimensiją. Mūsų literatūroje vyrauja skaudžios istorinės temos: karo, tremties, okupacijos; Azijos gyvenimą vaizduojančiuose kūriniuose – japonų invazija į aplinkines šalis, jų žiaurus elgesys su vietiniais gyventojais, nusikaltėlių ir aukų santykis po karo. Atminties svarba įvardijant žmonijos nusikaltimus, kaip įspėjimas ateities kartoms, kaltės ir atleidimo problemos svarba. Bendražmogiškomis patirtimis aktualus kūrinys bet kokiame pasaulio kampelyje esančiam.

K. Ishiguro „Plaukiojančio pasaulio menininkas“, R. Flanagan „Siauras kelias į tolimąją Šiaurę“– tas pačias istorines aktualijas paliečiantys kūriniai, skirtingi stilistiškai, bet rytietiškos estetikos akcentai visuose ryškūs ir, regis, žiaurumus vaizduojantys ne tik rafinuotais, bet ir itin šokiruojančiais: belaisvių galvų kapojimas deklamuojant haiku („Siauras kelias…“); paveikslų, medžio raižinių ir, aišku, japoniško sodo – kaip dvasiškumo ir subtilumo vaizdinio sugretinimas su realybėje ir atmintyje patiriamais nežmoniškumais, o ir beprecedenčiai pavadinimai: „vyšnių žiedai“ (kamikadzės); „Imperatoriaus viešnios“ (japonų stovyklų kalinės); „Auksinė lelija“ (imperatoriškojo aukso slėpimo operacija). Žymaus meistro sukurtas sodas – realybės ir mistikos, simbolių ir filosofijos mišinys. „Atrodė, kad netrukus įžengsiu į pasaulį, sukurtą vien tik iš oro ir vandens, šviesos ir laiko, susipynusių tarpusavyje“. p. 21

Senoviško japonų sodo kūrimo atmosfera, simboliai, poetika ir harmonija, viena vertus, kontrastas ir tarsi kita dimensija karo praeičiai, o ir šeštajame dešimtmetyje vykusiems komunistų terorams Malajoje. Ir trauminei veikėjų atminčiai. Kita vertus, niekas pasaulyje nevyksta atsietai: toj vietoj gėrio ir džiaugsmo karalystė, kitoj – sielvarto ir kančių, taip, be abejo, karo zonos, pandemijų laikotarpiai, bet šiaip ar taip net baisiausiais laikais, kraujais nutaškytose erdvėse persipina kaip kūniškumas ir dvasingumas, meilė ir neapykanta, gimtis ir mirtis, taip brutalumas ir poezija, materialumas ir menas – tokie būties dėsniai: niūrūs bespalviai peizažai atgyja ir apsilieja spalvomis. Meno kūrimo principai: atida detalei, tradicijai, idealiausių variantų erdvės ir objektų komoanavimo paieškos, ilgi triūso metai priešpastatomi griovimo aktui, estetika – žudymo brutalumui. Prasmės ir beprasmybės kontrastas.

Sodas – ašis, apie kurią sukasi protagonistės Jun Ling svarbiausi gyvenimo įvykiai, asmenybės kaitos procesai, individualios ir kultūrinės kaltės suvokimo filosofija, pagaliau neapykantos ir atleidimo scenarijai. Dirbdama ir mokydamasi japoniškos sodininkystės, ji mokosi suprasti ne tik save, bet ir iš naujo reflektuoti karo nusikaltimus, nusikaltėlių ir aukų santykius. Itin suaktualinta individualios ir kultūrinės kaltės tema: ar neapykanta gali būti absoliuti – visiems japonams, pabuvus karo metu jų koncentracijos stovykloje, panašiai kaip pas mus: ar galima visus lietuvius, kaip ir bet kuriuos kitus europiečius, vadinti žydšaudšių tautomis.

Fabula, atsieta nuo poetiško stiliaus ir rytietiškos estetikos – tiesiog banali. Protagonistė Jun Ling, iškentusi japonų nelaisvę, praradusi stovykloje seserį, vienintelė išlieka gyva iš viso būrio moterų. Ji teisininkė, pokario laiku dirba Karo nusikaltimų tribunole, norėdama surasti stovyklą, o ten sesers palaikus, juos deramai palaidoti, tardydama ir teisdama negailestinga, kaip ji pati sako – teisinga. Praslinkus penkeriems metams po kalinimo Jun Ling 1951 m. atvyksta į Malają, nusprendusi surasti garsų Jugirio sodą, kuriamą buvusio japonų imperatoriaus sodininko Aritomo. Prieštaros – jos sesuo žuvo nuo japių, ją kalino japiai, ji nekenčia šios tautos žmonių, bet negali atsispirti norui sukurti japonišką sodą sesers atminimui, bent taip atsidėkoti jai ir įamžinti, nes surasti stovykos vietos niekaip nepavyko. Subtilūs, labiau pasigilinus, įprasti enciklopediniai  sodo vaizdiniai, paieškos, mokymai su filosofiniais intarpais apie senovės tradicijas – lyg iš rytietiško filmo – šaudymas iš lanko, meditacijos, pagrindinių kategorijų – vandens, kalnų ir akmenų, dangaus – sąsajos, sodo kūrimo principai: visa tai ir sunkus fizinis darbas, nuolatinė harmonija su gamta, padeda ne tik nugalėti nepasitikėjimą, bet ir suartėti kaip vyrui ir moteriai. Jausmai, pagarba, atskirtis nuo pasaulio Aritomo ir Jun Ling padaro ne tik įstabaus sodo kūrėjais, bet keliautojais į vienas kito sielas. O tuo pačiu Jun Ling ir į naują savo tapatybę. Su pykčiu nesukursi nei sodo, nei gyvenimo. Nors iš tikrųjų iš pradžių ji stengiasi gyventi lyg ir apsimestinai: japoniški sodai buvo žuvusios sesers aistra, koncentracijos stovykloje svajonės ir kalbos apie sodą padėjo nepalūžti.

Mokinystė pas japonų sodininką – ne tik sodininkystės, bet ir meilės, atleidimo, išminties – įžvelgti esmę gamtoje ir detalėse padeda dorotis jai su traumine patirtimi. Nors iš stovyklos psichologiškai ištrūkti veik neįmanoma. Džiaugtis gyvenimu trukdo skaudi atmintis, o praėjus trims dešimtmečiams – užmarštin gramdzinanti liga. Taigi, senatvėje ji rašo memuarus: norėdama įamžinti sodo kūrimo meną, Aritomo, seserį ir… suvokti, kas slypi anapus žodžių, regėjimų ir vadinamojo žinojimo, visada, kaip sakė garsusis sodininkas egzistuoja tuštumos plotmė. Ir svarbiausia kas toje tuštumoje.

Trys laiko dimensijos persipina ir išryškina skirtingus istorinius laikotarpius ir žmonių likimus, jų stengimąsi išgyventi po traumų ir rasti prasmę. Trauminė karo metų patirtis, šeštasis dešimtmetis Malajoje, kur vyksta komunistų išpuoliai ir norėdami išlaikyti sodus ar arbatų plantacijas, priversti eiti į tam tikrus susitarimus jų savininkai; aštuntasis dešimtmetis – nykstantis sodas, nutolęs trauminis laikas, mirę artimieji. Tai kas gi išliks? Kaip perteikti praeitį?

Sodai ilgainiui kinta, teisėja Teo. Jų pirminis sumanymas išdyla; jį ištrina vėjas ir lietus. Sodai, kuriuos sukūrė Aritomo–sensei, jau nebe tokie, kokie buvo pradžioje, – priduria jis, segdamas sąsagą. – O tatuiruotė? Tatuiruotė gali išlikti per amžius. p. 152

Pasibaigus karui, įvardijus nugalėtojus ir pralaimėtojus, teisėjus ir nusikaltėlius, regis, viskas išoriškai dokumentaliai sustatoma į vėžes. Žuvusių, nukankintų neprikelsi, skausmo ir netekčių neatlyginsi, bet vis tiek tenka gyventi ir džiaugtis, kas liko gyvi. Tik tie likę gyvi – kupini paslapčių, sklandančių kaip aidas, bet rūpestingai slepiamų ir saugomų net nuo artimiausių. Kaip pavyko vienintelei Jun Ling ištrūkti iš mirties stovyklos? Kas slypi po filosofine japono sodininko gyvensena: imperatoriaus šnipas, tremtinys, imperatoriaus aukso slėpėjas, malajų gelbėtojas, suokalbininkas su komunistais? Kaltė, išdavystė, išpirkimas. Dvasinis tobulėjimas. Detektyvinės mįslės, kurias autorius atsako ne tiesmukai – per aplinkos detales, užuominas, meno kūrinius ir simbolius.

Aritomo niekada nepraleido progos išnaudoti skolinto kraštovaizdžio principų, kad ir ką būtų daręs, ir man dingteli, kad galbūt jis juos taikė net ir savo gyvenime. Ir jeigu taip buvo, ar negalėjo ateiti toks laikas, kai jis jau nebeįstengė atskirti, kas jo gyvenime tikra, o kas tik atspindžiai? Gal ir manęs galiausiai laukia tas pats? p. 155

Japoniškas sodas – tai ne tik rafinuotas augalų, vandens, akmenų išdėstymas erdvėje ir estetinio tobulumo siekimas, daugiau – „kiekvienas žingsnis, kurį žengi Jugiryje, turi atverti mintis ir vesti į dvasinio nušvitimo būseną.“ p. 374

Japoniškas sodas – viena iš daugelio japonų estetikos, filosofijos ir gyvensenos apraiškų ir sodų funkcija vienaprasmė – pagerinti žmonių gyvenimo kokybę, padėti pajusti pusiausvyrą tarp dvasinio ir materialaus gyvenimo, gamtos harmoniją.

Kuo man labiausiai patiko „Vakaro Miglų sodas“? Neįstengiau iki galo perprasti: nei japoniško sodo paslapčių, nei horimono (tatuiruotės), nei veikėjų, nei paties rašytojo užmintų mįslių. Mintiju, per mažai žinau, iš tikrųjų veik nieko, apie Azijos šalių istoriją ir kultūrą, iš pradžių puoliau ieškoti recenzijų ir pasisakymų apie knygą, bet staiga suvokiau esmę: kam? Juk toje ne visai aiškioje migloje slypi grožis ir… iliuzija. Gal dėl to vis maloniai grįžtu prie knygos: skaitinėju pabrauktas vietas, skaitinėju atsitiktinai atverstus puslapius ir paslaptis apie pažinumą: žmogaus, pasaulio, gamtos – jų vientisumą, ne atsiskleidžia, bet vis labiau plečiasi. Kaip tuštuma? Tuštuma skolinasi iš tuštumos.

O gal gamtą galima suvokti tik intuityviai, o ne pasitelkiant logiką. Žmogus į sodą ateina stebėti, mąstyti, kartu suprasti save. Taip ir skaitant „Vakaro Miglų sodą“.

Vertinimas: 4,5/ 5

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s