E. Macneal. Lėlių fabrikas

Macneal, Elizabeth. Lėlių fabrikas: romanas/ E. Macneal; iš anglų k. vertė Elžbieta Kmitaitė. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 358 p.

Beprotybės ir išdidintų aistrų sūkurys

Skaitant nuo pradžios iki pabaigos kamavo klausimas: na, kodėl vargstu su šia knyga – nei tematika, nei stilius man neteikia jokios smalsos nė malonumo ir atrodo, kad švaistau laiką, kai lentynose yra neskaitytų knygų. Vis dėlto ir negalėjau padėti į šalį: na, nors siužeto vingiai nuspėjami, bet kažkokia jėga vertė eiti iki galo. Ir ką? Pasikeitė nuomonė? Net nežinau, jaučiuosi vis tiek save apvogusi laiko atžvilgiu.

Viskas romane perspausta: veikėjų dorybės ir pasijos, blogi poelgiai ir beprotybės, ir nors daug meno, tapybos reliktų, spalvų ir veiksmo, juoko ir ašarų, tai gana statiški, pasakų herojus imituojantys veikėjai. Jei niekšas, tai niekšas, jei geraširdė ir talentinga – tai be galo, be krašto, jei meilė, tai meilė be išlygų, ką žinau, tamsa juodesnė už tamsą, bjaurastis detalizuota, o meilė ir grožis suabstraktinta: protagonistė tokia talentinga, kad jai veik savaime viskas taposi, meilė svaiginanti, kartu ir išlaisvinanti, o ir baigtis galinti, regis, tik pasakos tradicijos pavyzdžiu – aišku, gerai. Skurdas – klampinantis ir žudantis: vaikai gyvena viešnamiuose, alkis ir nešvara, seserys Roza ir Airisė be atvangos siuva lėles (kodėl pavadinimas Lėlių fabrikas?), išvargę ir nieko neuždirbdamos, be jokios perspektyvos, bet užtenka menko atsitiktinumo ir veikėjai jau kitame socialiniame sluoksnyje, lyg burtų lazdele mostelėjus.

Kita vertus, nėra ko piktintis perspaudimais ar neįtikinamumu Viktorijos laikų gotikinę siaubo istoriją imituojančiame kūrinyje. Toks žanras: jis priimtinas arba ne. Net vaizduojamas laikotarpis – devyniolikto a. vidurys atitinka tuo metu populiaraus žanro laiką. Knygos atmosfera tiršta, tąsi, sunki, „lyg būtų susupta į tamsų aksomą.“ p. 288

„Lėlių fabrikas“ (2019) pirmasis E. Macneal (1988), jaunos keramikės literatūrinis kūrinys, iš karto tapęs sensacija, susilaukęs populiarumo ir išverstas į 28 kalbas, o kritikų lyginamas su P. Suskind „Kvepalais“. Veikėjų prototipais tapo Gabriel Charles Dante Rossetti (1828 − 1882 m.) – XIX a. italų kilmės Anglijos tapytojas ir poetas, prerafaelitas ir jo pozuotoja, vėliau žmona Elizabeth Siddall, tapytoja ir poetė. Dinamiškame ir tapybiškame kūrinyje persipina realybės fonas – Didžioji 1851 m. paroda, Krištolo rūmų statybos, detalės iš kadaise gyvenusių menininkų aplinkos – ir vaizduotės sukurti gyvybingi, šviesos ir tamsos persekiojami veikėjai. Didžioji paroda buvo skirta parodyti technologijas ir naujus produktus iš Didžiosios Britanijos ir jos kolonijų bei suteikti tikrai tarptautinį skonį, pusė eksponatų buvo iš kitų tautų. Bendras dalyvių skaičius buvo apie 17 000. Esmė – ne tik stulbinančių apimčių pastatai, bet prieinamumas įvairiausiems socialiniams sluoksniams. Ir romane autorė lengvai ir neįpareigojančiai šokinėja iš tamsiausių kloakų į spalvingą meno pasaulį.

Menininkės gyslelę turinčios dvynės seserys Airisė ir Roza Vitl įsidarbina lėlių parduotuvėje dekoruotojomis, tačiau Airisė apvaldyta tapymo aistros, ji naktimis leidžiasi į rūsį, išsirengusi nuoga piešia save, slėpdamasi nuo sesers ir šeimininkės. Tad kai jai pasiūloma tapti dailininko Luiso Frosto modeliu, mergina sutinka tik su viena sąlyga – ponas Frostas jai atskleis meno paslaptis. Meilė ir tapyba įkvepia viena kitą, išlaisvina Airisę iš moteriai primestų apribojimų.

Kai negali užmigti, ji brauko pirštu per sienų apmušalų raštus ir galvoja: aš gyva – mano gyvenimas prasidėjo tik dabar. Toks jausmas, lyg tik dabar įgavo gebėjimą būti laiminga, mylėti, juoktis. Pirmą kartą gyvenime bijo mirties. Spokso į savo ranką, negalėdama patikėti, kad vieną dieną jos siela paliks kūną, kad joje deganti ugnis užges. p. 130

Jeigu reikėtų rinktis – meilė ar tapyba – kaip Airisė apsispręstų? Ne, tokios skausmingos pasirinkimo kolizijos protagonistei nekeliamos, bet moters laisvės, moters dailininkės ir pozuotojos vieta, realybės ir meno santykis – temos, į kurias pažvelgiama gan įdomiai.

Dar kartą pažvelgia į paveikslą, į savo nuolankų, nesišypsantį veidą. Širdis apsunksta, subliūkšta. Staiga išvysta save paveiksle ne garbinamą, o įkalintą. Nutapyta moteris tapo jos dvyne – tokia panaši, o kartu visai kitokia. Dvynė ją tiesiog dusina ir Airisė nebežino, kur baigiasi ji ir prasideda paveikslas. Pabėgusi iš vieno kalėjimo, įsikalino kitame. p. 238

Airisė ne tik talentinga, darbšti ir metanti iššūkį savam laikui – pasirinkusi pozuotojos ir dailininkės kelią, praranda tėvų ir pažįstamų pagarbą, norėdama būti daugiau nei moteris, nei pozuotoja turi parodyti tvirtybę ir užsispyrimą, gebėti įsilieti į dailininkų vyrų ratą, stengtis prilygti jiems, pranokstant pačią save ir to laiko moteriai taikomus standartus. Stiprybės išbandymas ir fizinis išlikimas atsidūrus bepročio, aistros – meilės ar kolekcionavimo – Silo nelaisvėje. Gan plačiai ir detaliai pateikiama uždarytos rūsyje, pasmerktos mirti moters išlikimo kova.

Juodąsias jėgas ir apsėdimą įkūnijantis Silas, regis, ne žmogus, o visai kitaip pasaulį suprantantis ir gyvūnų iškamšomis, griaučiais, negyvų eksponatų kolekcijomis besimėgaujantis keistas mechanizmas.

Tikrai buvo per daug užsiėmęs – gyveno lyg apimtas euforijos. Drabužiai kabo, naktį lovoje gali apčiuopti savo šonkaulius. Pamiršo valgyti, trūksta moteriškos rankos. Galbūt jei po Didžiosios Parodos išgarsės, gaus pakankamai pinigų ir atidarys tikrą muziejų, išgalės pasisamdyti tarnaitę. p. 140

Silas – tamsus, dvokiantis, be jokių šviesos atspindžių ir be gailesčio, vis tolyn pragaran žengiantis veikėjas. Ko gero, labiausiai vykęs ir atitinkantis gotikinės literatūros dvasią. Jo nevaldo nei protas, nei jausmai – tik apsėdimas, kurį įsivaizduoja kaip meilę. Kita vertus, autorė neatsispiria pagundai froidiškai paaiškinti, tuo pačiu ir pateisinti Silo manijas: visą gyvenimą žmonės iš jo šaipėsi, niekino jį, dėl to jis toks pasigailėtinas, toks be galo vienišas. Lyg ir išstumia mistinį veikėją iš gotikinei literatūrai būdingų rėmų ir sušiuolaikina. Gotiškumas – kas barbariška, paslaptinga, nepaaiškinama protu, nepaprasti, paslaptingi įvykiai, veikėjai paženklinti lemties ir demonizmo žyme, sekantys blogio filosofija.

Įsimenanti ir liaudiškojo herojaus – apsukraus, geraširdžio berniuko Albio figūra, intuityviai skiriantis blogį nuo gėrio, vaikiška patirtimi rūšiuojantis demonus ir angelus tarp žmonių, tuo pačiu suteikiantis dinamikos ir šviesos kūriniui, tikintis, kad jo didžiausia svajonė – dirbtiniai dantys – tikrai išsipildys.

Autorė gyvai fiksuoja Viktorjos istorinį laikotarpį: prerafaelitų brolija, jaunųjų dailininkų pažiūros ir tapymo manieros, bohema, tikrovės paradoksai: gigantiškos Krištolo rūmų statybos, mokslo ir meno pasiekimai Didžiojoje parodoje ir skurdo, bado, nešvaros kloakos tame pačiame šviesa ir tamsa persismelkusiame Londone. Ribos tarp meno ir pragaišties, talento ir didybės manijos, meilės ir apsėdimo kartais ryškiai brėžiamos, kartais visai nutrinamos. Atmosferinis siaubo pasaką primenantis kūrinys patiks gotikinės literatūros mėgėjams. Daug ir sutirštintų išplėtotų scenų iškamšų gamybos… ir ne tik… Gyvūnų mylėtojus, ko gero, šokiruotų. Nors, kita vertus, dabar madinga anatominiai zooanatominiai muziejai, žmones, regis, traukia kūnų paslaptys. Vis tik šlykštumu ir detalumu pasižyminčios iškamšų meistro veiklos scenos, regis, perspaustos.

Vertinimas: 4/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s