E. Kurniawan. Grožis lyg žaizda

Kurniawan, Eka. Grožis lyg žaizda: romanas/ E. Kurniawan; iš anglų k. vertė Vaida Kelerienė. – Vilnius: Kitos knygos, 2018. – 456 p.

Šašuota Indonezijos istorija

Indonezijos rašytojas Eka Kurniawan (1975) išleidęs keturis romanus ir apsakymų rinkinių. Indoneziečių kalba parašytas „Grožis lyg žaizda“ išverstas į 38 kalbas, pelnęs įvairiausių spaudos ir skaitytojų vertinimo laimėjimų. Jo stilistika artima magiškajam realizmui, daug kur lyginamas su Gabrieliu Garcia Marquezu ir Haruki Murakami.

Daug žadanti pradžia. Indonezija. Iš kapo prisikėlusi gražuolė prostitutė grįžta į savo gimtąją Halimundą, kur, atrodo, pradės naują gyvenimą. Ir stulbina jos džiaugsmas: ketvirtoji dukra vardu Gražuolė yra neįtikėtinai baisi.

Nėra baisesnio prakeiksmo, kaip pagimdyti gražią mergaitę pasaulyje vyrų, koktesnių už rujojančius šunis. p. 11

 

Tiek ir to įdomumo. Kur rašo apie … kolonijinius laikus, japonų okupaciją, moteris įkalintas kaip prostitutes, kur veikėja Devi Aju – ne tik įtraukia, bet veikėja atrodo ir magiška, ir gyva, ir istoriška. Tuo pačiu realistinė, gebanti bet kokioje situacijoje mimikruoti. Nors ir paviršutinė, filosofinės intelektualinės dimensijos tikrai šiai knygai nebūdingos.

Tą vakarą kiekvieną iš jų paėmė po keturis ar penkis vyrus. Devi Aju kentėjo ne dėl beprotiško, nepaliaujamo dulkinimo, kuris jos kūną stingdė į ramų ir paslaptingą paralyžių, bet dėl draugių klyksmų ir verksmų. “Vargšės moterys, – mintyse tarė jis sau. – Kova su neišvengiamu yra daug skausmingesnė už visa kita. p. 98

Brutalumo, vulgarumo, žiaurumo, kraujo ir kankinimų apstu visoje knygoje. Kaip ir saldžių suokimų, kičinių sekso scenų, myli/nemyli dilemų. Karas ir meilė – du pagrindiniai dalykai apimantys kiekvienos kartos gyvenimą ir susiję su laime ar prapultimi.

Devi Aju nors olandų kilmės, ko gero, Indonezijos simbolis, kaip prostitutė einanti iš vienų rankų į kitas, turinti patirti įvairias skriaudas, bet privalanti ir prisitaikyti – kitaip neišliks. Tris šimtmečius trukusi olandų kolonizacija, Antrojo pasaulinio karo metais japonų okupacija, išsivadavimo kova, pilietinės riaušės, komunistų suaktyvėjimas ir žiaurios jų žudynės šešiasdešimt penktaisiais, o dar tris dešimtmečius totalitarinės Rytų Timoro okupacija.

Bet motinai prostitutei skiriama tikrai ne daugiausia vietos romane: trys gražuolės dukros, trys vienaip ar kitaip kariaujantys jų vyrai, toliau dar trys atžalos – irgi krentantys visiems į akis grožiu, bet turintys ir pražūtingų savybių, daug mirties, ne eilinės, kaip sakoma, pataluose, daug ir prisikėlimų, vaiduoklių ir detektyvinė mįslės išrišimas pabaigoje.

Veikėjai vyrai įkūnija skirtingus prievartos ir valdžios tipažus: partizanas–kareiva; banditas; komunistas. Vadinamieji žentai gražuolių dukterų. „Šis miestas pilnas banditų, plėšikų, partizanų, revoliucionierių ir komunistų liekanų.“ Jie atstovauja tam tikras valdymo formas, pristatomi gana plačiai, tiek jų veikla, tiek absoliuti meilė Halimundos gražuolėms. Skaitai legendą ar tautosakinį pasakojimą apie gražuolę princesę Renganis ir negali nesižavėti: ir pasakiška, ir komiška, ir net šiurpas krečia nuo žmogų apėmusios pasijos. Šiaip jau labai daug gražuolių moterų ir niekšų vyrų – dvi stovyklos, na, bet pasakos siužetui tinka viskas. Psichologinių peripetijų tikrai nereikia tikėtis. Taigi banditų banditas Mamonas Gendengas atkakliai iriasi per visą šalį ieškodamas gražuolės Renganis, visų klausinėja, patiria nemažai nuotykių, jis nematęs, tik girdėjęs apie merginą, bet jau beprotiškai įsimylėjęs (kitaip nebūna arba/arba: myli iki galvos netekimo arba prievartauja). Ir ką gi jam daryti, kai sužino, kad pavėlavo kelis šimtmečius: gražuolė Renganis ištekėjo už pirmo pro langą pamatyto – už šuns.

Bet kai legendos įvairios variacijos atsikartoja pasakojant kitų kartų likimus – jau ne tik kad pabosta, tiesiog klampina ir siužetą, o ir veikėjus tarsi numarina. Spalvingi veikėjai tampa ne tik nuobodžiais, bet atrodo, kad autoriui išsisėmė fantazija, kaip ir prilipinta pabaiga apie trumpai pabuvusią prisikėlusią mirusiąją, tiesiog, kad panaikintų piktosios dvasios užkeikimą – netgi prieštarauja pradžios pažadui: „Šioji pasimirė penkiasdešimt dvejų, prisikėlė iš mirusiųjų po dvidešimt vienerių metų ir nuo to laiko niekas nebežinojo, kaip skaičiuoti jos amžių.“ p. 7

Ko netrūksta romane, tai stebuklų, jie ištinka vos ne kiekvieną veikėją ir įsilieja į realybę lyg būtų natūralus arbatos gėrimas ar dar koks kasdienybės ritualas: be meilės vaiko nepagimdysi, nors devynis mėnesius viena iš Devi Aju dukterų nešioja kūdikius, išstorėjusi, bet atėjus lemtingam laikui – nieko: „jos pilvas tarsi tuščias puodas, pilnas tik oro ir vėjo“; devyniasdešimt adžekų (laukinių šunų) kovai su šernais; protiškai atsilikusią mergaitę apibūdina irgi savotiškai: „vieni sakė, kad ją apsėdus piktoji dvasia, o kiti manė, kad jos siela tiesiog atsisako augti: ji buvo šešerių metų vaikas šešiolikmetės merginos kūne“; Manonas Gendengas ištirpo ir išnyko mažuose šviesuliuose; o senelė „išlėkė iš namų lyg beprotė ir niekas negalėjo jos pagauti, nei arkliai, nei mašinos. Suradom ją ant uolėtos kalvos viršūnės, tik ji nenorėjo nusileisti. Ir ji nuskrido.“ Nors hiperbolizacijos, neįtikėtinų metaforų kūrinyje tikrai apstu, vis dėlto kas bevyktų, didžiausia magija lieka meilė. Ji gali užsiplieksti iš pirmo žvilgsnio, persiversti iš neapykantos ar tiesiog būti užsitarnauta kantrybe ir laukimu.

Ištekėti už nemylimo vyro yra kur kas blogiau nei tapti prostitute, – paaiškino ji jaunesniajai dukrai. p. 254

Aiškiai išreikšta ir pasakotojo pozicija: viskas, kas vyksta tarsi upės tėkmė – ir bloga, ir gera praeina. Hiperbolės nubrėžia ribas tarp realybės ir pasakos, o satyriniai pasakymai tarsi užprieštarauja: ne, brutali, kruvina, nepaisanti jokių teisingumų realybė egzistuoja, ji čia pat, šalia grožio ir stebuklų: „Indonezija pralaimėjo visus karus ir patyrė nesėkmes prie visų derybų stalų“; „tarp karo ir verslo nėra jokio skirtumo. Abiem reikia nepaprasto meistriškumo“; bejėgė oficiali valdžia apsaugoti piliečius: „lygiai taip pat jie suvokė nebeturintys kam pasiskųsti. Tik nemanykit, kad galėjo skųstis policijai, nes viskas, ką šioji sugebėjo, tai pūsti švilpukais judriose sankryžose.“ Nors prostitucija užsiimančios moterys nevaizduojamos kaip žemesnio lygio ar puolusios, išskyrus, kad palaidojamos su marginalais kapinių kampe, bet apskritai visos tos gražuolės kartu ir hiperbolizuotai satyrinės, jei jau daro ką nors tai nežemiškai, netgi pats grožis ir meilė daug kur vaizduojama kaip ne žmonių, o gyvūnų ar nežinia kieno: mergina po brutalaus penkių benamių išžaginimo akimirksniu tampa aistringa meiluže (ar parašytų taip moteris?). Grožis provokuojantis ir gąsdinantis, daug kur kaip griaunamoji jėga.

Moterys – meilei, vyrai – kovai. Taip atrodo, nesiceremonindamas savo veikėjus paskirsto autorius. Brutaliame gyvenime išlieka tik ryškiausi su savo išskirtiniais gebėjimais – prostitutės, kareivos, grožis ir galia. Bet ir tai sąlyginai: jiems neprieinama laimė. Kodėl? Visagalė lemtis. Kitaip sakant –prakeiksmas.

Ji niekada nė nepagalvojo, kad trys (dabar keturi) jos vaikai yra prostitucijos pasekmė ir prakeiksmas, ir jeigu nė viena jos duktė neturi tėvo, sakė ji, tai dėl to, kad iš tiesų jo ir nėra, o ne dėl to, kad nežino, kas kurios tėvas, ir tikrai jau ne dėl to, kad ji pati niekada nestovėjo greta kokio vyruko priešais kaimo seniūną. Ji tiesiog tikėjo, kad jos vaikai yra demonų palikuonys. p. 15

Įklimpsti lyg pelkėj: nei pirmyn, nei atgal. Vis dėlto negali mesti nebaigus skaityti – o kaip toji įspūdinga iš kapo prisikėlusi moteris? Juk turi būti ištraukta ir kažkaip vėl įkomponuota į pasakojimą. Negaliu ir atsiminti kitos knygos, kuri būtų taip įgrisusi beprasmybių plėtojimu ir tą patį per tą patį. Jeigu pradžioj asociacijos tikrai kilo su A. Roy, su Gabrieliu Garcia Marquezu, na gal vieninteliu „Prisiminimai apie mano liūdnąsias kekšes“, bet tai nedidelis kūrinys, kuris nesuėda kantrybės, kiti kokybe tikrai nelygintini, tai kuo toliau verčiant puslapius, tuo labiau primityvaus sekso ir žudymo išplėtotos scenos, atsikartojantys pasakojimai apie veikėjus (nebesvarbu kurios kartos), nuotykinė erotinė atmosfera – suvoki, jei praleisi vieną kitą pastraipą, nieko neprarasi. O jei visą knygą? O gal man tiesiog visur skraidančio Covid 19 poveikis? Kai nėra knygoje psichologinio, filosofinio, intelektualinio sluoksnio – kokia bebūtų žavi fantazija ar negirdėta tautosaka ir tragiška istorija, tai netenkina pilnutinai skaitytojo lūkesčių.

Vertinimas: 3,8/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s