J. Tumasonytė. Undinės

Tumasonytė, Jurga. Undinės: apsakymai/ J. Tumasonytė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 190 p.

Depresiškoji būtis

Nesitikėjau, kad taip gerai skaitysis. Na, gulėjo gulėjo knyga, ai, reikia ir lietuvių. Kažkaip taip.

O kai įknibau, nuo keturių istorijų negalėjau atsitraukti. Kodėl? Klausiu savęs, bandau sudėlioti kas kaip, bet konkrečiai įvardinti nesiseka. Gal tiesiog buvo įdomu. Paprasta ir nepaprasta tuo pačiu. Išgrynintas kalbėjimas: būdvardį rasti veik misija neįmanoma, palyginimai dažnai kulinarinio pobūdžio, originalūs ir neįprasti: jos balsas priminė saldžią, minkštą varškę p. 36; marmelado spalva dažytų grindų p. 102; paneles, lėtai, tarsi iškilūs pyragaičiai, praplaukiančias bulvaru. p. 118; ant šokolado spalvos suolo p.120

Taupus žodis. Bet metaforų, vaizdžių išsireiškimų irgi netrūksta: tik gal nekrenta į akis. Marginalai, kuriems priklauso ir undinės (šiuo metu, kai tenka patikėti, jog galingiausias ginklas nematomas, sako, natūraliai atsiradęs virusiukas (po galais, be jokių trikdžių kalbame, matome vienas kitą per vandenynus, mokslo įsisiūbavimai nelyg audros – nežinia, ką išmes, o čia še tau kad nori – jokios išeities?), ką norėjau pasakyti, aa, įtikėti, kad undinės realios – vieni juokai, bet kas gali būti realus, galingas ir menkas tuo pačiu – sąvokos, fantazijos ir realybės prioritetai pakeitė eiliškumą.

Pirmasis pasakojimas „Muzika jų akyse“ su senovine sirenų daina, apkvaitinančia ir užburiančia, vandalais, būtinai užsigeidusiais išsiaiškinti paslaptį, nesvarbu, kad nužudant tą kitokią būtybę ir… kas? girtuoklių porelė, marginalai, kurių ne tik nestebina undinės, bet, atrodo, jų būsena ir gyvenimas yra netgi artimi. Kito pasaulis su nei teigiamais, nei neigiamais konceptais, ne visai pagaunamas, bet mielai suskaitomas. Jei undinės įtikina, tai pabaigos pastraipa su kepama žuvimi – jau brutalios dirbtinės detalės lyg ir perkrova.

„Taksistė“– per protagonistės judesį, ne mintį – kasdienybės veiksmą – visažinė autorė tarsi Dievas apnuogina veik visus įvedamus veikėjus, kurie paprastai būtų tik statistai – atsiskleidžianti sudėtinga trisdešimt septynerių metų moters istorija: primena kažkurį iš „Bėgūnų“ pasakojimą, kai save panešti sunkiau ir už likimo smūgius (invalidas sūnus, tolybėse plaukiojanti motina, vienatvė ir vertybių neturėjimas stumia narkotikų, alkoholio kryptimi, išsivadavus – realybė smogia pernelyg stipriai). Ar jos dvi, ar viena suskilusi asmenybė – čia esanti, čia išnykstanti antrininkė? Štai šitas įvaizdis – tikrai pabodęs, nors pateikiamas ir savitai – buitinės būties rėmuose.

Veikėjai – marginalai, vienišiai, išbalansuoti neaiškių vertybių ir vaikystės traumų ar dar kažko panašaus, apskritai – psichologiškai nulemti. Vidinė disharmonija paraleliai su socialinėmis problemomis.

„Paskutinė mano gyvenimo diena“ – apsakymo feministiniu tikrai nepavadinsi, kaip ir nė vienos veikėjos iš kitų kūrinių: jos silpnos, apaugę nesėkmėmis kaip virusais, negebančios spręsti buities problemų nė emocinių painiavų, nelabai nė mėginančios. Nors kūriniuose daug judesio, nuolat krebždanti kasdienybė, bet problemos plečiasi: atrodo, kad jos atėję iš kažkada, iš kažkokių ne nuo veikėjo priklausomų nutikimų. Lemties jėga? Ar veikėjos specialiai atribotos nuo šiuolaikinio dinamikos perpildyto pasaulio? Taigi protagonistė gerokai pagyvenusi dėstytoja, susigundanti jauno žurnalisto komplimentu: ne tokia ir sena. Kiek ne daug tereikia, kad sužibtų pasaulis ir energija akimirksniu išsprogdintų susikaupusį pesimizmą, autorė moters psichologiją perteikia ne tik pagauliai, bet ir supaprastintai, jauti nepatogumą, na, neskanumą dėl tos save apgaudinėjančios: ir vėl sukurta empatijos nepelnanti veikėja. Negailestinga autorė ar realybė?

„Pono Bružo mirtis“ – bene realistiškiausia ir siužetiškai paprasčiausia istorija: pagyvenęs, vienišas vyriškis, ištiktas sunkios ligos bando gyventi įprastą kasdieną, bet absoliučiai neturi už ko kabintis: sūnus lyg ir rūpinasi, bet saikingai, nes egzistuoja savasis gyvenimas, sesuo irgi lyg ir rūpinasi: maistas, apipirkimas ir pan.  Bet grįžus iš ligoninės be sveikatos tokia tuštuma, kad svarbiausia veikėjui joje nepasiklysti, nežūti nuo beprasmybės kaip nuo pūgos prie savo namų.

„Šuo vardu“ – turbūt labiausiai įtraukiantis ir toks „saviausias“ kūrinys. Atrodo, be jokio falšo. Merginos išgyvenimai, palikus vaikinui, chronologiškai suguldyti į dienoraštį ne tik įtikinami, su ironijos ir komizmo priemaišomis, bet ir skaudūs: vėl vienatvė, atskirtis, skurdi aplinka, emocinis netikrumas, bet tai gana šviesus pasakojimas, su laikinomis nusivylimo tendencijomis.

Mirties ir nelemties motyvai persekioja tiek protagonistus, tiek šalutinius veikėjus, atrodo, autorė, nurengia puošnųjį gyvenimo rūbą, ir pati mato, lyg per rentgeną – griaučiai, vidaus organai, su defektais ir išorinio pasaulio gan paveikti – tai jie vaikšto ir neduoda pavirsti pasakų princesėmis ir stebuklingais išsipildymais.

Ir toliau stop, ne, perskaičiau ir „Adį ir Evą“, ir „Karalystę“, bet tai jau buvo savotiška kankynė: pasakojimas daugiau nei įpusėja, o vis nauji veikėjai, priešistorės, saikingas stilistiškai sakinys, viskas darėsi ne tai kad neįdomu – aišku, kad nieko netikėto nebus pasakyta, o maklinėjimas atgrasioje kasdienybėje tiesiog tos pačios spalvos. Ir galvoji tik kaip tvarkingai pabaigti skaityti knygą, o ne ką nors joje rasti. Ir visai nesvarbu pasidaro nei vaizduotės jėga, nei kas ta motė ar pramotė, tiesiog net septynių apsakymų gali pasidaryti per daug. Kodėl?

J. Tumasonytės „Undinės“ – antroji autorės knyga, ne, turbūt trečioji: „Muselė“ (20), „Undinės“ (2019), tarp jų įsiterpia dar „Knygyno pasakojimai“ – verta dėmesio savita rašysena, gebėjimu kitokiu kampu matyti realybę, tiesa, jaučiasi ir dirbtinės pastangos atsiplėšti nuo popsinio blizgančio paviršiaus, ir išimtinai bazuotis į marginalinę dimensiją, paliečiant, bet neužaštrinant socialinių problemų, egzistencinis kitoniškumo pradas kaip iššūkis suformuotai visuomenės normai, fantazija ir beprotybė kaip atsvara kičui.

Vertinimas: 4/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s