W. Mysliwski. Traktatas apie pupelių gliaudymą

Mysliwski, Wieslaw. Traktatas apie pupelių gliaudymą: romanas/ W. Mysliwski; iš lenkų k. vertė Kazys Uscila. – Vilnius: Mintis, 2009. – 399 p.

Žmogaus būties paslaptis

Nors skaitau ne pirmą W. Mysliwskio knygą, nepaliauju stebėtis jo matymo horizontais ir gebėjimu žongliruoti žodžiu. Regis, įveda į gana senoviškos literatūros pasaulį: ir pasakojimo temomis, ir pateikimo būdu – pasakorius ir iš jo lūpų sklindančios visokiausios, iš pirmo žvilgsnio, atsitiktinės istorijos, bet kuo toliau skaitai, tuo junti, kad apie ką bepasakotų šis rašytojas, tai visa apimančios, bedražmogiškos aktualijos, ir laikas – esamas, būtas, būsimas persipina ir tampa vieniu. Nes visa kas – mintys. Ir žodžiai. Ir centre visada žmogus. O žmogus ne tiek ir skiriasi, ne tai kad vakarykštis ar užvakarykštis, ir prieš šimtą, tūkstantį metų: trokšta tų pačių vertybių, verkia dėl panašių skaudulių.

W. Mysliwskio kūriniai jungiasi į vieną bendrą pasakojimą, jie panašūs ne tik stiliumi, bet ir struktūromis: pasakotojo kalbėtojo figūra ir kalbėjimo išeities objektu – šiuo atveju pupelių gliaudymas, prikabintas ir einantis per visą kūrinį kaip siūlas susiuvantis atskirus epizodus ir skyrius į vientisą siuvinį – skiautelių antklodė? Kažkas panašaus – mozaikinis pasakojimas. „Paskutiniame išdalijime“ – sena užrašų knygelė; „Akmuo ant akmens“– kapų rūsys; „Akiratyje“ – sena fotografija. Pasakotojas ir numanomas klausytojas, į kurį kreipiamasi tiesiogiai, o atsakymai tariamai atkartojami taip lyg ir pertraukiant monologą, bet iš tikrųjų visi kūriniai ištisiniai vieno veikėjo monologai. Įspūdis: du susitikę žmonės kalba apie šį bei tą, atrodo pradėdami nuo nereikšmingų, pokalbiui užmegzti reikalingų dalykų, iš jų išvyniojant itin dramatiškus ir skaudžius išgyvenimus. Asociatyvine atmintimi pagrįstas pasakojimas atrodo kaip vėjas, neatspėsi kur link nukryps: čia į vieną pusę, čia jau į kitą, grįžta atgal, užbėga priekin. Ketvirtą W. Mysliwskio knygą skaitau ir vis nesusigaudau, ar tai tikrai atsitiktine eiga besivyniojančios istorijos ar itin apgalvota rašymo maniera, išmoningai paslepiant struktūros siūles.

Buvęs saksofonininkas, gyvenęs užsienyje – kur, nemini, kaip ir nemini, kad protagonistas lenkas ar kitos tautybės, bet numanoma, kad užsienis – Vokietija, o gimtinė – Lenkijos kaimas – susirgęs reumatu grįžo į tėviškę, kur visą kaimą karo metu sudegino, ir jis, vaikas, išlikęs bulvių duobėje gyvas, su skaudžia atmintimi turėjo gyventi ir tarsi įveikti tą palikimą, o kartu ir netektį. Praradęs galimybę groti saksofonu, praradęs ir bet kokį domesį pasauliu, grįžęs į gimtą vietą, kuri kardinaliai pasikeitusi: nei upės, nei jokio statinio buvusio, aišku, ir vietinio žmogaus, gal tik miškas – prižiūri poilsiavietės namelius, tvarką, atnaujina miške palaidotųjų lenteles. Augina šiek tiek pupelių, kurių ir paprašo atvykęs nepažįstamasis, kurias aižant prabėga visas romano vyksmas. Daugiausia jaunystės prisiminimai: nutikimai internatinėje mokykloje, elektriko darbas; pokario statybų specifika su girtavimais ir susitikimai su neįtikėčiausiomis valdžios nužemintomis ir nutremtomis į statybas asmenybėmis: čia prasideda ir pažintis su saksofonu, nuo girtuoklio muzikos mokytojo ir ligoto sandėlininko, palikimu įdavusio jam puikios kokybės muzikos instrumentą. Iš tų asmenų ir ypatingas dėmesys skrybėlėms, ne tik kaip aprangos atributui – tam tikro statuso ir laiko simboliui.

Ko tik nepaliečia gliaudant pupeles: darbai, istorijos, žmogiškosios aistros ir priklausomybės. Čia ir partizanai, su kuriais gyveno surastas duobėje, uždarbiavimas pardavinėjant limonadą traukiniuose, kitų žmonių istorijos: protą dėl meilės praradusi mergina, filosofai, kunigai, muzikantai, atsidūrę statybose ir girtuokliaujantys, o prie gėrimo kai kurie ir per daug apie save pasakojantys; taupymas saksofonui, filmas apie skrybėlę, skrybėlių pardavėjas.

Patys svarbiausi, skaudžiausi pasakotojo išgyvenimai pridengiami šalutiniais kalbėjimais, kaip sakoma, pusė esmės per aplinkui, prie šeimos likimo prieinama daug laiko prisimenant mokyklą, statybos darbus, lyg rimtai, lyg bravūriškai apie jauno žmogaus potyrius, atidžiai stebintis ir lyg lengvai pritampantis, o iš tikrųjų savyje nešiojantis niekam nepasakojamą skaudulį. Nes toks didelis, kad ir nėra kaip pradėti, o ir kitam užversti savo naštą, kaip įvardija skrybėlių pardavėjas, „reikalas tas, kad jūs prasilenkiate su savimi, jei taip pasakius. Jūs praeinate pro save ir neatpažįstate savęs, kad tai jūs.“ 326 p. Bet senatvėje tarsi atsiveria kalbos užtvanka ir žodžiai savaime teka, gliaudant pupeles, kantriai prisidėjus ir nepažįstamajam… Kas tas nepažįstamasis? Nesifotografuojantis, nes nuotraukose nesimatantis nei šešėliu, nei balta dėme. Dvasinis, nematomasis antrininkas? Kita pasakotojo pusė? Iš vienatvės susikurtas lyg matytas, lyg sutiktas, bet niekaip neįvardijamas nepažįstamasis, bet iš tikrųjų tik vaizduotės produktas būčiai palengvinti? Iš vaikystės, iš šeimos, nes, regis, nesiorientuoja tos dienos realybėje, taigi iš amžinybės? Ir veikėjo išpažintis, išsakymas, kas nutiko jam šiame gyvenime? Tarsi atsiskaitymas už nueitą kelią. Ir viskas gliaudant pupeles, lyg ir per jas viskas.

Veriasi ir niūri pokario tikrovė: pasiklausymai, įskundimai, girtuoklystės, pažeminti inteligentai, niekur neradę vietos, tiksliau iš visur išstumti. Jie ir duoda pirmąsias gyvenimo ir muzikos pamokas, o vienas pririša jaunuolį prie knygų.

W. Mysliwskis mėgsta įsikibti, rodos, į niekuo ypatingą buities detalę ir iš jos išvynioti sukrečiančią dramą: skrybėlė, degtukų dėžutė.

Ir istorija nutraukiama įdomiausioj, kulminacinėj vietoj (žiūrint filmą apie skrybėlę, staiga dingsta elektra). O prieš tai užuominomis lyg atsitiktinai apie būsimus svarbiausius pasakojimus: susitikimas kavinėje su Robertu, parvedusiu jį į gimtąsias vietas arba kad ir užsukęs nepažįstamasis – kas jis?

Metafizinis W. Mysliwskio romanas „Traktatas apie pupelių gliaudymą“ – atvertis asociatyvinės atminties metodu į sudėtingus karo ir pokario laiko augusio žmogaus išgyvenimus, jo amžiną skausmą dėl artimųjų likimo, vienatvę, stengimąsi gyventi ir pritapti prie kitų, tuo pačiu savitą ego, prigimtinę trauką prie meno ir stengimąsi suprasti visa ko prasmę. Šį romaną, galima sakyti, taupiausi, tikėdamasi ypatingo potyrio skaitant, persikeliant į šiek tiek ironišką, skausmingą ir liūdną rašytojo kuriamų veikėjų gyvenimą. Suvokiau, pirmiausia, kad visi keturi W. Mysliwskio romanai sukalti ant to paties kurpalio, stiliaus požiūriu panašūs, o ir laikas, problemos liečiamos analogiškos. Tiesa, pasirenkant vis kitus motyvus. Bet visuose veikėjas panašus: vienišas, neitin trokštantis bendrauti, nepasitikintis aplinka, gal ir savimi, švelniai ironiškai žvelgiantis į save ir pasaulį, trokštantis meilės, bet ir bijantis jos, stipriai paveiktas istorijos kataklizmų, dvasinio prado nešėjas, materialiąją tikrovę nesureikšminantis, į gyvenimo pabaigą net atmetantis ar ignoruojantis. Tai ir senamadiškas veikėjas. Toli nuo šiandienos chaoso ir lyderystės problemų. Ir kalba imituojanti šnekamąją, būdingą pasakojamajam žanrui: tiesiog žmogus įsikalba ir vis eina nuo vieno prisiminimo prie kito per savo gyvenimą. Bet „Traktatas apie pupelių gliaudymą“ kažkiek ir nuvylė: panašumu į skaitytas autoriaus knygas, o atrodė, kad vietomis tiesiog nesuvaldytas pasakojimas: knarkimo epizodas, pardavėjas apie skrybėles. „Akiratyje“, kiek pamenu, irgi tokių nukrypimų į šoną buvo nemažai, kad ir pamesto bato istorija, bet jie atrodė prasmingesni ir labiau įtraukiantys. Jeigu reikėtų eilės tvarka suskirstyti skaitytus W. Mysliwskio kūrinius, pirmiausia „Akiratis“, paskui „Akmuo ant akmens“, pakerėjo kitokiu kaimo vaizdavimu negu įprasta lietuviams, labai savitu ir visapusišku veikėju; „Paskutinis išdalijimas“, na, ir „Traktatas apie pupelių gliaudymą“. Tiesa, tokia tvarka ir perskaičiau šias knygas. Gal tiesiog pripratau prie žinomo lenkų rašytojo stiliaus ir jis jau nestebina taip.

4,5/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s