M. J. Lee. Pačinko

Lee, Min Jin. Pačinko: romanas/ Min Jin Lee; iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė–Bernotienė. – Vilnius: Baltos lankos, 2020. – 591 p.

Istorijos nuvilti

Maniau, kad nesvarbu, kiek kalvų ir upelių pereisi: visas pasaulis – vien Korėja ir visi jame korėjiečiai. Park Wan–suh (Pak Vanso)

Min Jin Lee (1968) gimusi Pietų Korėjoje, septynerių metų su tėvais persikėlė į Ameriką, ten ir užaugo, studijavo istoriją ir teisę. Dar studijuodama išgirdusi Japonijoje dirbančio amerikiečio misionieriaus paskaitose apie etninių korėjiečių padėtį Japonijoje, pradėjo domėtis ir rinkti medžiagą šia tema. Netgi trečios, ketvirtos ir penktos kartos Japonijos korėjiečiai vadinami užsieniečiais. Nors dabar daug etninių korėjiečių tapę Japonijos piliečiais, bet pasirinkimas natūralizuotis – nėra lengvas. Kai kurie tuokiasi su japonais arba yra dalimi korėjiečiai. Teisinės ir socialinės Japonijos korėjiečių ir dalimi korėjiečių kilmės žmonių istorija yra ilga ir niūri. Kai kas niekada neprisipažįsta esantys korėjiečių kilmės, nors etninę tapatybę galima atsekti pagal asmens dokumentus ir valdiškus įrašus.

Ši šalis nepasikeis. Tokie korėjiečiai kaip aš negali išvykt. Kur mums važiuot? Bet korėjiečiai Korėjoj irgi nesikeičia. Seule tokius kaip aš pravardžiuoja niekšais japonais, o Japonijoj – kad ir kiek uždirbčiau pinigų, kad ir koks būčiau geras – vis tiek lieku eilinis dvokiantis korėjietis. Tai kas čia per šūdai? Visi tie, kas grįžo į Šiaurę, dabar miršta badu arba krauna į kelnes iš baimės. p. 462

Rašytoja jautė gyvybišką poreikį pasakoti korėjiečių Japonijoje istorijas, kai tokia didelė dalis jų gyvenimo paniekinta, paneigta ir ištrinta. Medžiagos rinkimas, įvairių etninių korėjiečių kalbinimas (keturis metus autorė gyveno Japonijoje) rašymas, perrašymas ir taisymai užtruko trisdešimt metų. 2017 m. išleistas romanas susilaukė skaitytojų dėmesio, tapo įvairių leidinių bestseleriu, buvo įtrauktas į geriausių 2017 m. New York Times knygų dešimtuką ir nominuotas prestižinei National Book Award premijai.

Literatūrine prasme romanas nėra kažkuo ypatingas ar naujoviškas: papasakotas taupia kalba, nors gyvenimiškų įžvalgų tikrai netrūksta, bet jos nėra krentančios į akis, tiesiog įsilieję į aprašomą veikėjų kasdienybę ir „neišsišoka“ – kažkur skaičiau, skurdi knyga, nė vienos citatos neišsirašiau – tiesiog autorės balsas nėra garsesnis už veikėjų, o išminties perliukus reikia pastebėti. Bet negali sakyti, kad romanas užterštas literatūrinėmis klišėmis ar tuščiu kalbėjimu: būdvardžių, puošybų veik nėra, įdomumas ir jėga specifinėje (ne azijiečiui) temoje, istoriniuose kontekstuose ir paprastų žmonių paprastumu, o kartu gebėjimu kibtis į gyvenimą ir net iškilti. Bet tai ir ne pasakų formatas: pakentėjau, pavargau – ir jau atlygintas laimės pliūpsniu. Ne. Nors kai prasideda meilės istorijos, nerimas apima – ooo, kad tik nenukryptų į saldumus. Autorė išbalansuoja. Išvengia saldumo, per didelio sentimentalumo, istorinės neteisybės užaštrinimo, tiesiog pavyksta papasakoti kelių kartų vienos šeimos likimus: su sėkmėmis, praradimais, palūžimais ir gebėjimu atsikelti.

„Pačinko“ – epinis istorinis romanas, veik visą šimtmetį apimanti šeimos saga, susidedanti iš trijų, skirtingus laikotarpius pristatančių knygų: „Gimtinė“ (1910–1933); „Tėvynė“ (1939–1962); „Pačinko“ (1962–1989). Pasakojimas rutuliojamas chronologine tvarka, stengiantis parodyti veikėjų keitimąsi, prisitaikymą ir nusivylimus.

Korėjoje gyvenanti, auginanti invalidą sūnų šeima pasižymi nepaprastu darbštumu ir dorumu. Iš vargingos šeimos atsiranda mergina, kurią ištekina už kitaip atrodančio vyriškio ir jie visomis pastangomis bando išgyventi, netgi pasiekia aukštesnį lygmenį kitų bėdžių tarpe. Jie įkuria vargingiems skirtą pensioną ir skaniai gaminant, rūpinantis nuomininkų gerbūviu, geba visada turėti klientų. Nors miršta keli vaikai, dukra Sundža linksma, darbšti ir toliau tęsia šeimos liniją. Tėvui anksti mirus nuo tuberkuliozės, Sundža su motina sugeba toliau išlaikyti pensioną ir nors japonų kolonizacijos metu sunku išsimaitinti – kažkaip verčiasi. Konfliktinė situacija prasideda naiviai ir tik darbą namuose patyrusiai merginai turguje susidūrus su turtingu prekiautoju Hansu. Nėščia. Turtuolis, aišku, negali vesti, nes turi šeimą Japonijoje, bet kuo skiriasi nuo mūsų literatūrų siužetų – jis nedingsta, bet pasiūlo merginai materialinę pagalbą ir rūpinimąsi vaiku.

Skurdžiui svarbi garbė ir ką žmonės pasakys (ko gero, baimė): atsisakius negarbingų santykių Sundžai kaip pasakoje atsiunčiamas vos ne princas – gražuolis idealistas pastorius sutinka ją vesti ir išsivežti gyventi į Japoniją.

Pasakos iliuzija greitai išsisklaido: pakanka pamatyti, kaip įsikūręs pastoriaus brolis, pas kurį atvyko ir prisiglaudė, ką valgo, ir praktiška, realistė Sundža suvokia, kad čia tikrai nebus geriau negu namuose.

Kokie gi tie romano korėjiečiai? Garbingi, darbštūs, mimikruojantys, besistengiantys atsiriboti nuo politikos, netgi religijos. Jau Sundžos tėvas stengėsi laikytis neutralių pažiūrų: „Mano vyras norėjo, kad nesektume niekuo – nei Jėzumi, nei Buda, nei imperatoriumi, nei netgi Korėjos vadu.“ p. 77 Svarbiausia išgyventi. Šiaip visi veikėjai korėjiečiai gan teigiami, priimantys vyresniųjų perduodamas vertybes ir gerbiantys jų moralinį imperatyvą. Tas pats asmuo paprastai įvairiausių – ne itin gražių ypač – savybių rinkinys. „Pačinko“ veikėjai išgyvena vidinius konfliktus, bet jie daugiau susiję su išorinio pasaulio įtakojama agresija, etninio piliečio patiriamomis neteisybėmis, tikrai ne su šeimos ar artimųjų nesupratimu, susvetimėjimo problemos kaipo nebūdingos. Galbūt svetimame krašte, kai svarbiausia išgyventi ir prisitaikyti prie japonų reikalavimų, šeimą suvienija ir jie puikiai žino, kad šilumos ir gero žodžio gali tikėtis tik savoje aplinkoje.

Nežiopsok ir įtariai žiūrėk į vadovaujančius. Jei Korėjos nacionalistai neįstengia susigrąžinti savo šalies, tuomet tegu vaikai mokosi japoniškai ir prasisiekia. Prisitaikyk. Juk taip paprasta. Šalia kiekvieno patrioto, kovojančio už laisvą Korėją, šalia kiekvieno nelaimėlio korėjiečio šikniaus, kovojančio už Japoniją, dešimt tūkstančių tautiečių savo šalyje ir svetur tiesiog norėjo pavalgyti. Juk galiausiai tikrasis imperatorius – pilvas. p. 216

Moters korėjietės credo – kentėti. Kai toks nusiteikimas, tai, ko gero, niekas per daug ir negali nuvilti, aišku viena, kad turi dirbti kiek pajėgia, negali nei žeminti, nei įžeisti buitiški ar neesminiai dalykai. Bet garbė svarbu – baimė, kad nepriekabiautų, o kiti negalvotų kaip apie laisvo elgesio moteris nepamirštamas.

<…> moters gyvenimas – nesibaigiantis darbas ir kančia. Kenti, o paskui kenti dar labiau. Žinok, verčiau to ir tikėtis. Kadangi esi moteris, tavo gyvenimo kokybė visiškai priklausys nuo vyro, už kurio ištekėsi. Geras vyras – padorus gyvenimas, blogas vyras – prakeiksmas, bet  nesvarbu, kas bus, – visada nusiteik kentėti ir nepaliauk uoliai darbuotis. Niekas nepasirūpins vargše moterimi – tik mes pačios. p. 41

Vyrai korėjiečiai. Nors puikiai suvokia jiems skirtą vietą Japonijoje, negali susitaikyti su žeminančia korėjiečių padėtimi. Jakobas atsidavęs darbininkas, kad ir kaip trūktų pinigų – šeimą išlaikyti jo pareiga, žmona negali dirbti, išskyrus namuose. Kad ir kaip skurdžiai verčiasi, stengiasi padėti broliui ir dar siunčia pinigų Korėjoje likusiems savo ir žmonos tėvams, nes ten dar blogiau. Vėlesnių kartų vyrams – vos vos gyventi jau neatrodo normalu. Jie verslūs, įžvalgūs, negalėdami gauti gerų darbų kaip japonai prasimuša ir tampa milijonieriais korėjiečių valdomame populiariame pačinko verlse. Pačinko – žaidimas lošimų aparatais, kur dažniausiai pralaimima, nėra nei visai sąžiningas, savininkai gauna geras pajamas, bet vyrų mėgiamas.

Kodėl jos šeima mano, kad pačinko – tokia baisybė? Jos tėvas, keliaujantis prekeivis, pardavinėjo brangų gyvybės draudimą vienišoms našlėms, kurios neišgalėdavo jo įpirkti, o Modzasu kūrė erdves, kur suaugę vyrai ir moterys gali už pinigus šaudyti kamuoliukus. Abu vyrai užsidirbdavo iš atsitiktinumų, baimės ir vienatvės. Mes žaidžiame toliau, mes viliamės, kad būsime tie laimingieji. Kaip gali pykti ant tų, kurie nori žaisti? Ecuko nepavyko šis svarbus dalykas – ji neišmokė savo vaikų viltis, tikėti galbūt absuriška galimybe, kad jie gali laimėti. Pačinko – kvailas žaidimas, gyvenimas – ne. p. 497

Vyrai turi ambicijų, panašiai kaip italų mafiozai Amerikoje, vaikus išlavinti, kad būtų ne tik ne prastesni už japonus, bet net galėtų savo protu ir profesionalumu įrodyti savo pranašumą. Ar tai įmanoma? Pagal žmogiškąsias galimybes (Sundžos sūnus Noa, anūkas Solomonas) pateisina tėvų lūkesčius: vienas studijuoja anglų literatūrą geriausiame Tokijo universitete, Solomonas – taip japonų garbinamoje Amerikoje. Bet… pačinko. Jų lemtis, prakeiksmas, sėkmė ir nesėkmė. Užbrėžta linija.

Tėvas, presbiterijonų kunigas, tikėjo dieviškuoju planu, o Modzasu tikėjo, kad gyvenimas – kaip šis žaidimas, kuriame žaidėjas gali sureguliuoti rankenėles, bet vis tiek tikėtis nežinomų veiksmų, kurių negali valdyti. Jis suprato, kodėl klientai nori žaisti žaidimą, kuris atodo nesąžiningas, bet kuriame taip pat lieka vietos atsitiktinumui ir vilčiai. p. 358

Ypač skaudus Noa, idealisto, intelektualo likimas: sužinojęs, kad jo tėvas ne garbinamas miręs pastorius, o gangsteris Hansu, dvasiškai palūžta. Jo svajonė būti nepriekaištingu japonu ir žmogumi, net sunku pasakyti, kas pirmumo nusipelno, smogia taip stipriai, kad jis atsiriboja nuo šeimos, pradeda tarsi antrą gyvenimą, niekam neatskleisdamas savo tapatybės. Jis nemokytas, kaip motina, kad gyvenimas – kančia, ir nieko nepadarysi, tiesiog turi gyventi, jam nesvarbu, kad tas gangsteris karo metu išgelbėjo jų gyvybes, leido į mokslus, garbė svarbiau? Galbūt jis gyvenimą įsivaizdavo visai kitaip, ir nepageidautina tiesa jį tiesiog sunaikino. Jo tikslai ir idealai nesutampa su galimybėmis.

Noa buvo jautrus vaikas, manęs, kad jei laikysis visų taisyklių ir bus geriausias, tuomet žiaurus pasaulis kaip nors persigalvos. Galbūt ji kalta dėl jo mirties, nes leido tikėti tokiais žiauriais idealais. p. 509

Aplinka ir patirtis kiekvienam žmogui daro įtaką: asmuo – visuomenės atspindys. Tai itin akivaizdu sulyginus du etninius korėjiečius Solomoną (Sundžios anūką) ir jo merginą Fibę. Vienas augęs Japonijoje, kita – Amerikoje. Ir pastarajai suprasti Japonijos korėjiečių nuolankumą ir prisitaikymą, nuryjant žeminimus ir neteisybę – gan sunku. Fibė, užaugusi laisvai ir įpratusi reikšti save, Japonijoje jaučiasi nejaukiai ir netgi nesaugiai. Ją pribloškia ir susidorojimas banke su mylimojo, regis, sėkminga karjera: apsimetimas, kad įsileidžia korėjietį į savo tarpą, gal net malonus priėmimas, deja, tik įžanga į nokautą.

Japonijoj esi arba turtingas korėjietis, arba vargšas korėjietis, o jei esi turtingas korėjietis, kažkur tavo priešistorėj slepiasi pačinko salonas. p. 543

Kartais norisi paprasto, bet tikro pasakojimo. Ilgo ir įtraukiančio. Šiuo požiūriu romanas atitiko lūkesčius, o pažintine prasme praplėtė žinias apie Aziją. Pastaruoju metu papuola vis knygos apie Aziją, ir, mintiju, ar tik nesiformuoja antijaponiškos pažiūros. Japonijos agresija karo metu, Imperatoriaus įskiepytas fanatizmas kariams, kamikadzės, o ir šioje knygoje aprašo, kaip karo metu vaikai ir moterys mokomi žudyti ir nusižudyti, jei į šalį įsiverš amerikiečiai, ir…Japonija –  šalis, kuri nepripažino savo nusikaltimų. Didybė, mokslo pasiekimai, egzotika, tradicijos ir tamsi praeitis.

Vertinimas: 4,4/ 5

 

 

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s