J. M. Coetzee. Nešlovė

Coetzee, John Maxwel. Nešlovė: romanas/ J. M. Coetzee; iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė. –  Vilnius: Sofoklis, 2015. –  254 p.

Egzistencijos kraštutinumai

Dar viena žinomo rašytojo knyga, už kurią 1999 m. antrą kartą gavo Booker premiją, pirmą – 1983 m. už „Maiklo K. gyvenimas ir mirtis“. 2003 m. Nobelio premija už visą kūrybą. Kiekviena J. M. Coetzee knyga skirtinga, gvildenanti kitas problemas ir atspindinti visiškai skirtingų veikėjų išgyvenimus. Bet yra ir tam tikri bendrumai: rašytojas ištikimas savo pažiūroms: iki įmanomų, o gal net neįmanomų ribų koncentruotis į pasirinkto socialinio sluoksnio, aišku, kokius nors sunkumus išgyvenantį asmenį ir atskleisti daugialypį ir prieštaringą žmogaus vidinį pasaulį, konfliktus su aplinka, kur daugiausia asmens teises ir orumą žeidžia agresyvi aplinka, aišku, išreiškiant empatiją savo veikėjams, išgyvenantiems tikrai nelengvus išbandymus. Dėmesys autsaideriui, kuris, regis, nutolęs nuo žmonių, priklausantis nuo likimo ir vienaip ar kitaip artėjantis prie Dievo: nuolankumu, susitaikymu, ištverme, panašiai kaip kalamas prie kryžiaus Jėzus. Pažemintieji ir nuskriaustieji, tik ne dostojevskiški, o coetziški. Atidus ir empatiškas rašytojo žvilgsnis ir į gyvūnus: žiaurų elgesį su jais, apleistį, apie žmones, kurie skiria laiką ir jėgas jiems palengvinti gyvenimą. Tai akivaizdu ir „Nešlovėje“.

Nevienareikšmes refleksijas sukelianti knyga. Ir manau, kiekvienas ją perskaitys šiek tiek skirtingai: pagal savo pažiūras ir patirtį pasimatuos daugybę iškeltų klausimų, ieškos ne tik rašytojo teikiamų atsakymų, bet ir savo.

Iš pradžių skaitydama maniau, na, toks vyrišką poziciją stipriai išreiškiantis kūrinys. Nesvarbu, kad protagonistas apkaltinamas neleistinais santykiais su studente, bet faktiškai jis jos neprievartavo – ar prievartavo?, jis pats save visur pateisina – geismas, instinktai. Be to, tai tokia ne nauja tema, kad vieną ar kitą pusę laikyti auka, niekaip. Kita vertus, vyriškio išsakomos pozicijos moterų atžvilgiu, nepasakysi kad ne tolerantiškos – nuožmios: jokios pakantos senyvai, ne jo skonio moteriai, nors pats –  52– ejų metų, kaip ir prisitaikymui bendram gyvenimui su viena moterimi – kam? Tas nuolatinis buvimas kartu, beprasmės kalbos, apsimetinėjimas – vienžo, prisitaikymas – jam ne tai kad nepriimtinas, atrodo, bereikalinga auka. Moteris reikšminga tiek, kiek ji seksuali. Ir disciplinuodamasis kiek būtinai reikia darbe – paskaitos, kaip pats supranta, nei įtraukiančios, nei įdomios, bet ir neatmestinos, pakankamai profesionalios – turėdamas užtikrintą materialinį pragyvenimą, asmeniniame gyvenime pirmenybę teikia instinktams. Kad ir mažėjantį libido, bet stengiasi patenkinti: jauna prostitutė, patraukli studentė. Ar suvokia, kad jis joms gali būti atstumiantis? Pilnai. Nors ir kaip kiekvienas viliasi, kad turi ir žavesio, o gal ir jis joms patinka? Neatmeta tokios galimybės.

Nešlovė. Per stiprus pavadinimas. Kaip ir pats žodis. Tai kas vyksta knygoje, mano manymu, neatitinka šio žodžio reikšmės. Disgrace. Gėda. Negarbė.

Baigus skaityti knygą, manau, kad labiau tai Prisitaikymas. Gal Pasidavimas?

Rašytojas protagonistą, o ir skaitytoją po gyvenimo peripetijas pavedžioja kaip po pragaro ratus, nutrenkia ten, kur išsilavinęs dėstytojas turbūt niekada neįsivaizdavo galįs patekti. Galbūt net neįsivaizdavo, kad toks gyvenimas egzistuojąs.

Moralinis imperatyvas joks, pasirodo, neegzituoja. Kaip ir teisinė sistema Pietų Afrikoje. Kaip orumas, savų pažiūrų svarba, principai. Mimikrija. Pagal aplinkybes. Dukros pavyzdys, nors jos prisirišimas prie lysvių, teisės į savąjį gyvenimo pasirinkimą pozicija silpna, faktiškai jokios, ir neįtikinama, manyčiau kaip savarankiška veikėja ji net negalėtų egzistuoti, tiesiog simbolinė tiek biblijinės idėjos, tiek protagonistui moralinių tiesų dvilypumo parodymo figūra.

Moters, kurias vertino ir kurių geidė tėvas Deividas, priešingybė. Labai akivaizdžiai taikomas kontrasto principas. Kraštutinumų. Arba. Arba. Arba niekšas. Arba paaukota. Jei trenkė į vieną veidą, atsuk kitą. Ir fabula ne tai kad paprasta, gal net galima sakyti primityvi. Vyrą apkaltina neteisėtu seksualiniu ryšiu, verčia atsiprašyti, dar priimti keletą jo manymu žeminančių įsipareigojimų ir toliau galėtų dirbti, aišku, su tam tikra etikete, bet, vargu, ar tai galima vadinti nešlove. Gindamas savo orumą jis meta darbą ir išvažiuoja į tolimą kaimą aplankyti dukros. Ji apkūni, apsileidus, netvarkingais drabužiais, kaip galima suprasti, lesbietė, visiškai tėvui patinkančių moterų priešingybė. Tiksliau sakant, ne moteris. Ją išprievartauja trys vyriškiai. Ir ji net nepraneša apie tai policijai. Negana to, pasirodo, nėščia. Na, aišku, gimdys, kūdikis nekaltas. Dar daugiau, vienas iš prievartautojų apsigyvena greta ir net spokso pro jos langus. Ją gali vėl užpulti. Apie tą įvykį žino visi, ko gero, vietiniai, ko gero, žino ir kas kiti du vyriškiai. Moteriai atsitikusi nelaimė – nuopuolis, gėda jos ir problema jos. Tėvas siūlo išvažiuoti, apsigyventi kitur, bet dukra nenori apie tai nė girdėti. Na, dvi žmonas vedęs kaimynas, priglaudęs vieną iš prievartautojų, pasisiūlo ją vesti ir taip išspręsti saugumo ir gėdos problemą. Juoda istorija, nelabai logiška, su literatūrinėmis smegduobėmis. Bet J. M. Coetzee rašytojas virtuozas: romanas toks daugiasluoksnis ir diskusinis, kad vos ne kiekvieną veikėjų kryptelėjimą, murmesį galima interpretuoti įvairiomis kryptimis. Ir sunku atspėti, ką nori rašytojas iš tikrųjų pasakyti – iškelta daugybė klausimų ir suteikta galimybė įvairiapusėms diskusijoms. Bet tai tikrai ne trileris, ir ne detektyvas – autoriui nesvarbu įvardyti nusikaltėlius, nė smulkmeniškai įvykdyti Deivido elgesio pasmerkimą ar pateisinimą – individualus moralinis imperatyvas, filosofinis ir religinis kaltės ir atgailos aspektas, gyvenimo ir meno paralelės, kas dar? – saviapgaulė, prisitaikymas. Degradavimas? Išbandymas. Nuolankumas.

O gal dukrai skiria tiek sunkių išbandymų, kad tėvas pamatytų ir suprastų savo elgesio su moterimis niekšiškumą? Gal. O gal ir ne. Ar tikrai niekšiškumą?

Rašydamas operą apie Byroną ir jo meilužę Teresą (pagyvenusią, praradusią žavesį, gyvenančią tik prisiminimais) Deividas patiria catarsį, pirmąkart suvokia ką reiškia kūrybinis įkvėpimas, nors ir supranta, kad jo vadinamoji kūryba primityvi, ir tai tik žaidimas, užsimiršimas. Apskritai, kas būdinga visam kūriniui – iliuzijų atėmimas. Veikėjai vedami vis į tamsesnę realybę, apie kokį nors orumą nėra nė kalbos. Ar jie patrauklūs tiek, kiek geba prisitaikyti? Išlikti? Aukotis? Už ką? Už patirtą džiaugsmą? Negebėjimą prisitaikyti? Ar vis dėlto tai didaktika – žmogus vienu ar kitu etapu turi gebėti mimikruoti, išmokti gyventi ir žeminamas, ir nuvertintas?

Pats baugiausias gražias ir jaunas moteris mėgusio dėstytojo prisitaikymo ar atpirkimo aspektas – darbas su gyvūnų užmigdytoja ir jų lavonų transportavimas ir deginimas.

Ir paprastas, ir labai sudėtingas kūrinys. Daug visko: moralinių, socialinių, etninių, filosofinių, biblijinių aspektų.

Vertinimas: 4,9/ 5

Įrašo “J. M. Coetzee. Nešlovė” komentarų: 1

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s