K. Sainz Borgo. Karakase vis dar naktis

Sainz Borgo, Karina. Karakase vis dar naktis: romanas/ K. Sainz Borgo; iš ispanų k. vertė Alma Naujokaitienė. – Vilnius: Alma littera, 2020. – 188 p.

Pūvanti kapo duobė

Pirmoji mirtis ištinka tada, kai kalbėdamas apie žmogų iš dabarties jį nubloški į praeitį. Paverti kažkuo užbaigtu ir galutiniu. Kas prasidėjo ir baigėsi išblėsusiu laiku. Kas buvo ir pražuvo. p. 9

Knyga persmelkta vaizduojamos realybės tamsa ir žmogaus padėties beteisiškumu. Pamatai, kas ištinka, kai šalyje negalioja juridinė sistema: gaujos, grupuotės ne tik sugrobia visai šaliai trūkstamus maisto produktus, bet ir užpuldinėja niekuo dėtus, atsitiktinai pasitaikiusius gyventojus, susikrausto į jų būstus, žudo. Žudymas – kasdienė veikla, kuria nei stebisi kas, nei neša atsakomybę. Žmogus tampa negerbiamu – bereikšmiu elementu. Autorei pavyksta ne tik gyvai ir įtikinamai perteikti makabrišką realybę, bet užgriebti esmę ir, regis, kalbėti tik itin svarbius dalykus svariais žodžiais. Tai knygą daro įtaigia ir literatūriškai svaria.

Korumpuota vyriausybė nesaugo savo piliečių: anarchija, plėšimai, šaudymai, daužymai – vieniems kaipo pelnijimosi kitų sąskaita variantai, kitiems – nebelieka nieko kito, tik tylėti ir slėptis, bet ir jie, kaip knygos protagonistė, gali grįžę rasti užimtą būstą ir atsidurti gatvėje, kas reiškia ne mažesnę riziką nei fronte, skirtumas: vieni ginkluoti ir agresyvūs, kiti – tiesiog aukos.

Venesuela pasikeitė greičiau nei per mėnesį. Dažnai matydavome perkraustymo firmų sunkvežimiais gabenamas virvėmis pritvirtintų karstų stirtas, o kartais tiesiog sukrautų vienas ant kito. Ilgainiui neatpažintų aukų kūnus imta vynioti į plastikinius maišus ir mesti į bendrą duobę Le Pestėje, kuri tapo šimtų nužudytųjų kapu. p. 35

 

Autorės pasakojimas paremtas autentiška patirtimi, tai debiutinė 37–erių metų Karinos Sains Borgo knyga, tapusi tikru literatūriniu fenomenu, dar net neišleistos knygos vertimo teisės buvo parduotos 22 šalims.

Šiaip taip palaidojusi motiną, Adelaida Falkon, baigusi filologijos studijas, liko viena skurdu ir teroru perpildytame Karakase. Adelaidos motina atvyko iš Ispanijos, kaip ir dauguma pragyvenimo ieškančių migrantų, į Venesuelą kaip klestinčią ir egzotišką valstybę, „kur tarakonai sveria pusę kilogramo, kur daug medžių, kur daug didelių papūgų arų ir mažų papūgėlių, o saulė ritinėjasi dangumi kiaurus metus ir žmonės turi darbo. Šeštajame dešimtmetyje Venesueloje europiečiai emigrantai dar lengvai rasdavo darbą.“ p. 118 Bet vėliau atsiduria kraštutinai sunkioje situacijoje korumpuotos valdžios remiamų nusikaltėlių siautėjančiame krašte, kaip ir daugelis venesueliečių.

Mūsų gyvastis, pinigai ir jėgos išseko. Net ir dienos trumpėjo. Likti gatvėje šeštą valandą vakaro buvo kvailiausias būdas statyti ant kortos savo gyvybę. Mus galėjo pribaigti visaip: nušauti, pagrobti arba įsilaužti į namus. p. 19

Subtiliai ir nebanaliai perteikiamas dukters ir motinos ryšys. Tarpusavio meilė ir supratimas, o tuo pačiu ir aukojimasis viena dėl kitos ne tik stebina, bet parodo to ryšio svarbą: juk chaosu ir mirtimi alsuojančioje šalyje svarbiausia išgyventi. Motina stengėsi, kad dukra gautų gerą išsilavinimą, būtų sudarytos sąlygos saviugdai ir kultūriniam pasaulio suvokimui. Dukra gi iki paskutinės minutės rūpinosi ja, sergančia vėžiu, nors mėsmale virtusiame Karakase tai tikrai nebuvo lengva.

Niekada nė į galvą nešovė palikti motiną viešoje sveikatos priežiūros įstaigoje. Būtų tas pats, kas palikti ją numirti koridoriuje kartu su kulkų suvarpytais nusikaltėliais. p. 19

Itin baisi atrodo totali vienatvė chaosu ir pavojais alsuojančiame mieste: nėra su kuo pasikalbėti, kur nueiti, netekusi stogo (ji įsikrausto į kaimynystėje esantį butą, dar su mirusios pažinotos moters lavonu, ištempia jį gatvėn ir sudegina – išgyvenimo instinktas – ir susigūžusi klausosi iš šalia esančio savo būsto sklindančių užgrobėjų balsų, prisidengusios teroristinės revoliucijos skraiste moterys patapo žiauresnės už vyrus), nekalbant apie paguodą ar paramą. Ji pasivagia svetimą tapatybę, kuri atrodo saugesnė ir tikisi, niekam neužklius. Kad ir kokia situacija beviltiška, veikėja žino: bet kurią akimirką gali būti dar blogiau. Ateitis neprognozuojama. Blogis ir mirtis visur aplinkui. Žudymo ir grobstymo mėsmalė sukasi vis didesniu greičiu.

Gyvenau vien tuo, ką galėjo suteikti dar gyvas motinos prisiminimas. Nieko daugiau nenorėjau ir man nereikėjo. Niekas manimi nepasirūpins, aš irgi niekuo nepasirūpinsiu. Jeigu viskas eis tik blogyn, ginsiu savo teisę gyventi, net jei tektų pažeisti kitų teises. Arba aš, arba jie. Šioje šalyje nėra tokio kilnaus žmogaus, kuris malonėtų paleisti į mane pasigailėjimo šūvį. Niekas neužriš akių. Neįspraus cigaretės tarp lūpų. Ir niekas lemtingą valandą neužjaus. p. 45

Atsiradęs draugės Anos brolis Santjagas į neramią Adelaidos būtį neįneša ramybės, juolab tikrumo: norėdamas išlikti, įstojo į grupuotę, patekęs nelaisvėn, patyrė kankinimus, nuo kurių šiurpsta ne tik protagonistė, bet ir skaitytojas.

Vis dėlto veikėja nepalūžta, nepaaukoja savęs beprasmei mirčiai: bando išvykti iš šalies į Europą, pas svetimos tapatybės pasisavintos moters giminaitę. Ji nepalūžta ir puikiai suvokia, kaip bebūtų skausminga „nebeliko nei motinos, nei namų, net ir šalies.“p. 139

Sukrečiantis tapatybės keitimas. Radusi negyvos moters bute laiškus, dienoraščius, bando sudėlioti kokia toji buvo, įsijausti į jos vaidmenį, kuo daugiau sužinoti apie gimines Ispanijoje. Ir pamiršti tikrąją save. Netgi permesti save į žemesnę socialinę pakopą: iš redaktorės į virėją. Kažin ar virėja skaitys knygas, kurias vis dėlto įsideda lagaminan: kaip motinos, tuo pačiu ir praeities prisiminimą, nes kitaip atrodo, pati gali nepatikėti, kad tai kas vyksta su ja, vyksta iš tikrųjų. „Buvau sau ir motina, ir vaikas. Nevilties kūrinys ir malonė.““p. 181 Tapatybės kismas. Tikros esaties iškeitimas į visiškai svetimą. Išgyvenimo instinktas verčia paminti individualumą (kam jis reikalingas, jei būsi miręs?), moralę, nuo mažens skiepytas tradicijas ir normas. Nenormaliame pasaulyje nebeegzistuoja joks normalumas. Iškreiptas tikrovės vaizdas verčia ieškoti kreivų išėjimų iš mirtinai pavojingų labirintų, o įsikalbėta, iš svetimų laiškų ir kompiuterio gauta informacija turi tapti jos savastimi.

„Karakase vis dar naktis“ – knyga, kuri pateikia Bolivaro revoliucijos apimtos Venesuelos vaizdus, žmonių išgyvenimus, priartina prie prabėgomis girdėtų frazių per tv ar kitas informacijos priemones ir tarsi panardina į gyvą realybę. Konkrečių žmonių išgyvenimai visada paveikesni negu nuogi faktai. Bet knygą verta skaityti ne tik dėl pažintinės vertės, nors pasakojama nuosekliai, paprastos struktūros, tiesa, su praeities reminiscencijomis, vis dėlto tai stiprus literatūrinis kūrinys, netuščiažodžiaujantis, daugiasluoksnis: šalies/ piliečio teisės; ryškus vienišos moters intelektualės portretas; moralės ir išgyvenimo instinkto kontraversiškas susidūrimas kritišku momentu; motinos ir dukters, tapatybės klausimai – na, ir turbūt temų ir potemių galima atrasti ir daugiau, visa papasakota vaizdingai ir svariai. Žodis, sakinys, pasakojimas turi prasmę.

Vertinimas: 4, 5/ 5

 

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s