A. Rand. Šaltinis

Rand, Ayn. Šaltinis: romanas/ A. Rand; iš anglų k. vertė Marius Burokas. – Vilnius: Lapas, 2020. – 780 p.

Himnas liberaliajam kapitalizmui

Gigantiška knyga, normalaus dydžio raidėmis išspausdinta prašoktų ir tūkstantį puslapių. Smulkus šriftas tikrai atbaidys ne vieną: gali skaityti tik geroje šviesoje arba turėti išdidinančius akinius. Arba tobulą regėjimą.

Ar verta? Paskaičius anotaciją, dvejoji: žymi praeito šimtmečio rusų kilmės amerikiečių rašytoja, filosofė, Objektyvizmo kūrėja ir propaguotoja, padariusi didelę įtaką 20 a. Vakarų žmogaus mąstymui. „Šaltinis“ – romanas, kurio iki šiol anglų k. parduota daugiau nei 6 milijonai egz., išverstas daugiau nei į 25 kalbas, lietuviškai šios autorės kūryba pasirodo pirmą kartą.

Aš iš tų, kurie apie A. Rand nežinojau nieko, taigi paimdama knygą pirmiausia žvalgiausi kaip į literatūrinį kūrinį, tiesą sakant, ir skaičiau net nepasidomėjusi nei rašytojos gyvenimu, nei jos filosofija. Džiaugiausi, kad pradžioje įdėtas 1968 metų leidimui parašytas autorės įvadas. Patrauklus pasirodė tikslas sukurti veikėjus ne tokius, kokie egzistuoja gyvenime, bet kokie jie turėtų būti. Idealaus žmogaus paieškos? Romantinės literatūros kryptis?

Kalbėti apie „Šaltinį“ neįmanoma aplenkiant rašytojos gyvenimą ir pažiūras, tiksliau jos sukurtą Objektyvizmo filosofiją, turėjusią pasekėjų ir priešininkų. Daug dešimtmečių A. Rand buvo ne vieno Amerikos politikos veikėjo mūza – pradedant Ronaldu Reaganu ir Ronu Paulu ir baigiant Clarence‘u Thomasu – ką jau kalbėti apie tokius verslo žmones kaip Tedas Turneris ir Markas Cubanas, jau neminint A. Greenspano. Liberarų judėjimas sako, kad ši moteris – vienas iš jų įkvėpimo šaltinių. Be to, jos knyga „Atlas Shrugged“ („Atlantas patraukė pečiais“) tapo tikra klasika, kiekvienais metais parduodami šimtai tūkstančių jos kopijų.

A. Rand ((Alisa Rozenbaum, 1905–1982) kilusi iš Rusijos, pajutusi drastišką revoliucijos poveikį, kai bolševikai nusavino visą tėvo turtą, 1926 m. paspruko į savo svajonių šalį Ameriką. Pragyveno filmuodamasi masinėse scenose ir rašydama scenarijus Holivudui. Įdomus paradoksas: jos filosofiją įkvėpė N. Černyševskio 1863 m. išleistas veikalas „Ką daryti“, vėliau įtakojęs socializmo statytojus, o A. Rand, aršią socializmo priešininkę, įkvėpęs – Objektyvizmo filosofijai, kurios pagrindas racionalusis egoizmas – įsitikinimas, kad racionalūs veiksmai visais atvejais be išimties skirti asmeninei naudai, asmeniniams interesams patenkinti. Taigi vienam racionalaus egoizmo principas – socializmo išraiška, kitam – kapitalizmo.

Objektyvizmas laikomas intelektualiu kapitalizmo pranašumo prieš socializmą pagrindimu. Gynė neribotą kapitalizmą ir monarchizmą ir vienintele teisėta valstybės funkcija laikė žmogaus teisių gynimą. Gyvenime žmogus privalo laikytis trijų dalykų, kaip aukščiausių ir vadovaujančių gyvenimo principų: Proto, Tikslo ir Savigarbos.

Savo idėjas ir filosofiją išplėtojo 1943 m. pasirodžiusiame ir sėkmės sulaukusiame romane „Šaltinis“ (Fontainhead), rašytame 7 metus. Bet svarbiausiu kūriniu tapo 1100 psl. apimties „Atlantas ištiesia pečius“ (1957 m.). Pagrindine jo tema yra racionalaus savanaudiškumo moralumas. Jame išdėstomi pagrindiniai Objektyvizmo pagrindai ir parodomas žmogaus didingumas. Pramonininkai ir kūrybiniai asmenys pasitraukia į kalnus, kur įkuria laisvos ekonomijos zoną. Tuo siekiama parodyti, kad be mąstančių žmonių ekonomika žlugs ir visuomenė subyrės. Romane yra mistikos ir fantastikos elementų. Knygos pavadinimas siejamas su graikų titanu Atlantu, kuris ant pečių laikė pasaulį.

„Šaltinis“ – idėjų romanas, susidedantis iš keturių dalių, pavadintų svarbiausių veikėjų vardais. Kiekvienas veikėjas savotiška schema, faktiškai nekintanti per visą ilgą kūrinį, tam tikrų idėjų nešėjas ir įkūnytojas, jų propaguotojas ir gynėjas. Veikėjai kuriami kontrasto principu, siekiant išryškinti vieno teigiamybes, o kito supuvimą.

Neįsivaizduoju, kaip į absoliutų individualizmą įkūnijantį veikėją reikėtų žiūrėti, jei jis būtų pramonininkas ar bankininkas ar dar koks pragmatiškas individas – o gal atrodytų tik realistiškiau? – bet protagonisto menininko, architekto Hovardo Rorko kraštutinis siekimas išreikšti savo kaip kūrėjo idėjas, nenusileidžiant nė per milimetrą kitų įtakai skamba kaip aktualus iššūkis bet kokio laiko meno atstovams, priverstiems taikstytis su minios skoniu, reikalaujančiu primityvių sprendimų, kad jie galėtų iš savo kūrybos pragyventi, kad būtų paklausiais rinkoje.

Visi veikėjai įspūdingi, transliuojantys didingas individualistines idėjas. Hovardas Rorkas – architektas genijus, įsitikinęs savo pastatų tobulumu, visą savo laiką ir jėgas skiriantis architektūrai, pasikliaujantis savo skoniu ir protu: jei klausi, ar tas dalykas geras, vadinasi, jis blogas. Užtikrintumas, su tuo susijusi ramybė ir, kas patraukliausia jo asmenyje, o gal ir utopiškiausia – absoliučios baimės nejutimas: nei dėl pragyvenimo, nei dėl nuomonių, nei atskirties. Tiesa, be darbo, atrodo, jam daugiau nieko ir nereikia.

Žmones moko, kad didžiausia vertybė – ne ko nors siekti, ne kurti, o duoti. Bet negalima atiduoti to, kas nesukurta. Iš pradžių reikia sukurti, o tik paskui dalyti, nes viena kyla iš kita. Kūrėjo poreikiai yra aukščiau už vartotojo poreikius. Bet mes mokomi pirmiausia žavėtis parazitu, kuris skirsto ir dalija svetimą, jo paties nesukurtą gėrį, o ne žmogumi, kuris tą gėrį, tas dovanas sukūrė. Mes šloviname labdarybę ir nusisukame nuo kūrybos. p. 767

Jo priešingybė – buvęs studijų bendramokslis irgi architektas Piteris Kytingas, žmonių akimis – sėkmės kūdikis, iš tikrųjų ir siekęs būti visų mylimas, populiarus, prasimušti, projektuoti žymius pastatus, nors viduje pasimetęs ir iš tikrųjų suvokiąs savo galimybių ribas. Žmogus, nuolat save išduodantis: vaikystėje linkęs į dailę, motinos skatinamas pasirenka architektūrą; nesibodi kreiptis pagalbos į viešai niekinamą Rorką, pasisavinti jo idėjas ir brėžinius ir t.t. Moralė ir orumas, sąžinė, atrodo, neegzistuoja, nes jo menkumo neįžvelgia kiti, o ir pats save geba apgaudinėti.

Jis jau pamiršo savo pirmą suprojektuotą pastatą, pamiršo baimę ir abejones. Piteris suprato, kaip viskas paprasta. Klientai priims viską, ką jis pasiūlys, – svarbu, kad pastatas turėtų įspūdingą fasadą, didingą paradinį įėjimą ir karališką, būsimus svečius apstulbinsiantį saloną. Visi likdavo patenkinti: Kytingui rūpėjo padaryti įspūdį klientams, klientams rūpėjo padaryti įspūdį savo svečiams, o svečiams buvo tiesiog į viską nusispjaut. p. 93

Vienetai genijų ir saujelė gebančių juos atpažinti. Stebina ne knygoje vaizduojama tikro kūrėjo vienatvė, visiškas atsidavimas kūrybai, atmetant ir bendravimą, pramogas, išbraukiant save iš įprastos sociumo terpės, stebina smulkmeniškai pavaizduota nuožmi vidutinybių neapykanta talentingam kūrėjui. Žurnalistų, meno kritikų manipuliavimas publika siekiant iškreipti vertybių skalę, netgi nukreipiant masių neapykantą prieš šedevrus, aišku, ir prieš patį kūrėją, nes kūrėjas ir jo kūryba kaip vientisas lydinys – ar genijus negali būti niekšas? – įdiegiant, kad didu ir vertinga ne vientisas originalus statinys, bet eklektiniai, vartotijišką skonį atitinkantys niekniekiai. Kodėl talentingi žmonės turi tiek daug priešų? Aišku, jų didybė parodo vidutinybių menkumą. Laisvas ir pasitikintis individas iššaukia ribotų, manipuliacijomis iškilusių veikėjų neapykantą. Kaip sako populiarusis meno kritikas ir altruistas Tuhis apie Hovardą Rorką:

Aš nenoriu jo mirties. Noriu, kad jis sėstų į kalėjimą. Supranti? Į kalėjimą. Į cypę. Už grotų. Kad būtų užrakintas, sutramdytas, supančiotas… ir gyvas. Jis kelsis, kada lieps. Valgys, ką duos. Judės ir sustos, kai bus įsakyta. Jie eis į džiuto fabriką, kada jam nurodys, ir dirbs, kas liepta. Jeigu eis per lėtai, bus pastumtas, jeigu jie panorės, duos jam į snukį, o jei jis nepaklus – sutalžys jį guminėmis lazdomis. Ir jis paklus. Vykdys įsakymus. Jis vykdys įsakymus. p. 715

Įspūdingi, savomis idėjomis apvainikuoti, irgi savotiškų genijų – manipuliacijos genijų: Elsvorto M. Tuhio ir Geilo Vainando paveikslai. Tai įžvalgūs ir aštraus proto intelektualai: atskiriantys perlus nuo pelų, bet sąmoningai siekiantys klaidinti, daryti neribotą įtaką masėms ir valdyti. Per Tuhio įvaizdį kliūva ir humanizmui, altruizmui, kuriuo autorė atrodo absoliučiai netiki: tai tik įprastos ir primityvios formos apsimetinėjimui ir savanaudiškumui reikšti. Gyvenimas iš antrų rankų, kai pats nieko nesukuria, nepadaro, o tik apsimetinėja.

Taip lengva kreiptis į kitus. Ir taip sunku remtis savo paties pasiekimais. Miniai gali suvaidinti dorybę. Bet sau pačiam dorybės nesuvaidinsi. Tavasis “aš“ – griežčiausias tavo teisėjas. Jie nuo jo sprunka. Bėga nuo jo visą gyvenimą. Lengviau paaukoti keletą tūkstančių labdarai ir laikyti save dorybingu, nei pasiekti, kad tave gerbtų už tavo paties darbus. Kompetencijos ir gabumų pakaitalų ieškoti taip paprasta, taip lengva – tai meilė, žavesys, gerumas, dosnumas. Bet kompetencijos šie dalykai neatstoja. p. 684

Aišku, laimi romane tie, pagal A. Rand filosofiją, teisieji. Kūrėjai. Tai romantinė pergalė, taip kaip turėtų būti idealiame pasaulyje, nors… genialaus architekto, protagonisto Hovardo Rorko įkvėpėjo Helerio likimas tikrai ne herojiškas ar romantinis. Kita vertus, nepralaimi ir didysis manipuliatorius – ar tokie kada nors pralaimi? – Tuhis, prisitaikėliškumo genijus irgi genijus. Ar ne?

Ko galima sakyti nesupratau romane, tai meilės ir vaizduojamų moterų: Katerina – bespalvė, nuolankioji; auka ir Dominika: idealios moters pavyzdys? Gražuolė, šalta, atsiribojusi nuo netikrų dalykų, intelektuali, įžvalgi, pamilstanti Hovardą iš pirmo žvilgsnio, atsitraukianti nuo jo ištikus profesinei nesėkmei – kad negailėtų, neguostų ir tuo nekankintų ir nežemintų jo? Žodžiu, moterys ir jų pažiūros, meilės – neeilinės, antžmogiškos, sunkiai pagrindžiamos, gal net mazochistinės.

„Šaltinyje“ nors detaliai pateikiama veikėjų išvaizda, buitinė aplinka, bet koncentruojamasi į veikėjų mintis ir kalbas, kurios nėra paprasti paplepėjimai – idėjų srautai. Tai tikras idėjų karas. Aišku, siekdama vaizduoti protagonistą ne koks jis yra, bet koks jis turėtų būti kaip idealas, ir pergalę priskiria tam, kam priklauso. Hovardas Rorkas laimi teismą prieš vidutinybę, tikroji architektūra prieš kičą. Architektūra. Sunku įvardyti kaip foną, greičiau tai viską jungianti gija, o kartu ir kūrybos metafora, ko gero, neveltui pasirinkta, nes architekto projektas gali būti įgyvendintas tik atsiradus užsakovui ir investavus didelius pinigus, architektas negali kurti vien sau, taigi sąsaja su pasauliu, koks jis bebūtų ir kokio menininkas trokštų, vis dėlto būtinas. Komplikuotas, konfrontuojantis ir labiau negu iš kitų menininkų reikalaujantis kompromisų – atsižvelgti į vartotojo sąlygas. Arba sėdėti tuštumoje, nieko neveikiant. Nereikia pamiršti, kad knygos istorija rutuliojasi XX a. 3–iajame dešimtmetyje Niujorke, kur vyko kova tarp modernizmo ir klasicizmo. Tačiau joje keliamos mintys aktualios ir šiandien, ypač diskutuojant apie pusiausvyrą tarp komercijos ir inovatyvumo, tarp rinkos ir grynojo meno.

Architektūra – netgi ne fonas, o knygos pagrindas, ji kiekviename puslapyje, kiekvieno veikėjo lūpose, dėl jos kaunamasi, dėl jos gyvenama. Apie architektūrą su užsidegimu ir ironiškai, kaip apie meną ir kaip apie elementarioje kasdienybėje prieš mūsų akis nuolat šmėžuojančią realybę. Paprastai ir įtraukiančiai. Ką ką, bet perskaičius „Šaltinį““pastatus pradedi tikrai pastebėti ir bandai net vertinti.

„Šaltinis“ gali būti vertinamas dvejopai: kaip ypač įtraukiantis kūrinys arba ypač nuobodus. Gali sutikti ar nesutikti su transliuojamomis mintimis, bet kontempliuoji nuolat: kad ir absurdiškiausią, ta prasme, nūdienos vadinamajį normalumą neatitinkantį teiginį sveri, vertini, išstumi save iš komforto zonos ir nenorom, bet matuoji save Rand genijų ir manipuliatorių masteliu, ne tik save, ir esmo laiko sėkmingam individui taikomus kriterijus: gebėti parodyti savo geriausias puses; įsiūlyti save darbaviui; gebėti įvertinti greitai kintančias aplinkybes ir prie jų prisitaikant pasinaudoti ir t.t.

Vertinimas: 4/ 5

Vienas komentaras “A. Rand. Šaltinis

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s