E. St. Aubyn. Motinos pienas

St. Aubyn, Edward. Motinos pienas: romanas/ E. St. Aubyn; iš anglų k. vertė Kristina Gudelytė. – Vilnius: Mintis, 2008. – 304 p.

Patrikas Melrouzas bando suaugti

„Motinos pienas“ – ketvirtoji „Patriko Melrouzo“ dalis, lietuviškai išleista anksčiau negu pirmosios dalys.

Tiksliai laiku padalintas ir vis iš skirtingų veikėjų perspektyvos pasakojamas Melrouzų šeimos gyvenimas. Keturių metų rugpjūčių atostogos: nuo 2000–ųjų iki 2004–ųjų. Keičiasi veikėjų potyriai, vieni auga ir susipažįsta su supančiu pasauliu – tikru ar suaugusių pateikiamu, kiti tarsi vis labiau supasi į netikrumo voratinklį, iš kurio nei patys gali išsikabaroti, nei mato, kas jiems galėtų padėti. Visi, be išimties, pasimetę. Matyt, E. St. Aubyn ir negali būti tiesia linija einantys žmonės robotai: paprasčiausi dalykai juos klupdo, painioja ir verčia apmąstyti lyg būti/ nebūti.

Patrikas Melrouzas po geroko laiko tarpo: keturiasdešimt dvejų, dirbantis teisėsaugos srityje, vedęs ir su žmona Marija auginantis du sūnus. Vaikai dar maži, bet jiems skiriama svarbi vieta romane, neskaičius pirmų dalių atrodė vienaip, perskaičius – požiūris kardinaliai pasikeitė: vaikystės išgyvenimai svarbūs tolesniam asmenybės vystymuisi ir įsitvirtinimui. Patrikas Melrouzas, pasirodo, slegiamas ne tik beprotybės apimtos sergančios motinos aukoti turtą prisiplakusiems apsišaukėliams manijos, bet ir tėvo vaikystėje sukeltos trauminės patirties.

Jis stengiasi, persistengia būti atidžiu ir geru tėvu, bet vis lyg pagauna save ir kaltina, kad atkartoja tėvo cinizmą. Juolab, kad ir vyresnis sūnus Robertas neeilinis – protingas, smalsus, regis, pagaunantis kiekvieną suaugusių judesį ir žodį, gebantis juos pamėgdžioti.

Būtent tai Marijai ir knietėjo paaiškinti Patrikui, nes likęs su Robertu dviese jis taip įnikdavo mankštinti Roberto protą, mėgindamas įskiepyti jam mažumėlę skepticizmo, jog kartais, rodos, išties užmiršdavo leisti jam žaisti, mėgautis savimi ir tiesiog būti vaiku. p. 182

Iš pirmo žvilgsnio tai normali šeima: tiesa, jau nesižarstanti pinigais, bet ir nebadaujanti, vaikai vaidina ne mažesnį vaidmenį negu suaugusieji. Bet vienas rugpjūtis, kitas ir vis aiškiau, kad veikėjai stengiasi, bando atlikti teigiamų šeimos narių vaidmenis, bet jiems ne itin sekasi. Kodėl? Praeities šmėklos. Vienareikšmiškai. Savistaba ir baimė, kad jų vaikai nepatirtų, kas jiems patiems nutiko vaikystėje.

Net jei Patrikas ir buvo mylintis tėvas, net jei jis nekartojo tėvų padarytų klaidų, jo budrumas sukūrė dar vieną įtampos formą, kurią buvo perėmęs ir Robertas. Su Tomuku jis jautėsi kitaip – laisviau, mažiau suvaržytas, jei apskritai įmanoma būti laisvam ir mažiau suvaržytam, kai iš tiesų visuomet taip jautiesi. Visa atrodė taip neapsakomai beviltiška. Nieko taip netrūko kaip gero nakties miego. p. 126

Patrikui trūksta sekso, kai jo negauna, puola į alkoholio liūną, bet pripratęs analizuoti savo nuopuolius, suvokia, kad negali to sau leisti, tiesiog ne jaunystė, kai viską organizmas atlaikydavo.

Gimus antram vaikui, Mariją užvaldo perdėtas motinystės jausmas: Tomukas tampa kaip šarvai nuo visų negandų – vienatvės, netikrumo. Ir nuo Patriko. Išsiderinęs ir patikimumo nekeliantis vyras ne tik vis labiau tolsta, bet ir darosi atstumiantis – gendantis. Marija irgi per daug bijo praeities, bijo nekartoti savo motinos klaidų, kai vaikas lieka apleistas.

Kai gimė Tomukas, galbūt suvokusi, kad tai – jos paskutinis vaikas, Marija įstrigo Madonos ir kūdikio įvaizdyje, mėgindama išaugoti tyrumą, kurį dar papildė jos pačios iš naujo atrasta nekaltybė. Šiame tvariame ir nepakenčiamame Betliejuje Patrikui teko nepavydėtinas Juozapo vaidmuo. Marija nebekreipė į jį nė mažiausio dėmesio, ir kuo labiau jis jo reikalavo, tuo labiau jautėsi jaunėlio sūnaus varžovu. p. 246

Kalbėti apie Patriko ir Marijos santykius lyg ir neteisinga: nes jų kaipo nėra. Prisidengiama vaikais ir sakinių persimetimais apie juos neliečiančius dalykus. Atrodo, kad tiesiog kiekvienas eina savin lindimo kryptimi ir atsitvėrimas vienintelis geidautinas santykių variantas. Marija prisiėmusi motinos vaidmenį ignoruoja Patriką kaip vyrą, atrasdama jame vis daugiau nepatrauklių savybių.

Jai labai nepatiko matyti Patriką, sustingusį rudeniškoje paauglystėje dogmatišką ir sarkastišką, pilną pagiežos dėl motinos veiksmų, tačiau vis dar svajojantį apie Simuso vasarnamį kaip savo paauglišką guolį, kuriame praleido nesuskaičiuojamas pusiau nepriklausomas vasaras. p. 201

Patrikas – vis dar nesuaugęs vaikas, įbaugintas ir bijantis net savęs. Jo santykiai su žmona vis labiau komplikuoti, nors išoriškai pastangų įdeda daug, kad nepratrūktų kaip kažkada tėvas, kad nepamirštų vaikų, kad būtų malonus, kai net yra pervargęs, sudirgęs, nemiegojęs. Šeimyniniai santykiai: bendravimai ir nebendravimai apgaubti kandaus sąmojo, netgi lengvo cinizmo, Patrikas kad ir pasikeitęs kaip veikėjas iš pirmųjų trijų knygų, bet netapęs nei sentimentalus, nei romantiškas, jį kamuoja nepasitenkinimas ir perdėtas savo ir kitų elgesio analizavimas.

Per visą romaną eina motinos ir sūnaus santykių linija. Komiška, ironiška, iš pradžių atrodo, nereali. Nusenusi, bet turtinga moteris tiesiog pamišusi dėl labdaros – irgi kaip savo jaunystės ydų kompensacija – papuola į sukčiaus pinkles ir yra prižiūrima, globojama, kol perrašo namą Prancūzijoje, kur vyksta veiksmas pirmame romane, namą, kuris susijęs su Patriko vaikyste. Ir kokie tiessantykiai gali būti, kai sūnus paliekamas be turto, motina lieka be jokios priežiūros? Negana to, prispiria sūnų, kad pasirūpintų ir jai būtų įvykdyta eutanazija. Žodžiu, šeimynėlė neeilinė: nei didelės meilės, o jau ir turtų kaipo jokių, vien problemos ir rūpesčiai.

Šeimos romanas ir atrodo, ką gi naujo gali perskaityti, bet įtraukia netradiciniais veikėjais, sąmojingu ir ironišku pasakojimu, autoriaus gebėjimu į žmogų pažvelgti kaip į sudėtingą mechanizmą, kuris stringa, taisosi, vėl ir vėl, girgžda jo santykiai su aplinkiniais, su pačiu savimi, bando kurti, bet ir griauna, ką sukūręs, vienu žodžiu, dinamiška ir neprognozuojama, gan išsiderinusi asmenybė. Bet tikra ir gyva. Kaip jau pavadinimas „Motinos pienas“ dviprasmiškas, taip ir veikėjai, jų poelgiai, galima sakyti, komiškai iracionalūs ir racionalūs tuo pačiu, jie elgiasi ne visai įprastai teigiamai, bet, nepasakysi, kad neigiamai, jais neseksi, bet simpatiški, nes saviironiški ir juokina.

Vertinimas: 4/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s