J. Steinbeck. Apie peles ir žmones

Steinbeck, John. Apie peles ir žmones: apysaka/ J. Steinbeck; iš anglų k. vertė Virgilijus Čepliejus. – Vilnius: Jotema, 2019. – 128 p.

Negailestinga realybės fiksacija

John Steinbeck (1902 – 1968) garsus, daugelio visame pasaulyje žinomų knygų („Rūstybės kekės“, 1939, „Mūsų nerimo žiema“, 1961) autorius, 1962 metais apdovanotas Nobelio premija už literatūrą. Skaityti toliau

U. Radzevičiūtė. Grožio ir blogio biblioteka

Radzevičiūtė, Undinė. Grožio ir blogio biblioteka/ U. Radzevičiūtė: romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – p. 198

Tamsioji žmogaus ir istorijos pusė

Viena iš „Baden Badeno“ istorijų „Valteris Šulcas“ išplėtota, įvedant gerai žinomus faktus, asmenis, istoriškai atsigręžiant į dvidešimto a. Vokietijoje vykstančius pasikeitimus, tiksliau sakant, makabriškąją visuomenės ir atskirų individų elgesio pusę.

Skaityti toliau

W. Mysliwski. Traktatas apie pupelių gliaudymą

Mysliwski, Wieslaw. Traktatas apie pupelių gliaudymą: romanas/ W. Mysliwski; iš lenkų k. vertė Kazys Uscila. – Vilnius: Mintis, 2009. – 399 p.

Žmogaus būties paslaptis

Nors skaitau ne pirmą W. Mysliwskio knygą, nepaliauju stebėtis jo matymo horizontais ir gebėjimu žongliruoti žodžiu. Regis, įveda į gana senoviškos literatūros pasaulį: ir pasakojimo temomis, ir pateikimo būdu – pasakorius ir iš jo lūpų sklindančios visokiausios, iš pirmo žvilgsnio, atsitiktinės istorijos, bet kuo toliau skaitai, tuo junti, kad apie ką bepasakotų šis rašytojas, tai visa apimančios, bedražmogiškos aktualijos, ir laikas – esamas, būtas, būsimas persipina ir tampa vieniu. Nes visa kas – mintys. Ir žodžiai. Ir centre visada žmogus. O žmogus ne tiek ir skiriasi, ne tai kad vakarykštis ar užvakarykštis, ir prieš šimtą, tūkstantį metų: trokšta tų pačių vertybių, verkia dėl panašių skaudulių.

Skaityti toliau

M. Stepnova. Sodas

Stepnova, Marina. Sodas: romanas/ M. Stepnova; iš rusų k. vertė Dalia Saukaitytė. – Vilnius: Tyto alba, 2020. – 344 p.

Kirviu per tradicijas

Trečioji M. Stepnovos knyga lietuviškai, įtraukianti ir teikianti tikrą skaitymo malonumą. Stiliaus atžvilgiu, manyčiau, tarp „Lazario moterų“ ir „Italų pamokų“. Kalba nėra tokia kapota, o sakiniai nėra maksimaliai sutrumpinti kaip pastarojoje, bet ir neišsiplėtoja įvairiausiomis atšakomis, nuokrypiais kaip „Lazario moteryse“. Tiesa, ir visų trijų skirtingi vertėjai: S. Parulskis, L. Spurgienė, D. Saukaitytė. Taigi tik skaitantys rusiškai gali pajusti tikruosius Stepnovos pasakojimo ypatumus, nors lietuviškai visos trys knygos skaitosi puikiai ir vertėjams skaitytojas tegali tarti ačiū.

Skaityti toliau