E. Ferrante. Pražūtinga meilė

Ferrante, Elena. Pražūtinga meilė: romanas/ E. Ferrante; iš italų k. vertė Ieva Mažeikaitė–Frigerio. – Vilnius: Alma littera, 2020.  – 159 p.

Vidinė laisvės pusė

Tai debiutinis autorės romanas, be abejo, apie moteris, Italiją, šeimą ir tuos laikus, kai vyrai galėjo elgtis bet kaip: brutaliai, naudoti jėgą prieš žmoną, psichologinę prievartą. Ir moters laisvę: tariamą ar bent siekiamą.

Visa knygoje vaizduojama meilė – pražūtinga. Vyro žmonai, šeimos draugo ir, keisčiausia, dukters motinai. Nes ta meilė ne pasiaukojanti, bet reikalaujanti? Ar meilė turi būti auka?

E. Ferrante neatsako į šiuos klausimus, bet parodo visą gyvenimą žmones persekiojančius apsėdimus, kai jausmai, ko gero, išblėsę, bet likęs elgesio įprotis – apsimesti, kad myli, tuo pačiu nekenti, pavydi ir valdai. Romantika romano tikrai neapkaltinsi. Tiksliau sakant, čia jos nė su žiburiu nerasi.

Siužetas prasideda motinos Amalijos apsilankymu pas suaugusią, Romoje gyvenančią dukrą, motinos dingimu, retais baimę skleidžiančiais telefoniniais skambučiais ir nuskendusios motinos lavonu, laidotuvėmis, vienišos dukters klajonėmis savo ir šeimos praeities vietomis, atmintį ir save. Pasakojama pirmuoju asmeniu, Delijos, vyriausios dukters vardu. Skaitome ne tik apie keistą, iš pradžių atrodo neatsakingą motinos elgesį, bet po laidotuvių panašius ir dukters veiksmus: ji lyg transo būsenoje, nekreipdama dėmesio į dabartį: aprangą, pavojų, nejausdama nuovargio ir alkio – bastosi po Neapolį – vaikystės miestą, atsiminimus, stengdamasi susieti vaikystės motiną su pastarųjų metų, knygoje sakoma sena motina, nors jai turėjo būti apie šešiasdešimt, šių laikų požiūriu, liežuvis nesiverčia sakyti senatvė. Delija stengiasi suvokti, kodėl Amalija nusiskandino, bet iš tikrųjų pamato ir supranta daug daugiau – kas visą gyvenimą buvo ji pati. Ar buvo Delija, ar sąmoningai ir nesąmoningai – Amelija, motina? Iš meilės ir neapykantos tuo pačiu.

Delijai neduoda ramybės ir vaikystėje, kai buvo penkerių, sukurpta ir papasakota istorija tėvui apie motinos neištikimybę su tėvo draugu Kazerta. Ne, ji nemelavo. Jai taip atrodė. Taip gebėjo persikūnyti ir įsivaizduoti save kaip Ameliją ir priekabiavimą senio prie jos, vaiko, traktuoti kaip motinos ir kito vyriškio kūniškus išgyvenimus.

Savotiškas detektyvas, vykstantis veikėjos psichikoje, kurią įprastu atveju išrištų psichoanalitikas.

Šiame romane daug ir realaus veiksmo: Delija nuolat kur nors eina, bėga, važiuoja, ieško, netyčia susiduria su seniai nematytais žmonėmis, persirenginėja savo ar motinos drabužiais, tolygiai skverbiantis į praeitį ir iš perspektyvos žvelgiant ir vertinant kažkada seniai vaikystėje nutikusius įvykius. Pirmiausia tėvo, tariamo dailininko, pragyvenančio iš paveikslų, anksčiau pieštų jūreiviams, vėliau čigonių, panašių į Amaliją, bjaurių ir atstumiančių, bet vis dėlto perkamų – jo ir motinos santykius. Amalija siuvo ir siuvo, (moteris siuvėja yra visuose skaitytuose autorės romanuose) nesišukavusi, senais drabužiais, tvarkė namus, prižiūrėjo vaikus ir kiekvieną dieną gaudavo gėlių nuo buvusio tėvo draugo Kazarnos. Vakare grįžęs tėvas motiną mušdavo, keikdavo, o ji… kitą dieną ir vėl gaudavo gėlių ir jų neišmesdavo, jos ištvermė ir užsispyrimas tarsi skatino skausmingą žaidimą su tėvo pavydu, žiaurumu.

Būdama nedidelė mergaitė Delija ne tik bijojo tėvo protrūkių, bet vaizdavosi motiną neištikima jam. Nes kai išeidavo viena iš namų, Amelija tapdavo visai kita moterimi: žavia, provokuojančia, besijuokiančia, linguojančia klubais. Ir susitikinėjančia su didžiausiu tėvo priešu ir konkurentu Kazerta. Aišku, tas siųsdamas gėles ir nuolat painiodamasis po kojų, sąmoningai provokavo ir Ameliją, ir tėvą.

Mama visą dieną mindavo „Singer“ pedalą it lenktyniaujanti dviratininkė. Namie buvo kukli ir uždara, slėpdavo plaukus, spalvingus šalikėlius, sukneles. Bet aš, lygiai kaip tėvas, įtariau, kad išėjusi iš namų ji juokiasi kitaip, kvėpuoja kitaip, o kūną valdo taip, kad visiems akys išsipučia. p. 94

Kas yra kas mažai mergaitei suprasti neįmanoma. Bet jos vaizduotė įaudrinta moteriškumo ir būsimo seksualumo nuojautos, tėvo nešvankių kalbų, motinos laisvės ir koketiškumo, atsiplėšus nuo tėvo matymo ribų.

…Amalija pati slapčia kalbėdavo apie jį, apie tą vyrą–miestą, sudėtą iš krioklių ir tankumynų, akmens statulų ir palmių, iš kupranugarių paveikslų. Ji kalbėjosi ne su manimi, galbūt žaidžiančia po stalu su sesėmis. Kalbėjo su kitais, su moterimis, kurios kartu su ja namie siūdavo pirštines. Kažkurioje mano smegenų kertelėje glūdėjo tų frazių aidas. p. 36

Nelengva šifruoti praeities patirtis, vaizduotės padarinius įspausti į realybės rėmus ir Delijai esant jau brandžiai moteriai, mirus motinai. Kas iš tikrųjų buvo kas? Pamažu, skausmingai, iš naujo išgyvenant vaikystės patirtis, netgi susitinkant su tėvu ir gaunant nuo jo pora smūgių, ji smelkiasi, regis, link pažinimo esmės. Motinos. Ir savęs.

Manęs niekas nelaukė. Aš irgi nelaukiau svečių. Mano seserys išvažiavo su visam. Tėvas kiurkso savo sename bute priešais molbertą ir tapo čigones. Mama, metų metus egzistavusi tik kaip erzinanti pareiga, kartais – it kamuojantis rūpestis, jau mirusi. Bet energingai trindamasi veidą, ypač po akimis, su nelauktu švelnumo antplūdžiu pajutau Amaliją po savo oda, tarsi šiltą galaižin kada į mane sušvirkštą skystį. p. 97

Vaizduojamas gyvenimas skurdus, be jokių pasakiškų svajonių, su skaudžia ir tamsia praeitimi. Veikėjai paprasti, materialiai vos galą su galu durstantys žmonės, šeima kaip patriarchalinė institucija ir nors moteris, Amelija, palieka vyrą, pabėga su vaikais, bet jo grėsmė išlieka visam gyvenimui. Tai, rodos, nei senatvės, nei vienatvės nepaveikiamas asmuo, su vaikais neišsaugantis jokio ryšio, netgi pasirodžiusią dukrą apkumščiuoja. Kita vertus, į jo psichologiją rašytoja ir nesiskverbia, jis – kaip savaime aišku, lyg žemesnės rūšies gyvūnas, kurio plėšrumas – nenykstanti konstanta. Ir vis dėlto, kaip teigiama, Amelija buvo laiminga: „ji truputį skrajojo padebesiais. Ji buvo laiminga.“ Artimiausio, šeimos žmogaus pažinimas itin ribotas. Tik matymo lauke. Bet kas dedasi iš tikrųjų žmogaus mintyse, sieloje – suprasti ne taip paprasta. Ar įmanoma? Taigi Delija, mirus motinai, kaip ir nuo pat vaikystės kuria dar vieną jos portreto interpretaciją: gal buvo taip, o gal… ji buvo lengvabūdė, o gal norėjo tiesiog būti laiminga? Amžinoji pažinumo dilema.

Kaip ir vėlesni E. Ferrante kūriniai, debiutinis romanas dvelkia įtikinamumu. Atrodo toks tikras, kad, perskaičius dar dedikaciją „Skiriu savo motinai“, galvoji – išpažintinis. Kaip ir kiti kūriniai. Autorė prasiskverbia, regis, ne tik į žmogaus sielos gelmes, bet ir į miesto, vietų, daiktų – drabužių, rankinių, kurie tampa ne tik praeities dabarties jungtimis, bet ir to žmogaus savasties dalimi. „Su ja mokėjau būti tik santūri ir nenuoširdi“ p.8

Vertinimas: 4/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s