E. Shafak. 10 minučių 38 sekundės šiame keistame pasaulyje

Shafak, Elif. 10 minučių 38 sekundės šiame keistame pasaulyje: romanas/ E. Shafak; iš anglų k. vertė Rūta Razmaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2020. – 350 p.

E. Shafak pažemintieji ir nuskriaustieji

10 minučių po klinikinės mirties žmogaus smegenys dar gyvena, toks naujausias mokslininkų paskelbimas įkvėpė rašytoją savitai struktūruoti romaną: ką protagonistė prisimena per tas paskutines minutes? koks tas gyvenimo kvapas ir skonis, išliekantis ilgiausiai? Literatūroje gali būti visaip: kaip E. Shafak romane telpa ne tik veikėjos išgyventos akimirkos, bet ir jos draugų patirtys, o gyvenime – kas žino, bet mintiju, jei iš tikrųjų tas 10 minučių egzistuoja suvokimas, kaip svarbu atitinkamai elgtis ir kalbėti žmogui mirštant.

Kai rašytojas yra pakankamai produktyvus, o skaitai ne pirmą knygą, dar neatsivertus pirmo puslapio pradedi nerimauti: ar nebus atsikartojimai, ar pasakys ką nors nauja. Pastarasis E. Shafak kūrinys viliojo dar ir anotacija „įtrauktas į 2019 m. Booker premijos trumpąjį sąrašą“, tikėjausi kažko ypatingo iš rašytojos, nes skaitytos knygos daugiau populiariosios literatūros žanrą atitinkančios, tiesa su plačiais socialiniais istoriniais, religiniais ir kultūriniais diskursais. Bet kalba, literatūrinis pateikimas gan paprastas ir be kažkokių filosofinių intelektualinių gelmių. Tematikos požiūriu, aišku, E. Shafak lygintina su O. Pamuk: Stambulas – istorinis ir šiuolaikinis, jo užkampiai, turistų akims nematomos vietos, ir paprasti ar marginaliniai gyventojai. Nors stilių skirtumai didžiuliai, bet abiems autoriams būdinga empatija paprastam žmogui ir meilė Stambului. O. Pamukas intelektualesnis, per smulkmenas restauruojantis praeitį ir filosofinį požiūrį į gyvenimą; E. Shafak – tiesmukai, daug kur gan stačiokiškai kalbanti apie veikėjų išgyvenimus, atkurianti miesto kvapus, tradicijas, bet pasitelkianti ir maginio realizmo principą sukurti paslapties tarp veiksmo ir minties šydą. Vis dėlto skaitant E. Shafak man dažniausiai asocijuosi su I. Allende: tiek temomis, tiek vaizdavimo būdu.

Vietoj prologo – pabaiga (mirštanti pagrindinė veikėja), o toliau knyga sudaryta iš trijų dalių: Protas. Kūnas. Siela. Pirmoji, reiškianti, be abejo, atmintį – pagrindinė, kažkaip norisi sakyti ir vienintelė. Kitos lyg prilipintos – turėtų būti liūdnos – juk laidoja draugės kūną, bet iš tikrųjų komiškos ir akivaizdžiai fantastinio nuotykių žanro.

Struktūra atrodo gan griežta – dešimt minučių ir trisdešimt aštuonios sekundės ir per kiekvieną jų iškylantys prisiminimai. Kiekviena minutė susijusi su kokiu nors skoniu ir kvapu ir konkrečiais metais. Skaitai siužetą sklandžiai, nors pradėtą nuo antro galo, vis dėlto chronologine eiga su mažomis išimtimis. Kam taip rūpestingai struktūruoti, jei vis tiek laikomasi faktiškai linijinio pasakojimo? Ir nors „žmogaus atmintis kaip girtuoklio eisena – kad ir kaip stengiasi, niekada nebūna tiesi.“ p. 59, bet negali sakyti, kad ir tikrai asociatyvinė, šokinėjanti nuo vieno dalyko prie kito – kaip mirštančio žmogaus: tvarkinga, smulkmeniška, kitaip sakant, autorei nepavyksta sukurti natūralaus psichologiškai įtikinamo romano – sudėtingesnė struktūra imituojama, iš tiesų veiksmas teka tvarkingai ir aiškiai, kaip būdinga pramoginiams kūriniams. Sunkoka įsivaizduoti, kad toks romanas galėtų laimėti Bookerį, kaip ne mažiau keista, kad pateko į trumpąjį jo sąrašą. Taip, jame visko daug: politikos, istorijos, socialinių problemų, žmogaus teisių ir laisvės, bet literatūrine prasme – įprastas. Ir norom nenorom skaitant mintiji, aha, va šitą dalyką tikrai mačiau kažkokiame turkiškame seriale, tą irgi, o anas – girdėtas, matytas.

1 prisiminimas. Druskos skonis. 1947–ieji metai. Gimimas. Motina paverčiama teta, o antroji žmona – motina. Moters beteisiškumas ir absoliutus priklausymas nuo vyro.

Jai buvo lemta būti Leyla Afife Kamile, dorybių įsikūnijimu. p. 38

Tėvai (tiksliau tėvas) vos gimus stengėsi burtais (bambagyslę užmes ant mokykos, tada duktė taps mokytoja) ir vardais nulemti kūdikio ateitį. Iš mergaitės, be abejo, tikėjosi tradicinių dorybių, ką atspindi ir tėvo vardų parinkimas: Afifė – skaistybė, Kamilė – tobulybė, Leyla – naktis – pagal tamsias kaip naktis akis.

2 prisiminimas. Citrinų ir cukraus. 1953–ieji. Laimingos vaikystės iliuzijos išsisklaidymas: abejonės dėl šeimos – kas tikroji motina? Kur tiesa, o kur tik vaikui skleidžiamos pasakos?

Pirmą kartą pažvelgė į save ir savo šeimą iš šalies ir pasijuto nejaukiai. Ji visad manė, kad jie normali šeima, kaip ir bet kuri kita, bet dabar nebebuvo tuo tikra. O jei jie kitokie, jei su jais kažkas negerai? Tada ji dar nesuprato, kad vaikystė baigiasi ne tada, kai pradeda bręsti kūnas, bet tada, kai vaikas išvysta savo gyvenimą pašaliečio akimis. p. 57

Nevardinsiu minutėmis prisiminimo po prisiminimo, nes tai tiesiog nuosekli nesuprastos merginos gyvenimo istorija. Tiesa, trečia minutė – ne tėvų namų apmąstymai, o įterpti 1967 metai, jau prostitutės patirtis ir gyvenimas tai pas vieną savininkę, tai pas kitą, peršokta į kitą laiką. Autorė ir nekuria detektyvo ar trilerio, jokios paslapties, koks likimas laukia mergaitės, atvykusios į Stambulą ieškoti laisvės ir laimės – tikrai ne pelenės likimas.

O šiaip paprastai ir aiškiai: dėdės seksualinis priekabiavimas ir įkalbėtas, kaip įprasta tokiais atvejais, kaltės jausmas dėl blogo pačios elgesio (Leilai buvo šešeri, jos dėdei keturiasdešimt treji), invalido brolio gimimas, su tuo susijęs tėvo atsivertimas į fanatišką tikėjimą, kas jį nutolino nuo šeimos, ypač nuo Leilos ir lemtingiausias momentas – tėvų pozicija sužinojus apie nekaltybės praradimą.

Leilai apmirė širdis. Prieš akis atsivėrė realybė, kurią visą laiką nujautė, nors ir kartojo sau, kad taip nėra. Baba (tėvas) stojo ne jos, o dėdės pusėn. Ir taip bus visada, jis visada palaikys brolį. Leila prikando apatinę lūpą, suskirdusią nuo nuolatinio kramtymo. Tik vėliau, daug vėliau ji prisimins šią akimirką – kad ir kokia nereikšminga ji galėjo pasirodyti – kaip pranašą to, kas jos laukia ateity. Dar niekada gyvenime ji nesijautė tokia vieniša. p. 114

Kiekviena dalis – tai koks nors veikėjos gyvenimo atradimas ir praradimas. Kartais atradus, o kartais tik pabandžius. Prieštaros ir kontrastai vyrauja visuose lygmenyse. Tiek miesto, tiek žmonių santykių, netgi svajonių ar paprastų kasdienių ritualų. Toks jau tas Stambulas, tokia jo atmosfera, atrodo įtakojanti ir žmonių lemtį, sąstingį ir staigų naujovių proveržį. Stambulas – didžiausia matrioška savyje talpinanti aibes mažų matrioškų be pabaigos, atrodo, priklausančių nuo miesto įnorių ir prieštarų.

Stambulas buvo iliuzija. Nenusisekęs mago triukas.

Sapnas, egzistuojantis hašišo rūkytojų galvose. Tiesą sakant, nebuvo jokio Stambulo. Buvo daugybė Stambulų, kurie grūmėsi, varžėsi, kovojo tarpusavyje suprasdami, kad galiausiai išliks tik vienas. <…> Imperatoriškasis Stambulas prieš plebėjiškąjį Stambulą, pasaulietinis Stambulas prieš islamiškąjį Stambulą, kosmopolitinis Stambulas prieš islamiškąjį Stambulą, eretiškasis Stambulas prieš pamaldųjį Stambulą, vyriškasis Stambulas prieš moteriškąjį Stambulą, kuris pasirinko Afroditę – geismo ir nesantaikos deivę – kaip savo simbolį ir globėją… p. 232

Šalia savų prisiminimų į 10 paskutinių Leilos sąmoningų minučių telpa ir draugų likimų istorijos. Leilos didžiausias pasiekimas ir yra, kad gyvenant net dugne gebėjo įgyti penkis draugus. Net penkis. Vaikystės draugas, transvestitas, neužauga, bordelių dainininkė, afrikietė prostitutė. Jie, sunkių išgyvenimų marginalai, vienas kito gelbėjimosi ratas. Jos šeima. Ir skaičius penki vienas iš svarbiausių, apimantis esminius dalykus.

Aiški ir pasakotojos pozicija: empatija „pažemintiems ir nuskriaustiesiems“ ir stipri ironija visuomeninių judėjimų atžvilgiu, religinio fanatizmo apimtiems, valstybinėms institucijoms, niekinantiems paribio žmones (pardavėjas), bukoms šeimos tradicijoms ir patriarchaliniam jos statusui – vadinamoji garbė ir kitų požiūris, senoviniai tiesos matavimai svarbiau už pačius artimiausius žmones.

Koks bebūtų gyvenimas, svarbiausia nelikti vienam – tokia knygos ištarmė? Nesu tikra. Bet kiek skiriama vietos antrojoje dalyje draugams, atrodo, kad taip. Kita vertus, per marginalų netradicinį gyvenimą rašytoja perteikia žmogaus prigimtinę teisę į laisvę: vargu, ar Leilai būtų sudėtingiau gyventi pasilikus tėvų namuose: surastas vyras, moters apibrėžta padėtis, buitis, duok Dieve, kad sektųsi gimdyti, o jei ne… panieka ir nuvertinimas. Tikrai nieko gero. Bet jai nepasiseka ir savarankiškas bandymas įsitvirtinti Stambule. Esmė – bandymas. Dar labiau išryškinamas šeimos beširdiškumas, kai jie neatsiliepia į jos pagalbos šauksmą, o nužudytos kūną atsisako paimti ir palaidoti. Nepasiseka ir penkiems draugams, bet jų užsispyrimas ir pastangos – veik didvyriškos. Atrodo, kad šie žmonės užgrūdinti nesėkmių tolimi nuo revoliucijų, politikų, religijų. Skirtingi personažai leidžia rašytojai ironiškai, netgi sarkastiškai išsakyti religijų ir politinių judėjimų kritiką. Nepamirštamos ir istorinės aktualijos: studentų protestas 1968; Bosforo tilto baigimo šventė; komunistų demonstracijos sušaudymas 1977 ir kt.

Daug problemų ir temų apimantis romanas, pagalvoji net – ar ne per daug persistengta norint begalę globalių ir egzistencinių klausimų kelti ir bandyti į juos atsakyti: šeimos, tradicijų ir moters teisių, laisvės (asmens požiūriu ir valstybės), megapolio ir juose atsidūrusių jaunų žmonių likimai, įvairių mažumų egzistenciniai klausimai, politinių judėjimų, studentų teisių ir t.t. Kiekvienas veikėjas – vis kitas socialinis vienetas, nešantis ir tos grupės problemas. Marga. Koks margas ir įvairialypis ir Stambulas.

Vertinimas: 4/5

 

 

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s