K. Sabaliauskaitė. Silva rerum IV

Sabaliauskaitė, Kristina. Silva rerum IV: romanas/ K. Sabaliauskaitė. – Vilnius: Baltos lankos, 2017. – 399 p.

Istorinė kostiumų drama

Kas su manim negerai, kad net išgirtoji Silva rerum 4–oji dalis nei įtraukė, nei užliūliavo?

Pavargau skaitydama. Įgriso. Kartais mintiju, kad mes neįvertinam savų lietuvių rašytojų, nes jeigu vienas ar kitas kūrinys būtų parašytas angliškai, galbūt jis susilauktų didesnio populiarumo ir įvertinimo. Kaip tas, kaip ten „Tarp pilkų debesų“ . Anokia čia naujiena, aišku, kad taip. Aha, o jeigu „Silva rerum“ nr. 4 būtų užsienio rašytojo? Tikrai būčiau neskaičius, ko gi kankintis, jei ne tai kad nepatinka, daug kuo knyga atgrasi: jau vien nuotykių istorinis žanras man nepriimtinas (kas kad su meno ir kelionių aprašų kaskadom, bet jie kaip svetimkūniai, čiuožimas paviršium: siužetas sau, veikėjas sau, o autorės noras pademonstruoti viską, ką žino apie Gdanską, Paryžių, Londoną, istoriją – beribis; veikėjai ne gyvena tame laike, o eina šalia jo – bent jau protagonistas absoliučiai šių laikų žmogus, net Liudas Vasaris  labiau iš senovės. Na, ir tegul. Jei tik tiek.

Sakinys vingrus, na, suredaguota kiek įmanu, tikrai nekliūva skaitant, bet originalumo stoka, girdėti palyginimai, vaizdumas atkartojant atkartojimus, norom nenorom galvoji, ko gi stengtis dėl ritmo tiek, jeigu raiška – banalybių pilstymas. O veikėjai? Atrodo, kad autorė rašė specialiai tam tikram sluoksniui: kokiam? Na, romantiką mėgstantiems, pasakas, tuos kaip ten trafaretinius meilės romanus: ko tik neprikiša vargšui Ksaverui, jėzuitui, mokslininkui – meilę vyrams, meilę Londono didikei, opiumą, meilę matematikai be matematikos, dvasinių kolizijų nepatiriantis dvasininkas – argi toks kam įdomus? regis, be kompromisų galintis ne mažiau žengti į moralės pašones negu pasaulietis. Ir tas vaizduojamas pasijų pasaulis, na, švelniai tariant, daugiau nei primityvus, ne, sunku patikėti, kad rašytoja taip žongliruojanti istorijos ir meno žiniomis gali taip suprimityvinti vaizduojamus žmones. O ir atlyginama, taip sakant ,veikėjams pagal nuopelnus: pabadauja šiek tiek, pavargsta genialusis mokslininkas, bet jau paskui kad sekas, tai sekas. Egzisitencinės bedražmogiškos problemos, regis, užšaldytos po storu ledu, kad ir pabandoma prašildyti, ledą pratrupinti, bet et, juk tikslas turbūt kitas – meno ir istorijos vingiai ir kaip kažkur autorė išsitarusi, parašyti knygą, kuri patiktų ir gimnazistui, ir dėstytojui, kažin kaip panašiai, vnž. masinį produktą.

Aštuoniolikto a. laiko, papročių, aprangos, architektūros, kelionių, na, visko daug, bet veikėjai kažin kur už tos aplinkos šydo, lyg per rūką sunkiai matomi: vos išlenda, vėl įnardinami į detales detalėles: besidominčiam istorija gal tai ir įdomu, betgi tokiu atveju ne romanai skaitomi.

Protagonistas matematikas jėzuitas Ksaveras iš Milkantų Norvaiša, naujų pažangių pažiūrų žmogus, netrafaretiškai vertinantis santykius tarp žmonių ir su Dievu, keliaujantis per pasaulį – žiauriai įdomu. Pesrpektyvos tokiame veikėjo pasirinkime atskleisti egzsistencinių, filosofinių, istorinių, meno – kokių tik nori dimensijų, regis, neribota. Taip ir yra. Romanas turtingas, visko daug, bet po tuo daug – protagonistas užkasamas kaip po spalvotų rudeninių lapų krūva, bando išlįsti, išlenda, bet ir vėl užkapstomas. Kas gi yra Ksaveras Norvaiša? Detalė. Ne gyvas žmogus, pulsuojantis mintimis, per tas mintis skleidžiantis istorijai ir meno aplinkai, atvirkščiai – detalė, nei svarbi, nei reikšminga, netgi nelabai žmogiška – ritė, kad galėtų ant jos suktis, atrodo, viskas, ką autorei pavyko sužinoti apie to laiko specifiką. Ritė kaip šerdis, bet ji, apvyniota per storai, tampa labiau numanoma nei realiai matoma.

Labiausiai įstrigęs epizodas ne vaizdžiai aprašyti miestai, jų papročiai, kelionių įspūdžiai, ir tikrai ne meilės scenos, kurios, manau, rašytojai ne itin pavyksta – atsiplėšti nuo banalumo ir perspaudimo nėra paprasta – žmogiškąsios būties peripetijas atskleidžiantis epizodas: protagonisto apsilankymas po daugelio metų savo namuose. Toks pats engėjas, nors ir paliegęs tėvas, neatpažįstamai susenęs brolis, sesuo ir Ksavero refleksija juos stebint. Nieko ypatingo, sakysit, aišku, bet pajunti dėmesį veikėjams, jų emocijoms, o ir būdingus dalykus ne tik jiems, bet bedražmogiškąja prasme.

Per visą tekstą vertinantis kūrėjos balsas: dažnai ironiškas, net sarkastiškas, neduodantis patikėti istorijos peripetijose klaidžiojančių veikėjų tikrumu – visažinis balsas nuolat primena: tai tik už virvučių traukomos marionetės.

Pirmą dalį, pamenu, skaičiau su nuostaba – savitas stilius, na, ir kažkaip visa nauja, netikėta, nors tikrai nebuvo knyga, kurią atsidėjau į lentyną kaip visam gyvenimui; antra nuvylė, nors labai laukiau – domino maro laikotarpis Vilniuje, o kad buvau daug ta tema skaičius istorijos veikalų, tarp kitko, kurie įtraukė labiau negu fiction su intrigom ir specialiai kurtom fantazijom – taigi tiesiog antroje dalyje radau tik šiek tiek istorijos ir paaugliams skirtą siužetą, bet knyga skaitėsi; trečioji – neskaityta dar, gal, kai nieko nebeturėsiu po ranka, o kad ir lietuvių autorės, tai lyg ir smalsa retkarčiais pabunda; ketvirtoji – autorės įdėta labai daug darbo, na, bet ir gerbėjų daugybė, o tokių kaip aš, kai romanas, atrodo, tik šiaip sau – gal vienetai, juk net bibliotekose eilės skaitytojų prie K. Sabaliauskaitės knygų. Gal iš viso nemėgstu istorinių? Gal.  „Adriano memuarai“…

Vertinimas: 3, 4/ 5

3 komentarai “K. Sabaliauskaitė. Silva rerum IV

  1. Na žinot, o man nuostabios Sabaliauskaitės knygos ir neneigsiu ir tikrai nematau jose nieko prasto, gal jos ne kiekvienam

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s