S. Schweblin. Pilna burna paukščių

Schweblin, Samanta. Pilna burna paukščių: apsakymai/ S. Schweblin; iš ispanų k. vertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė. – Vilnius: Sofoklis, 2019 – 190 p.

Visados yra „bet“

Nerimas yra kaip tik tai, ko ieškau. Dažniausiai jį sunku apčiuopti, tačiau tai yra man svarbiausia istorijos kūrimo dalis. Dažnai bandau įsivaizduoti, kaip tekstas paveiks skaitytoją. Yra knygų, kurias perskaitai ir tada pamanai:  kūrinys iš tiesų buvo įdomus, norisi jį rekomenduoti kitiems. Yra ir tokių knygų, kurias skaitai neatsitraukdamas, aukodamas net miegą. Man patinka šis antrasis variantas. Kūriniai, sudrebinantys jausmus, sukeliantys baimę. Man patinka fizinis poveikis – poveikis kūnui. Žaviuosi, kad žodžiai turi tokią galią. S. Schweblin

Apsakymų nedidelėje knygoje nemažai. Ir jie tikrai stebina: koncentruota kalba ir pasakojimo jėga; tikrovės ir absurdo sinteze, simbolinėmis reikšmėmis, ne visai perprantamomis ar anksčiau nepastebėtomis. Bet nėra garantijos, kad kaip aš perskaičiau apsakymą, kitas perskaitys ir pamatys tuos pačius dalykus, žodžiu, knyga pamąstymams ir mėgstantiems paprastus, bet nepaprastus skaitinius. Atmosferiški, groteskiški. Keisti. Įtaigūs. Ir šiurpulius ne vienas sukeliantis.

Absurdas, keistybės, mistiška ir apnuoginta realybė – kitokiu kampu įvardinti įprasti reiškiniai smogia brutalumu, tiesmuka nuogybe ir iššaukia emocines reakcijas – nuo stebėjimosi iki šlykštumo. Ir… ir tam tikra prasme gėdos: nagi, ne taip jau gražūs gražiais įvardijami dalykai. Bet kokie: meilė, menas, laimės troškimas ir pan. Autorė  paliečia ne keletą – daugybę temų ir smūginiu netikėtumu parodo išvirkščiąją realybės pusę.

Apsakymuose brėžiamos ribos ir veikėjui peržengus jas, laukia ne tikėtinas įstatymų verdiktas, bet pakreipiamas siužetas nenuspėjama linkme.

Įspūdingas pirmasis apsakymas „Įskaudintos žmonos“. Moteris–nuotaka pastatoma šalikelėje ir priverčiama pažvelgti į laimingiausią savo gyvenimo dieną – tuoktuvių – iš šalies, ne tik suvokiant kaip neišsipildymą, bet ir bereikšmį norą tikintis užvaldyti ar prikaustyti prie savęs vyrą. Meilės ir tariamos meilės; moterų noras tikėti meile; apgautos moters prabudimas ir aplink pamatymas jau anksčiau tokius likimus patyrusias moteris, visų laikų jausminius netikrumus.

Dar labiau pribloškia itin dažna visose sferose – nuo politikos iki meno – nėštumo nutraukimo tema. „Konservai“ ypatingas apsakymas tuo, kad tiesiogiai ir neįvardijama kas vyksta: visa šeima, netgi tėvai džiugiai, regis, laukia kūdikio: užuominos, jau kaupiami daikteliai. Autorė pasiekia tokią įtampą ir vaizduotės žaismę, kad pabaiga ne tik sukrečia, bet permąstai apie pasakojamą procesą naujai.

Apie tėvų vaikų susvetimėjimą, formalius santykius, netgi psichinius iškrypimus kaip įrodymą, prie ko priveda netikra meilė, netikras gyvenimas „Pilna burna paukščių“, „Kalėdų senelis miega mūsų namuose“, „Stepėje“, „Prapuolę vaikai“, „Didelės pastangos“.

Jo tėvui visą gyvenimą reikėjo postūmio ar net spyrio, kad pagaliau ryžtųsi juos palikti. Jis galėjo atleisti jam ir paleisti jį. Galėjo pasiaukoti ir nutraukti šitą besikartojančią tragediją: sutraukyti grandeles, kad pasikeistų visa grandinė. Gal taip būtų išgelbėjęs savo sūnų nuo jo paties vaikų skausmo ir savo sūnaus vaikus nuo tos pačios kančios. p. 164

Visuomenės užribio, tikrovės ir iliuzijų prasilenkimo temos apsakymuose „Užmušti šunį“, „Irmanas“, „Laimingos civilizacijos link“. Tik realus susidūrimas su svajonių rezultatais gali sustabdyti ir paskatinti gyventi tokį gyvenimą, koks yra.

Vieta, kuri jiems buvo kupina kartėlio ir liūdesio, dabar – jie įsivaizduoja – tikriausiai visai panaši į civilizuotą Sostinę. Paskutinis jausmas, kurį pajunta visi, yra baimė: jie jaučia, kad, kai pasieks kelionės tikslą, ten jau nieko neberas. p. 85

Kitokio žmogaus likimas, visuomenės išsigimimas, gyvenimo prasmė laiko tėkmėje: senatvė ar liga „Prarandant greitį“; susvetimėjimas, mažas silpnas, skriaudžiamas žmogus „Olingiryje“.

„Sunkiame Benavideso lagamine“ vyriškio nužudytos žmonos lavonas. Jo nerimą ir baimę gydytojas–menininkas bando nuramdyti, įvardydamas žmogžudystę ne kaip nusikaltimą, o kaip šiuolaikišką meną. Ar yra dar kas amoralaus ir neįmanoma šių dienų vadinamajam menui? Kur riba tarp blogio ir gėrio? Svarbiausia nustebinti publiką. Publika apimta ekstazės: lagamine sugrūsta negyva ir jau skysčius ir baisingus kvapus leidžianti negyva moteris – žavintis performansas, o žudikas – talentingas menininkas.

Dalinai prie išprotėjimo ir meno temos galima priskirti ir „Galvomis į asfaltą“, kur nesusigaudantis veikėjas skatinamas piešti ir destruktyvios teplionės įvardijamos kaip paveikslai, o pats įtikinamas esąs dailininkas.

Beskaitydama vieną apsakymą po kito pajutau, kaip neteisingai pradedu vertinti šį žanrą: laukiu, kad stebintų, priblokštų. Ir jei girdėta, ne tai kad nusiviliu – nieko gero, mintiju. Ar trumpojo žanro paskirtis – nustebinti? Priversti susimąstyti ir užsidėti kitokio stiprumo akinius? Skaitant „Pilna burna paukščių“, aišku, prisimeni F. Kafką, E. Keret ir mūsų J. Melniką. Vieni apsakymai itin įtaigūs ir daugiasluoksniai, kiti – kaip popsiniai vaizdeliai, parašyti, regis, kokiam populiariam žurnalui: „Vandenis“, „Drugeliai“, vargu, ar jie išliks atmintyje ilgiau negu skaitant.

Vertinimas: 4/ 5

 

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s