M. Stepnova. Sodas

Stepnova, Marina. Sodas: romanas/ M. Stepnova; iš rusų k. vertė Dalia Saukaitytė. – Vilnius: Tyto alba, 2020. – 344 p.

Kirviu per tradicijas

Trečioji M. Stepnovos knyga lietuviškai, įtraukianti ir teikianti tikrą skaitymo malonumą. Stiliaus atžvilgiu, manyčiau, tarp „Lazario moterų“ ir „Italų pamokų“. Kalba nėra tokia kapota, o sakiniai nėra maksimaliai sutrumpinti kaip pastarojoje, bet ir neišsiplėtoja įvairiausiomis atšakomis, nuokrypiais kaip „Lazario moteryse“. Tiesa, ir visų trijų skirtingi vertėjai: S. Parulskis, L. Spurgienė, D. Saukaitytė. Taigi tik skaitantys rusiškai gali pajusti tikruosius Stepnovos pasakojimo ypatumus, nors lietuviškai visos trys knygos skaitosi puikiai ir vertėjams skaitytojas tegali tarti ačiū.

Pirmiausia ir žavi šios rašytojos pasakojimo maniera, gebėjimas istoriją pateikti ne tik turtinga kalba, temas traktuoti nebanaliai, svarbiausia – kūrinys alsuoja gyvybe. Regis, veikėjai tuoj iššoks iš puslapių ir pradės gyventi iš tikrųjų ir ne praeities – esamam laike.

Visų trijų romanų paprasti ir pavadinimai, atrodo, rašytojai nerūpi užfiksuoti jau ant viršelio kažką tokio, kas skaitytojo smalsą iššauktų – paprastai, nusakant esmę.

Bet paprasto M. Stepnovos romanuose, atrodo, nieko nėra: veikėjai krenta iš įprastų kontekstų, dažnai valdomi demoniškos prigimties, nepritampantys, o ir nenorintys įsilieti į įprastą sociumą. Kitokie. Keisti. Net antraeiliai ar trečiaeiliai. Siuvėja Arbuzicha, gebanti ne tik stebuklingai siūti drabužius, regis, net sielą žmogui išpuošti, o jos našlaite likusi dukrelė Aniuta, antroji dukra turtuolių namuose, nuolanki, tyli kaip ir dera našlaitei, šešėlis, be nuomonės, o kitiems atrodo, kad ir elgtis su ja galima kaip su daiktu, neįtikėtinai gebanti savyje užgniaužti skausmą ir rodyti savo tik derančią pusę..

Pasimetusi turtinga grafienė Boriatinskaja, kuriai nuo pat mažumės nieko netrūksta, ji visada aukštuomenės viršūnėje, moka ne tik elgtis kaip pridera damai, bet ir apsiskaičiusi – didžiausios bibliotekos, kur begyventų: Peterburge ar vasaromis Voronežo srityje Anos sodyboje. „Šaunus gvardijos karininkas per visą Rusiją griaudėjančia garbinga pavarde ir daili mažutė grafaitė su pasakišku kraičiu, caro šeimos ir visų rūmų numylėtinė.“ p. 14 Ir sodas. Kaip visa ko pilnybės liudijimas. Laimingo gyvenimo išbaigtumas. Būtinas atributas: pasivaikščioti, mėgautis gamta, o ir savomis gėrybėmis. Daugiau. Lemtis: būtent sode grafienė neatsispiria vitališkam norui pasimylėti su savo vyru, ko niekada anksčiau neatsitikdavo, lyg tikintis išbandyti, kas gi yra tikrasis gyvenimas ir tikras jausmas, o ne tie taisyklių, mandagybių nulemti santykiai. Ir nėštumas. Gėda. Išdavystė. Aukštuomenės. Tradicijų. Etiketo. Šitokio lygio moteriai kaip Boriatinskaja, atrodo, ištrūkti iš kaimo, susitikti su pažįstamais, nuvykti į Peterburgą – ne, jau neįmanoma. Užsidaryti nuo visų, atsiriboti. Ji pažeidė įpročių kodeksą, išdavystė viskam, ką jai įskiepijo šeimos aplinka, nerašyti ir užrašyti reikalavimai, savaime nuo mažens įaugę į kraują jos per neapdairumą sulaužyti, ar tokia moteris, regis, nusikaltėlė, o jau pajuoką tikrai užsitraukusi, gali dar įprastai funkcionuoti aukštuomenės terpėje, vaikščioti galvą iškėlus?

Vėlyvas nėštumas nubraukė viską – ir iškart. Jis buvo neatleistinas, tarsi viešas apsikvailinimas. Aukštuomenės moteriai, peržengusiai keturiasdešimt, derėjo užsiimti ne meile, o labdara. Tačiau padorus vyras, kad ir kokio amžiaus būtų, galėjo leisti sau turėti neribotą skaičių vaikų – ir teisėtų, ir neteisėtų. p. 34

Rašytojai rūpi ne tik nupiešti devyniolikto dvidešimto a. sandūros Rusijos paveikslą: ir aukštuomenės ir suvargusio, alkano, nevalyvo kaimo – įvairiausiomis ligomis ir tamsybe aplipusio – tarsi kirviu rėžti per visą nusistovėjusią tvarką ir mesti veikėjus kaip nemokančius plaukti  į drumzliną gelmę: nuskęsti ar išsikaponoti. Boriatinskiui gyvenimo smūgis – tokiame amžiuje kūdikis ir dar išsigimėlis, nesveikas, kitoks – nepakeliamas. Pabėga į Peterburgą, palikęs žmoną, sodybą, nė vasaromis nekiša nosies pažiūrėti kas kaip, o pats atsitvėręs vienatve ir melancholija – kurgi dingti, va taip kad karas, tada viskas aišku – per anksti iškeliauja anapilin, niekam nė nepastebint, kad jo nebėra.

O grafienė – įnoringa, trapi, absoliuti dama, pasirodo, nė negalvoja skęsti. Ji netgi bando pati auginti savo vėlyvą kūdikį, lyg sveiką, lyg ligotą, kas ten pasakys, vyresniais vaikais nei ji rūpinusis, nei jų mačius kaip reikiant. Atskiri kambariai, auklės. O paskui mokslams išsiųsti, gyvena be problemų, be jokių kitoniškumų įsilieję į aukštuomenės terpę, retkarčiais susirašo, svetimi jie, svetima ji savo motinai buvo, nei meilės, nei neapykantos. O pagal metus brandžiai moteriai mažoji dukrelė Tusia – Natašos Rostovos garbei Nataša pavadinta, bet šaukiama Tusia – gyvenimo prasmė ir džiaugsmas. Ir rūpestis: bando pati žindyti, pati apšokti mažylę, bet kad nieko nemoka. Šitiek knygų perskaičius, svetimų gyvenimų prisigaudžius, o savo kūdikio net ant rankų paimti negeba, guli Tusia dvokianti, sušutus, klykdama, ko gero, nuo mirtinos ligos.

Romanų mamytės, motulės, maman ir netgi visai jau nepakenčiamos kilniosios motinos, dėl kurių Boriatinskaja išliejo tiek saldžių knyginių ašarų, pasirodė esančios ne šiaip tuščias pramanas, o prastas pokštas, mekenimas pagiežingo idioto, kuriam visi leido jaustis lygiu, savu. Kurį, Viešpatie, tiesiog įsileisdavo! p. 55

Bet protagonistė ne grafienė, o Tusia. Ji ateina į materialiai pertekusį pasaulį nelaukiama, kitokia, kaprizinga, nepaisanti keliamų luomo reikalavimų, o ir praeities laiko suformuotų tradicijų, lyg jausdama, kad kažkur toli jau kalasi žiaurios revoliucijos daigai. Ji charakteriu, užsispyrimu – dvidešimt pirmo a. žmogus: jai nerūpi, kas pridera, o kas nepridera moteriai, užvaldyta manijos kaip ligos – žirgai. Dėl jų, regis, ir kalbėti pradėjo, net sutinka apsimetinėti kitų akyse tokia, kokią nori matyti.

Pati Boriatinskių šeima gimus Tusiai pasidaro nenormali. Kunigaikštis Peterburge, tvarką diktuoja grafienė, o jai, kas galėtų patikėti – kaimo gydytojas – stačiokas vokietis Meizelis. Kaip specialistas, atrodo, neblogas, o ir prastų kaimiečių likimai jam rūpi, tik jis grafienei įpučia paguodos dėl vėlyvo nėštumo – džiaugtis reikia, o ne snargliuotis ir ašaroti.

Boriatinskaja nė pati nepastebėjo, kaip minkštai, bemaž  nejuntamai spaudžiama Meizelio iš nepriekaištingos aukštuomenės damos, rafinuotos knygės, pavirto tikra dvarininke, šeimininkaujančia pelningoje sodyboje, kuri iš žavaus, brangaus niekučio palengva tapo maitintoja. p. 113

Jis – Tusios auklėtojas, tėvas (net išvaizda panašūs), mokytojas, įprasta figūra daugelyje rusų romanų. Atsisakęs daktarystės, aistringai atsiduoda Anos sodybos pertvarkai ir naujos asmenybės – tobulos, be senoviškų prietarų – kūrimui. Ne tik. Tusia – jo tikroji meilė, gyvenimo tikslas. Šiaip jau Meizelio asmenybė, nors ne visai įtikima, bet stipri ir faktiškai svarbiausia romane: jis lemia ir Tusios, ir grafienės likimus.

Bet Meizelis – sulaužyta asmenybė, kaip ir visos kitos romane: jaunystės išdavystė, gydytojo prieš gyvybę, pati didžiausia ir labiausiai jį ėdanti, prieš kolegą choleros metu darko jo charakterį, neduoda ramybės ir pasitenkinimo. Visą savo gero žmogaus statusą tarsi bando išreikšti auklėdamas Tusią. Pagal savo pažiūras. Sąžiningai. Nustemba, kai toji tampa nevaldoma, ne mergina – o nežinia kas.

Juk auklėjau ją visiškos laisvės, protinės ir fizinės, dvasia, be luominių sąlygotumų, tobuloje ir priimančioje meilėje. Neleidau taisyklėms, kurias pats laikau kvailomis, darkyti jos proto ir sielos. Ką reiškia – vaikui negalima be leidimo kalbėti prie stalo? Ar jis turi laukti dvi valandas, jeigu smalsu dabar pat? Mokiau gamtos mokslų ir natūralių jausmų. Niekada nemeluoti. Nieko neslėpti. Žiūrėti žmonėms tiesiai į akis ir pačiai atsakyti už savo mintis ir už poelgius. O mintys ir poelgiai turi būti švarūs – kaip kaklas ir kojos. Kas vakarą maudytis lediniame vandenyje. Kas rytą mankštintis sode. p. 177

Ir didžiausias motinos pasididžiavimas, sodybos puošmena – sodas, Tusiai nieko nereiškia, jokių sentimentų praeičiai, motinos puoselėtoms vertybėms – tik žirgai ir jų gerovė. Egoizmas? Saviraiškos siekis? Kaip dabartinio žmogaus? Vis dėlto sodo naikinimas, medžių pjovimas, netgi kelmų, kad jokio kliuvinio žemėje neliktų, įnirtingas naikinimas – žirgynas plečiasi, Meizelis visas savo santaupas Tusiai paliko, lyg visai jai atpalaidavo rankas norimai veiklai, kam tas sodas – ganyklų kuo daugiau, šiurpiai bauginanti scena, aišku, simbolizuojanti naujo laiko veržimąsi, drastiškai nesiskaitant su priemonėmis praeičiai nubraukti. Praeitis, dabartis ir ateitis toje pačioje erdvėje neišsitenka.

Antroje romano pusėje dar vienas išdavystės slegiamas veikėjas – Viktoras Radovičius, atsiradęs Anoje kaip bėglys nuo istorijos, galimo suėmimo, draugystės su Aleksejumi Uljanovu (Lenino broliu) dalyvavusiu sąmoksle prieš carą. Palikdama Boriatinskių istoriją, rašytoja daro platų ir išsamų rakursą į visai kitos sferos žmonių gyvenimą: nuo vaikystės iki Aleksejaus subrendimo ir daug žadančio moksle jaunuolio ir Viktoro Radovičiaus – vargo vaiko su tėvo įdiegta didikiška laikysena, prie Sašos šono šilusio ir augusio veik jų šeimoje – plevėsos, lošėjo, tiesiog išdaviko. Draugystės. Geriausio žmogaus pasaulyje. Net eidamas į mirtį, pasirodo, Saša rūpinosi jo saugumu, o jis… jis nutolo nuo Sašos, nieko nežinojo apie jo pastarojo laiko gyvenimą. Išdavikas – draugo brolio, tėvo, be jo mirusio, be jo palaidoto.

Emocionalus daugiasluoksnis šeimos, žmogaus brendimo romanas apie stiprių asmenybių poveikį praeities tradicijoms, vidinius konfliktus dėl maksimalistinių reikalavimų sau ir kaltės dėl savo vertybių išdavystės. Pasakojimas ekspresyvus, tekantis vientisu srautu – nėra įprastinės tiesioginės kalbos skyrybos, apskritai, atrodo, ne skaitai užrašytą kūrinį, bet klausaisi įsijautusio žmogaus porinimo, istorijos lyg sėdint ir pasakotojui, ir klausytojui vienam prieš kitą, visažinės pasakotojos balsas nevengia ne tik vertinimo, bet ir emocionalios raiškos: sušukti, Viešpatie, atkartoti vieną ar kitą žodį, sakinio nuotrupą tarsi užtikrinant pasakyto svarbą. Ironija vaizduojant aukštuomenės gyvenimą, netgi pikta pašaipa ir griežta, natūralistinė kaimo vargų ataskaita. Lyg ir su empatija, bet ir pasipiktinimu. Taigi tradicijas atskleidžiantis, tradicijas griaunantis modernus, rusiška klasika kvepiantis, kalbiškai vaizdus M. Stepnovos romanas.

4,5/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s