U. Radzevičiūtė. Grožio ir blogio biblioteka

Radzevičiūtė, Undinė. Grožio ir blogio biblioteka/ U. Radzevičiūtė: romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – p. 198

Tamsioji žmogaus ir istorijos pusė

Viena iš „Baden Badeno“ istorijų „Valteris Šulcas“ išplėtota, įvedant gerai žinomus faktus, asmenis, istoriškai atsigręžiant į dvidešimto a. Vokietijoje vykstančius pasikeitimus, tiksliau sakant, makabriškąją visuomenės ir atskirų individų elgesio pusę.

U. Radzevičiūtei būdingas stilius: taiklūs, aštrūs dialogai, neįprasti veikėjai, atida detalėms ir, galima sakyti, tiek tuolaikės, tiek dabartinės visuomenės kritika. Bandant užčiuopti ne tik pūlinius, bet ir priežastis, o ir pasekmes. Tamsioji, naktinė padoraus kultūringo Berlyno pusė.

Berlynas – tai miestas, kuriame galima nuslėpti bet kokį nusikaltimą? Walteris staiga suabejojo savo paties sugalvota tiesa, bet abejojo tik akimirką, iki kol ausyse vėl suskambo Vagneris. p. 35

Protagonistas intelektualas vienišius Walteris apgaubtas manijų: hipochondrikas, kolekcionierius, tam tikra prasme net menininkas, siekiantis nesvarbu kokia kaina – originalumo, kuo unikaliau įrišti paveldėtas senelio Egono knygas. Tiesa, ne aklai – atsižvelgiant į jų temą. Pavyzdinis orientyras – giljotinuoto žmogaus oda įrišta de Sado knyga. Kiek žmogus gali peržengti ribas, siekdamas vadinamojo grožio-meno? Įjunkus į narkotikus fantazija ir norai įgyja drąsos, o skonis aštrumo: tatuiruota žmogaus oda knygų viršeliams – štai kaip nori save įamžinti ekscentriškas, nuo politikos ir realybės atitrūkęs Walteris. Ir kas dar niekieno nesumanyta. Bėda, kad originalumo kaipo neįmanu pasiekti. Save kaip savitą asmenybę vertinantis veikėjas dažnai jaučiasi tik senelio Egono kopija, o ir kiti jame mato būtent Egoną.

Stuktūriškai knyga padalinta atskiromis dalimis, pavadinimais grožio/ blogio pateikiant variacijas, įvardija skirtingus, nuoseklia seka einančius laikotarpius. Ir įtampa auga sulig kiekvienu skyriumi paraleliai istoriniam laikui.

Grožis su lašu bjaurumo 1924

Blogis, slypintis gėryje 1937

Tai ir istorinis Vokietijos laiko akcentų sarkastiškas išdėliojimas: baugiai tiksliai 1937–ieji su užrašu Judes ant durų, ir tvarką, aiškumą mėgstančios Walterio sesers Lotti vyras esesininkas, jos žavėjimasis įvedama tvarka ir grožiu visuomenėje: rasės grynumas, visuomenės valymas, trumpai tariant, absoliutaus grožio siekimas.

Knyga labai lengvai skaitosi, įtraukia, regis, juslėms aštrinti savotiškas siaubo romaniukas. Bet popsui, vargu, ar priskirsi kūrinį su tokiu aktualių dvidešimto a. problemų klausimynu.

Grožis ir blogis – jau net nežinai, ar čia paralelės ar kontrastai, sąvokos iš skirtingų sričių, bet atrodo dera, ėda viena kitą, žiūrint kokiu kampu bus pasuktos. O ir pagrįsti galima bet ką, jei žmogus intelektualus: „Bjaurumas mene – tarsi nusikaltimas mūsų susikurtam idealiajam pasauliui. Todėl mes bjaurumą siejame su blogiu, o grožį – su gėriu, – paaiškino Walteris. p. 19 Tai akivaizdu ir skyrių pavadinimuose. Ar pateisinamas nusikaltimas dėl meno–grožio? Nudirti žmogui odą dėl knygos viršelio? Makabriška ir net skaityti tokių dalykų nesinori. Tiesa, rašytoja nesismulkina ir nepateikia pramoginiam romanui būdingų smulkmenų: kaip, kur – intelektas ir ironija – komedija ir tragedija – moteriškais drabužiais nugarą miestui atsukęs šokantis odadirbys Mausas ir kilpoje kabantis jo kūnas. Bet… Vėl paralelė, jau tikrai jokia priešprieša – tatuiruota žmogaus oda ne bet kokiai knygai – savo turiniu to nusipelniusiai: taigi, atitikmuo formos ir turinio.

– Pirmas, pats svarbiausias, dalykas – parinkti knygai tinkamą odą. Man patinka, kai knygos viršelis pratęsia istoriją, kuri yra aprašyta knygoje. Jei knyga apie ožkas, tai aš ją traukiu ožkos oda. p. 21

„Piktybės gėlės“. „Nusikaltimas ir bausmė“…

Viena ar dvi, trys… dėl meno, kas kad įkvėpto narkotikų („jie padeda lengviau ištverti gyvenimą naujame pasaulyje“ p. 127), kelios gyvybės naikinančios istorijos rutuliojimosi fone, kai dėl „tobulos“ žmonijos – jos įvaizdį irgi kūrė narkotikais apsisvaiginę? – ruošiamasi nužudyti milijonai, nesiskaitant su priemonėmis ir be sentimentų – tai tos kelios nudirtos odos – smulkmena. Makabriški sulyginimai, bet…

– Jei mes meną ir pasaulį kursime pagal vieną tobulą pavyzdį, atsisakydami ir sunaikindami, kas netobula, visą bjaurųjį pasaulį, ir bjaurųjį meną, reiks labai daug naikinti, – pasakė Walteris p. 148

Ar pateisinama dėl meno–grožio žudyti žmogų? O žmoniją? Dėl žmonijos grožio? Patriotizmas ir nusikaltimas. Fašizmas. Jį džiugiai kaip gėrį ir grožį priėmę žmonės. Netgi rašytojai, menininkai. Giunteris Grasas. Rašytoja į vieną idėjinę liniją sustato narkomaną maniaką Walterį ir Giunterį Grassą. Nepasakysi, kad šiaip tik pavardė panaudota: jo gyvenimo ir kūrybos akcentai ne iš piršto laužti. Nežinau, ar man pateikta pozicija toleruotina, galima taip sustatyti ir į vieną krūvą sumesti visokiausių skirtingais matais vertinamų dalykų. Provokacija? Intelektualus žaidimas? Ironija, nihilizmas – moralės nėra, Dievas mirė? O gal mada?

Ar gali žmogus pasipriešinti istorijai? Bando nebent primityvioji, irgi iš Egono paveldėta tarnaitė:

Ji priešinosi progresui ir XX amžiui iš paskutiniųjų, atsukusi jiems nugarą. p. 108

– Mes gyvename tokiu metu, kai mūsų pasaulio apskritai nebeįmanoma vertinti moralės kategorijomis. Be to, moralę labai sunku suderinti su laisve, – pasakė Walteris. – Supranti, laisvė yra vienas amoraliausių dalykų. p 91

Paradoksų knyga, verčianti mąstyti: kategoriškai skirstyti ir vertinti bet kokius dalykus pavojinga, nes taip galima ir pasaulį sunaikinti. Ir iš pirmos raidės, vargu, ar galima pasakyti – žodis skambės gražiai ar bjauriai, juolab jo reikšmės.

– Nuskambės kaip paradoksas, – pasakė Walteris. – bet geriausiai blogis gali pasislėpti gėryje. p. 161

Kaip visada žavi U. Radzevičiūtės gebėjimas intelektualiai, šmaikščiai, ironiškai ir kritiškai pažvelgti, atrodo, į žinomus dalykus, suteikiant jiems neįprastas spalvas, paverčiant paradoksais, priverčiančiais susimąstyti, bet ne prikimšus galvą iki skaudėjimo psichologinių ar dar kokių pasakojimų, smūgiuojant trumpais, tik jai būdingais komizmu ir tragizmu, intelektu, o kartu ir cinizmu aplietais sakiniais. Atrodo, apledėjusiais. Be emocijų ir jokių sentimentų. Išbandant skaitytojo… ką? protą ar kvailumą? Į šį klausimą negaliu atsakyti ir užvertusi „Grožio ir blogio biblioteką“. Tik jaučiu, kad autorė turi galių šaipytis iš tobulų ir netobulų, gražių ir blogų skaitytojų, chaotiško, sunkiai prognozuojamo pasaulio ateities, ir vis dar stebinančios praeities. Juk mes gyvename „epochoje, kai neaišku, kur gėris, o kur blogis.“ p. 185

Vis dėlto nemėgstu gotikinių romanų, juos užvertusi, pasipurtau ir žinau, kad stengsiuosi kuo greičiau pamiršti, o nuo sąmoningo noro pamiršti, įsikerta į atmintį lyg įrėžos – nemalonios, dilgčiojančios.

4, 2/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s