E. St. Aubyn. Patrikas Melrouzas

St. Aubyn, Edward. Patrikas Melrouzas: romanų trilogija/ E. St. Aubyn; iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys. – Vilnius: Baltos lankos, 2019. – 443 p.

Pragaro ratai rojuje

Tris romanus apimanti E. St. Aubyn knyga „Patrikas Melrouzas“, išversta L. Jonušio, taigi abejoti žodžio kokybe lyg ir netenka. Bet prieš tai skaityta „Motinos pienas“, versta K. Gudelytės, stilistiškai gerokai skiriasi: trumpi kapoti sakiniai, gan įprastas žodynas, atrodo, kad rašyta ne to paties žmogaus, kita vertus, „Motinos pienas“ – ketvirtoji serijos dalis ir galbūt iš tikrųjų pakitusi pasakojimo maniera. E. St. Aubyn Patrikui Melrouzui skyrė du dešimtmečius. Tiek to, vienaip ar kitaip visi romanai įtraukiantys ir prikaustantys dėmesį dumblina gyvensena ir mąstysena. Aristokratijos išsigimimas, originalumo siekimas gašlumu ir etikos atmetimu, santykių vaidyba ir artimiausių žmonių engimas.

Bjaurasties žavesys slypi ne tik pasakojimų tikrume, bet ir stebina gebėjimas žodžiais nusakyti ribinius patyrimus ir balansavimą ant mirties/gyvaliojimo ribos. Asmenine patirtimi paremtuose romanuose autoriui svarbu emociškai gyvai nutapyti dekadentiškus anglų aristokratijos paveikslus, jos tuštybę ir išsigimimą, aštrių pojūčių paieškas kraštutiniuose etikos laužymuose ir savęs kaip klasės atstovo pateisinimą neribotu originalumu. E. St Aubyn puikiai jaučia, kiek pasakyti, kad būtų skaitytojas paveiktas, kiek nutylėti, kad nebūtų perspausta ir perdėm ciniška. Pirmame romane epizodiškai, bet pakankamai stipriai pasakojama seksualinė tėvo prievarta penkiamečiui berniukui, vaiko patirtas siaubas ir bejėgystė šiurpiai tikra ir sukrečianti skaitytoją, bet autorius nepiktnaudžiauja kurdamas ar tiesiogiai pasakodamas tris metus trukusios prievartos. Koncentruojasi tolimesniuose kūriniuose į dvasinę psichinę paveiką vaikystėje patirtų traumų.

E. St. Aubyn (1960) žymus anglų rašytojas ir žurnalistas, išgarsėjęs penkių romanų apie Patriką Melrouzą rinkiniu. Jo giminė (tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės) priklausė garsiajai aristokratijai, taigi vaizduojama snobiška diduomenės aplinka buvo įprasta ir pažįstama nuo gimimo. Penkerių metų kaip ir alter ego Patriką, E. St. Aubyn išprievartavo tėvas ir juo naudojosi trejus metus; kai jam buvo aštuoneri, o tėvui šešiasdešimt, kažkaip pavyko įtikinti tėvą nutraukti prievartą, jo motina sakėsi nežinojusi apie tokį elgesį, kai jis papasakojo jai po dešimtmečių. Pats rašytojas patyrė narkomano dalią nuo 16 iki 28 metų, patyrė ne vieną mirties situaciją, 25–erių bandė žudytis, likęs gyvas susitaikė su reabilitacijos būtinybe. Nuo vaikystės svajojo rašyti, tiesa, protingus fabulinius kūrinius, idėjomis paremtus romanus, kurie dvelkė dirbtinumu, be jokios emocinės energijos. Po mėginimo nusižudyti kapstydamasis iš narkotikų, suvokė, kad jo sritis – perteikti asmeninę patirtį, taip išvaduojant savąjį aš iš praeities siaubų, neapykantos tėvui ir atrandant galimybę gyventi, kitaip sakant nužudant praeitį, taigi Patrikas Melrouzas tapo gydytoju ir išlaisvintoju. Psichoterapija. Bet E. St. Aubyn primena, kad tai fiction kūrinys, kai prie žodžio įtaigos prisideda ne tik dramatiška patirtis, bet ir vaizduotė. Apie

Pirmiausia perskaičiau „Motinos pieną“ – ketvirtąją dalį, kur protagonistas pasimetęs, bet gan socialus advokatas ir šeimos narys. Tiesa, vidinių konfliktų alinamas veikėjas ne visai perprantamas nežinant vaikystės ir jaunystės – labiau siejasi su pinigų stygiumi ir paveldėjimo praradimu, balažin kuo, nerimastingas, norintis būti teigiamu, bet nutrūkstantis nuo kasdienybės gijų, jaučiantis nepilnavertiškumą ir kaltę prieš sūnus, žmoną.

„Patrikas Melrouzas“ – nuosekli nuo vaikystės iki brandaus amžiaus žmogaus brendimo, degradacijos ir keitimosi istorija. Drama tai per maža pavadinti. Greičiau išlikimo istorija. Ir ne kaip įprasta patiriant marginalinio pasaulio ribas: skurdą, badą, ligas – ne, iškreipto aristokratiškumo griaunamąją jėgą ir pinigų teikiamas savinaikos galimybes. O gal ir ne tai – tiesiog unikalus daugybę skaudžių dalykų patyrusio jauno žmogaus nuopuolis į narkotikus, baisėjimasis savimi, mėgavimasis teikiamais pojūčiais ir beviltiškumas norint išsilaisvinti nuo priklausomybės – tada smogia realybės suvokimas.

Pirmame romane „Tiek to“ – vaikystės patyrimai gyvenant su alkoholike, nors ir geraširde motina ir pagiežingu, didybės ir grubumo kupinu aristokratu solidaus amžiaus tėvu. Penkerių metų guvaus vaiko pažintis su pasauliu ir žmonėmis iškreipiama tėvo fizine prievarta, patyčiomis ir nesuvokiama liguista neapykanta. Lyg keršijant už kažką.

Jo nepriekaištingumas ir buvo vienintelis trūkumas – atrodė, kad tai neišgyventas veido kodas, tarsi jokie gyvenimo būdo pėdsakai nebūtų galėję pakeisti tobulų veido bruožų. Tie, kas gerai pažinojo Deividą, laukė nuosmukio ženklų, bet jo kaukė kasmet darėsi vis kilnesnė. p. 17

Vedęs turtingą moterį, regis, Patriko tėvas galėjo realizuoti visą savo dvilypumo žavesį ir bjaurastį: svetimi juo žavėjosi, norėjo bendrauti ir laikė aristokrato pavyzdžiu, artimieji kentė pažeminimus ir tūžmastį: žmonai niekinti gebėjo surasti šlykščiausias situacijas: rinkti burna figas nuo žemės ir jas ryti; valgyti keturpėsčiai iš šuns dubenėlio; sūnui gi teko, regis, viskas, kad tik nebūtų nerūpestingu ir laimingu vaiku. Kodėl jis taip elgėsi? Psichopatas? Arogantiškas aristokratas, demonstruojantis save kaip demoną? Amerikietės Anos akimis impozantiška Deivido laikysena, apatija ir panieka maskuoja apgailestavimą dėl nenusisekusio gyvenimo. Gabus muzikai, bet anksti susirgęs reumatu, irgi destruktyvaus tėvo pasiųstas į armiją, vėliau baigęs mediciną, bet išeitį radęs vesdamas turtingą moterį. Tiesiog dykaduoniauti. Išsilavinęs, aštrios minties ir žodžio, nusivylęs nerealizuotomis savo kūrybiškumo galimybėmis, tarsi kaltina ir išsilieja ant artimiausių žmonių, šiaip leisdamas dienas alkoholio, pobūvių tėkmėje, apsuptyje juo besižavinčių snobų. Po nepažeidžiamumo kauke slypi neviltis?

Augantis Patrikas prievartaujančio tėvo ne tik bijo, bet jaučia ir savotišką priklausomybę, netgi ir jo asmenybės žavesį, norą mėgdžioti jį, vėliau išvirtusį į įnirtingą kovą nebūti tokiu kaip tėvas. Motinai palikus tėvą, nusenusį, ligotą, apskurusį, be pinigų – jis devynerių vaikas jį aplanko „blaškomas tarp siaubo ir neperprantamos ištikimybės, ilgus tarpsnius nutraukdavo tik Deividas, reikšdamas tik norą mirti ir pateikdamas paskutinius nurodymus. <…> O tada liejosi senieji pamokymai: viską stebėk… niekuo nepasitikėk… niekink savo motiną… stengtis vulgaru… aštuonioliktame amžiuje buvo geriau.“ p. 185

Deivido auklėjimo metodai buvo grindžiami teiginiu, kad vaikystė – tai romantinis mitas, kurio, būdamas toks įžvalgus, jis negali skatinti. Vaikai yra silpni ir nemokšiški miniatiūriniai suaugusieji, ir juos reikia visaip akinti taisyti savo silpnumą ir nemokšiškumą. Kaip ir didysis zulų karalius Čakas, kuris savo karius versdavo įtrypti dygliuotus krūmus į žemę, kad sukietintų padus, nors kai kuriems tuo metu tokios treniruotės tikriausiai nepatiko, jis buvo pasiryžęs sukietinti savo sūnaus nusivylimo nuospaudas, kad išugdytų įgūdį atsiriboti. O ir ką gi daugiau gali jam pasiūlyti? p. 67

Juodoji asmenybės pusė lyg paveldima karta iš kartos, nesusidorojant su įskiepytomis nuoskaudomis ir keršto poreikiu už tai, ką kažkas padarė su pačiu. Kas nutrauks tą prakeikimo liniją? Kilmės ir iškrypimų? Gal pasibaigę pinigai?

Man labiausiai užburianti (gal ne tas žodis, nes veikėjas kaip narkotikų šokdinama marionetė balansuojanti ant mirties/ gaivaliojimosi ribos) antroji dalis „Bloga žinia“. Itin ilgu juodu paltu gana karštą gegužės dieną Patrikas Melrouzas žengia į Niujorką atsiimti pagaliau mirusio tėvo urnos. Atrodo, kad su pabaisiško tėvo baigtimi turėtų ateiti ir išsilaisvinimas. „Pasižadėjo nebevartoti heroino. Tai svarbiausias jo gyvenimo momentas, ir jis turi jį suvokti teisingai. Privalo.“ p. 145 Bet…

Gegužės pabaiga, ir karšta, jam tikrai reikėtų nusivilkti paltą, bet tai yra jo gynyba nuo stiklo šukių, kurių praeiviai atsainiai prikaišiojo jam po oda, o juk dar sulėtintai sprogsta parduotuvių vitrinos, kaulus drebina dardantys metro traukiniai, ir širdį gelia kiekviena pratiksinti sekundė, tarsi smiltelės, byrančios per jo kūno smėlio laikrodį. Ne, palto jis nenusivilks. Ar galima prašyti omaro nusirengti? p. 150

Desperacija ir destrukcija, užvaldanti Patriką Melrouzą, stipresnė už išlikimo instinktą: kad gautų dozę šlaistosi gatvėse, pirktų pas bet ką bet ką, kad tik gautų dozę, vis didesnės dozės stimuliuojančių, paskui slopinančių, vėl vienų, vėl kitų – iki sąmonės praradimo, keista, kai jis dar pajėgia eiti, kalbėti.

Jis vėl pasitikrino tabletes (apatinėje dešinėje kišenėje), paskui voką (vidinėje kairėje) ir kreditines korteles (išorinėje kairėje). Šie nervingi veiksmai, kuriuos kartais jis atlikdavo kas kelias minutes, buvo tarsi žegnojimasis: Narkotikai, Grynieji ir Kredito Šventoji Dvasia. p. 164

Turbūt klasikinė narkomaną kamuojanti kasdienybė: noras mesti, kai pavartoja, vienintelė mintis, kaip gauti, kai švarus.

Apie heroiną jis manė taip, kaip kiti apie meilę, o apie meilę – kaip kiti apie heroiną: kad tai pavojingas ir nesuvokiamas laiko švaistymas. p. 175

Autoriui (ir vertėjui) pavyksta perteikti desperatišką egzistencines ribas pasiekusios asmenybės būseną. Emociškai ir kartu šaltai lyg stebint iš šono, būnant ir psichoanalitiku ir analizuojamuoju tuo pačiu.

Trečioji dalis „Šiek tiek vilties“ – išsivadavęs nuo narkotikų ir alkoholio, bet prisiminimų ir realybės vis dar kamuojamas Patrikas Melrouzas. Daug psichoanalizės, bandymo suprasti, atsiminti ir pamiršti vaikystės skaudulius, išsivaduoti iš neapykantos tėvui. Jeigu atrodo, kad praėjus reabilitacijos klinikose gydymo kursus, atsikračius įpročių buvusiam narkomanui paprasta gyventi – tik ne Patrikui.

Prieš porą metų, narkotikų poveikiui išblėsus, jis ėmė suvokti, ką reiškia visą laiką būti skaidrios sąmonės, – tai nepertraukiamas sąmoningumo srautas, baltas tunelis, tuščias ir blausus lyg kaulas su išsiurbtais su išsiurbtais čiulpais. „Noriu mirti, noriu mirti, noriu mirti“, – nejučia murmėdavo jis atlikdamas paprasčiausią darbelį, nušluotas apgailestavimų lavinos, kai užvirdavo virdulys arba iššokdavo skrebutis. p. 312

Protagonistas nuolatiniame konflikte su savimi, praeitimi, mirusiu tėvu ne mažiau nei gyvu: jis bando išnagrinėti vaikystės potyrius; prisiminimai kelia neapykantą ir bejėgiškumą; neapykanta apsunkina jo paties būseną, bet išsilaisvinti – atleisti – ne taip paprasta. Nes tėvas buvo ne tik pabaisa, kaip pašaliniai, taip ir Patrikas jame matė ir tam tikrą žavesį, dar daugiau – nelaimingą žmogų.

Tėvo atminimas vis dar hipnotizavo jį ir traukė kaip lunatiką į nevalingo mėgdžiojimo prarają. Sarkazmas, snobizmas, žiaurumas ir išdavystė atrodė mažiau pasibjaurėtini negu juos keliantys siaubai. Ką kita jis gali daryti, kaip tik tapti mechanizmu, siaubą paverčiančiu panieka? Kaip galima sumažinti budrumą, kai neurotinės energijos spinduliai, tarsi kalėjimo teritoriją šukuojantys prožektoriai, neleidžia nė pagalvoti apie pabėgimą arba nefiksuoti kokios nors pastabos. p. 313

Taigi trys romanai, vaikystėje patirtų traumų įtaka asmenybės raidai, socialumui, destrukcinius polinkius ir pastangos išsivaduoti.

Visuose romanuose daugybė veikėjų, čia įvedamų, iš įvairių perspektyvų apibūdinančių Deividą Patriką, besiveržiančių kaip musės į šviesą, prie aristokratiškos aplinkos, čia vėl išnykstančių ir pasirodančių kitos dalies puslapiuose. Vienus prisimeni, kitus pamiršti, bet jie sukuria ne tik foną protagonisto istorijai – užpildo dekadentiškos aristokratijos paveikslą detalėmis, puikiais dialogais ir nevienprasmiškais požiūriais į titulus, vertybes, išsigimimus ir apsimetinėjimus. Pobūviai, apkalbos, įvaizdžiai, nesibaigiantys pinigai, karta iš kartos perduodamos pažintys, prisiminimai, o ir silpnybės.

Talentingai ir gyvai pasakojama aristokrato narkomano istorija įtraukia neįtikėtinai pagauliais emociniais potyriais, absurdu virstančiomis vizijomis, asmenybės suskeldėjimu ir satyriniu požiūriu tiek į protagonisto išgyvenimus, tiek į elitine laikomą visuomenę.

Vertinimas: 4, 5/ 5

 

 

 

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s