W. K. Krueger. Kasdienė malonė

Krueger, William Kent. Kasdienė malonė: romanas/ W. K. Krueger; iš anglų k. vertė Goda Bulybenko, vertimo bendraautorius Gediminas Pulokas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 415 p.

Išminties kaina

Sąmoningai ieškome ar atsitiktinai papuola po tamsaus skaitinio šviesa ir viltimi dvelkiantis kūrinys. „Auksinė šventykla“ ir „Kasdienė malonė“. Tik pastarasis, kaip bebūtų įvertintas ir apdovanotas, literatūriniu požiūriu paprastas linijinis pasakojimas, specialiai pritaikytas tam tikrai didaktinei transliacijai. Bet tai ir pagaulus, įtraukiantis siužetu, patrauklus, naivus, padykęs, gal ir tikras trylikamečio pasakotojo nekasdienius kasdienos įvykius pateikiantis ir vertinantis balsas.

„Kasdienė malonė“ – romanas apie skaudžius išbandymus, gebėjimą nepalūžti, nugalėti pyktį ir neapykantą, neprimesti viso blogio didžiausiam kaltininkui Dievui.

K. Krueger (1950) – JAV romanistas, labiausiai išgarsėjęs Korko O,Konoro serijos detektyvais, 2014 metais pasirodęs vienintelis serijai nepriklausantis romanas „Kasdienė malonė“ susilaukė didelio skaitytojų ir kritikų dėmesio, pirmasis šio rašytojo kūrinys išverstas į lietuvių kalbą.

Trauminės patirtys ir jų išgyvenimas. Galima sakyti, toks daugiaaukštis traumų traukinys. Romano centre Dramų šeimos: dvasininko tėvo, muzikės motinos, dviejų sūnų: trylikamečio Frenkio, kartu ir pasakotojo, jaunesniojo mikčiojančio Džeiko ir vyresnės už abu sesers Arielės – vienos vasaros patirtos tragedijos. Tėvas, jaunystėje studijavęs teisę, energingas ir daug žadantis jaunuolis patraukė ir būsimos žmonos dėmesį, kuri tekėjo už teisininko, o ne už dvasininko, ir pastoriško gyvenimo ypatumai jai ne tik kad nepatrauklūs – sunkiai toliaruojami. Bet ji prisitaiko: ir prie provincijos, ir prie kuklios pastoriaus žmonos rolės, save realizuodama organizuojant bažnyčios chorą, mokydama giesmių ir pan.

N. Dramas pastorius ne iš pašaukimo – dėl sunkios karo patirties. Kas atsitiko, kodėl karas taip stipriai paveikė jį, tiesiogiai nepasakoma, nors užuominų nestinga. To laiko draugas Gusas ne kartą mesteli sakinį kitą apie kažkokį ne itin didvyrišką Dramo poelgį, kuris suintriguoja berniukus, bet taip ir lieka neatskleistas, o savo vaikams pastorius apie karą tepasako:

– Privalėjau eiti į karą, – tarė. – Bent jau maniau, kad privalau. Maniau, kad daugmaž žinau, ko tikėtis. Tačiau mirtis mane nustebino. p. 60

Karo trauminės patirtys jį atveda į bažnyčią. Kita didžiulė nelaimė ištinka vasarą. Ir autorius kiekvienam šeimos nariui ne tik uždeda skaudų išgyvenimą, bet ir akistatą nelaimės metu su Dievu. Pastoriui, regis, jau nebėra kur mestis – Dievas jo užuovėja ir kaltės išpirkimas; motina, netekusi dukters, nenori nieko girdėti apie Dievą. „…tėtis labiau rūpinasi Dievu negu mumis. O man tai reiškia, kad jis labiau rūpinasi tuščiu oru, ir už tai jo nekenčiu. p. 305. O berniukai? Autorius nuveda įdomiu, tarsi nauju Dievo atradimo keliu, o jaunesnįjį Džeiką ištinka net stebuklas – nustoja mikčioti.

Net ir pačią tamsiausią naktį mes vis dar galime išlaikyti tikėjimą. Vis dar galime priimti viltį. Ir nors pasijuntame nemylimi, vis dar galime puoselėti tvirtą meilę kitiems ir Dievui. Visa tai yra mūsų valioj <…>

Ir nesvarbu, ar tikite stebuklais, ar ne, galiu jus užtikrinti, kad jį patirsite. Gal tai nebus toks stebuklas, kokio meldėte. Dievas tikriausiai neatšauks to, kas jau įvyko. Stebuklas štai toks: ryte atsikėlę ir vėl pajėgsite matyti stulbinantį dienos grožį. p. 266

Nors šeimą užklumpa, regis, nepakeliami išbandymai, bet knyga vis dėlto šviesi. Gal kad pasakojama iš vaiko pozicijos (tiesa, per atstumą, jau suaugusio žmogaus prisiminimų): smalsaus, drąsaus, nors ir naivaus, suaugusio vaiko. Abu brolius sieja itin artimi santykiai: mikčiojantis, patyčias patiriantis jaunėlis Džeikas be brolio būtų tikras atstumtasis, o šalia jo – nors ir patiriantis sunkumų, bet būdamas tylus ir pastabus papildo vyresnėlį išmintimi ir nuojautomis. Sukurtas patrauklus, aišku, skaitytojui patinkantis pasaulį atrandančių, nenuoramų vaikų duetas.

Apie visa tai, kas įvyko, daugiausia sužinojau tik per savo gudrumą, pasitelkęs ventiliacines angas ir katilinės vamzdžius, nestokodamas pasiryžimo ir gebėjimo, kai reikia, tapti šešėliu ant sienos ar muse, kabančia ant tinklelio. Norėjau žinoti viską, ką žinojo ir mąstė suaugusieji, ir maniau, kad mane laikyti nežinioje kaip vaiką neteisinga. Nebebuvau vaikas, tokiu nebebuvo ir Džekas. p. 288

Antroje knygos pusėje siužetas tampa detektyvinio pobūdžio: svarbu išsiaiškinti, kas atsitiko seseriai Arielei, ir čia pagrindinį vaidmenį: protingų, intuityvių seklių – jau visai nuotykių žanro stiliumi iš policijos ir tėvų, pažįstamų perima berniukai Frenkis ir Džeikas. Niekam nešauna galutinai išsiaiškinti nuo ko Arielė pastojo, tik vaikams. Ar skaitant pajauti detektyvinę intrigą? Trumpą laiką gal, bet šiaip, manyčiau, detektyvinė linija silpniausia romane, per daug naivi ir stereotipiška. Kaip ir sudėlioti taškai ant dvasinių abejonių ir net šiokių tokių vidinių konfliktų. Viskas kaip turi būti. Teoriškai.

Knyga su ryškiu siužetu įtraukia ir nė nejunti, kad vienu ypu suskaitai. Vaikai pagrindiniai veikėjai, jų naivus, bet kartu ir išmintingas žvilgsnis į pasaulį, suaugusiųjų dramas nevertinant, bet bandant suprasti, kartu savo smalsa, gudrumu ir užsispyrimu aiškiai pralenkiantys suaugusiųjų standartinius veiksmus ir trafaretinį mąstymą, skaitytoją paveikia ne tai kad tikrumu, bet… kaip čia pasakius… Na, pirmą kartą, o ir antrą žiūrint „Vienas namuose“ patiri malonumą, herojus sukurtas toks, kad jis užvaldo, gal juokina, o gal stebina, jis nėra tikras, suvoki, bet malonus produktas. Taigi kažkuria prasme vykusiai sukurtas popsinis universas. Visokiam skoniui, lyg ir tikri, bet ir panašūs į „Vieną namuose“. Ar tai gerai gerame kūrinyje, sakykim? Na, jie idėjų transliuotojai. Religinių, psichologinių, tai paguodos kūrinys kenčiantiems ir išgyvenantiems tragediją. Tai romanas apie Dievą. Kaip net sunkiausiomis akimirkomis nekaltinti jo, bet suprasti jo siųstus išbandymus kaip malonę. Proga pamąstyti apie savo gyvenimiškas patirtis ir santykį su Dievu.

Vertinimas: 4/ 5

 

 

 

 

 

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s