M. Bulgakovas. Jaunojo gydytojo užrašai

Bulgakov, Michail. Jaunojo gydytojo užrašai: ankstyvoji autobiografinė proza/ M. Bulgakov; iš rusų k. vertė Jonas Vabuolas. – Vilnius: Jotema, 2019. – p. 303

Išbandymai gyvenimu

Ankstyvoji M. Bulgakovo kūryba. Knyga susideda iš trijų dalių: autobiografinėmis jauno gydytojo patirtimis paremtas 7 apsakymų ciklas ir kitokio pobūdžio, bet irgi medicinines temas liečiantys dar du kūriniai: „Aš nužudžiau“ ir „Morfijus“; literatūriniai fragmentai „Užrašai ant rankogalių“, atsisakius gydytojo praktikos ir pradėjus spausdintis periodinėje spaudoje: Kaukaze, vėliau Maskvoje; apysaka „Šėtoniada“ ,atrodanti kaip „Meistro ir Margaritos“ treniruotė.      

„Meistras ir Margarita“ kažkada buvo apsėdimu: skaitydavau beveik visur po truputį ir vėl ištisai: tiesiog man tas kūrinys buvo kažkas tokio: komiškas ir graudus, realistiškas, o kartu satyra ir fantastika, iš pradžių stebinanti ir juokinanti, vėliau daugiau kelianti graudulį, siejanti su tuomečiu laiku ir istorija, paties rašytojo gyvenimu. Bet svarbiausia, aišku, tas bulgakoviškas stiliukas. Nepakartojami dialogai. Apokalipsinės nuojautos, sumišę su biblijiniais motyvais.

M. Bulgakovas gimė 1891 m. Kijeve, tuometinėje Rusijos imperijoje, buvo vienas iš septynių vaikų, vyriausias iš trijų brolių, Kijevo Teologijos akademijos profesoriaus ir buvusios mokytojos šeimoje. Baigęs mediciną Kijevo universitete pusantrų metų nuo 1916 m. rugsėjo iki 1918 m. vasario dirbo provincijos gydytoju Smolensko gubernijoje.

„Jaunojo gydytojo užrašuose“ parodoma, kaip atsidūręs toli nuo miesto, vos baigęs mokslus, be jokios praktikos vos dvidešimt ketverių jaunuolis patiria ekstremalias situacijas, kurias sukuria vos ne kiekvienas susidūrimas su ligoniu: visos ligos naujos ir atrodo kitaip, negu kažkada pasakojo apie jas profesoriai auditorijose. Stipriai sužalota mergina, kuriai reikia amputuoti koją, gimdymas su užsiskersavusiu kūdikiu, nuo difterijos dūstantis vaikas, išpūliavusi akis tiek, kad atrodo net išnykusi ir dar daugybė atvejų, kurie būtų sudėtingi ir patyrusiam gydytojui, o jam, žaliam ir naiviam, ne išbandymas, o tikras karas, ne tik su ligomis, bet ir su savimi – miesto inteligentu. Panika, baimė, kad nepavyks, kad nužudys žmogų, nebuvimas su kuo pasitarti, o ir pasidalinti atsakomybe, bėgimas vis pasiskaityti vadovėlį, pastovus stresas, kad tik neatvežtų sunkių ligonių: gimdyvių su skersais kūdikiais, išvaržų, traumų, difterijų… O kur dar kaimiečių tamsa ir prietarai, juos sunkiau įveikti negu fizinius negalavimus. Moteris įsikibusi neleidžia vaiką operuoti; parišamos moterys už kojų prie medžių, kad savaime pagimdytų ir daug visokių kaimietiškų išvedžiojimų, kuriuos sunku palaužti, o dar sunkiau, jeigu nepavyks jų artimųjų išgelbėti, tada jie pasidarys dar aršesni medicinos mokslo priešai. Apie išplitusį sifilį Rusijos kaimuose, absoliutų nepaisymą gydytojo nurodymų, net kūdikiai apsigimę, bet argi kreips kaimietis dėmesį į opą ar trins tepalu kūną, jeigu negerai su akimis ar gumbai ant veido. Kaimiečių psichologiją reikia pažinti, mokėti juos ne tik gydyti, bet ir kalbėtis su jais, ne guodžia naujoką seniau dirbantys, tiesiog konstatuoja.

Stebina jaunąjį miestietį viskas: pūga, galvojęs, kad tai tik romanuose kuriamas fonas. Pacientų skaičius per dieną: virš šimto, plius apžiūra ligoninėje, važiavimai į namus. Nėra laiko nei poilsiui, nei miegui, vos prideda galvą prie pagalvės, jau beldžia į duris. Skutimasis apskritai neprieinama prabanga: net du kartus per savaitę neįmanomas: pusiau skustas, pusiau luptas turėjo lėkti pas pacientą.

Šio ciklo apsakymai patraukia nuoširdumu, paprastumu, tuomečio rusų kaimo realijų atspindžiais ir jauno žmogaus patiriama gydytojo žmogaus dilema, tiesa, ne psichologizuojant, bet atvirai aprašant realybę.

1918 metais M. Bulgakovas grįžo į Kijevą, čia jį užklupo Pilietinis karas. Kijevas buvo okupuojamas vokiečių, ukrainiečių nacionalistų, Raudonosios armijos (bolševikų) ir Baltosios armijos. M. Bulgakovo broliai įstojo į Baltąją armiją ir galiausiai pabėgo į Paryžių. Pats M. Bulgakovas taip pat įstojo į Baltąją armiją, dirbo karo lauko ligoninėje. Karo metu rašytojas kentėjo nuo priklausomybės nuo morfijaus, žmonos padedamam pavyko išsivaduoti. Iš Baltosios armijos pasitraukė Kaukaze. Ten metė ir mediciną, pradėjo dirbti žurnalistu, niekada nebepaliko Rusijos ir niekada negavo vizos aplankyti brolių.

Taigi asmeniška patirtimi paremta ir apysaka „Morfijus“. Apie asmenybę griaunančią priklausomybę, bandymus kovoti, pasidavimus ir palūžimą, kūrinyje viską pavaizduojant per provincijos atskirtyje likusio gydytojo paveikslą.

„Užrašai ant rankogalių“ – gana padriki vaizdeliai, gal spausdinti periodikoje, ne itin įtraukiantys, o ir ne visai perprantami.

Ir apie tapatybę prarandantį vargšą klerką, patekusį į biurokratijos terpę „Šėtoniadoje“, komiškai ir graudžiai persipinant realybei ir fantastikai.

Bulgakovas yra Bulgakovas. Talentas yra talentas. Ar šiais laikais jo proza neatrodo senamadiška? Aišku, kad taip. Nors galima vadinti ir postmodernia, ypač magine fantastine maniera parašytą. Pasižyminčią apokaliptinėmis nuojautomis, kurias galima taikyti ne tik sovietiniams laikams, bet ir nūdienai. „Jaunojo gydytojo užrašų“ apsakymai pasižymi ir sužavi paprastumu, realistiškumu ir nuoširdumu. Smulkmeniškas kaimo gydytojo patirties paveikslas. Nors sąmojis, saviironija, bulgakoviškas jumoras toks savotiškas – nepiktas, taiklus, bet talpinantis ne tik juoką, bet ir graudulį tuo pačiu – būdingas jau ir šiems ankstyviesiems kūriniams.

Vertinimas: 4/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s