J. Steinbeck. Apie peles ir žmones

Steinbeck, John. Apie peles ir žmones: apysaka/ J. Steinbeck; iš anglų k. vertė Virgilijus Čepliejus. – Vilnius: Jotema, 2019. – 128 p.

Negailestinga realybės fiksacija

John Steinbeck (1902 – 1968) garsus, daugelio visame pasaulyje žinomų knygų („Rūstybės kekės“, 1939, „Mūsų nerimo žiema“, 1961) autorius, 1962 metais apdovanotas Nobelio premija už literatūrą.

„Apie peles ir žmones“ – klasikinis lakoniškai ir tiksliai, be išplėstų reminiscensijų, užaštrinto psichologizmo papasakotas kūrinys, kur, rodos, iš itin paprastų, vargingų žmonių gan trumpo gyvenimo etapo plūsteli į skaitytoją skaudi ir neabejotinai tikra likimo padiktuota drama. Du visiškai skirtingi vyriškiai: žemo ūgio išmintingas Džordžas ir stambus, stiprus, atsilikusio proto milžinas Levis, surišti bedro vaikystės laiko ir atsiradusio artumo, uždarbiauja krizės metu Kalifornijos ūkiuose. Bėda, kad ir kaip bando globoti ir mokyti atsargumo Lenį Džordžas, vis tiek įvyksta nesusipratimai ir jie vis turi bėgti iš vieno ūkio ir ieškotis darbo kitur.

Tai išgrynintas realistinis kūrinys apie mažą, paribio žmogų, galima sakyti, pusė esmės pasakoma žodžiais, bet kita pusė, jei ne daugiau – lieka tarp eilučių, ir baugiai įtaigiai įsiskverbia į skaitytojo sąmonę: žmogus – likimo žaislas, kai nelabai pats gali ką pakeisti, nebent savo ir kitų dalią palengvinti svajonėmis apie šviesesnį rytojų. O ta trokštama ateitis, nuo kurios vos nealpsta jau įsivaizduojant ją, tokia elementari, kad darosi graudu:

– Gerai, ten bus dešimt akrų, – pradėjo Džordžas. – Stovės nedidelis malūnas. Bus trobelė, aptvaras vištoms. Turėsim virtuvę, daržą, vyšnių, obelų, persikų, abrikosų, riešutų, vaiskrūmių. Pasisėsim liucernos, turėsim daug vandens jai laistyti. Bus aptvaras kiaulėms…

– Ir triušių, Džordžai. p. 68

J. Steinbeck pats dirbęs rančose, atrodo, iki smulkmenų išmano jų specifiką, tarp visai svetimų būrin susirinkusių iš skirtingų vietų darbininkų tvyrančią psichologinę atmosferą, jų darbus, pasilinksminimus, vyriškus apsistumdymus ir draugystę, kas be ko.

1937 m. išleistą „Apie peles ir žmones“ rašytojas konstravo ir kaip apysaką, ir kaip pjesę, kad būtų galima ir suvaidinti, ir perskaityti kaip prozos kūrinį. Sudarytas iš trijų veiksmų po du skyrius, pagrindinis krūvis veikėjų dialogams ir gan tikslių situacijų aplinkos aprašymui.

Steinbeckas iš pradžių pavadino „Something That Happened“ (knygos įvykius įvardindamas „kažkuo, kas įvyko“, nes niekas negali būti kaltinamas dėl atsitikusios tragedijos). Tačiau pavadinimą jis pakeitė perskaitęs Roberto Burnso eilėraštį „Pelei“. Burnso eilėraštis pasakoja apie apgailestavimą, kurį pasakotojas jaučia, kad ardamas savo lauką sugriovė pelės namus.

Kūrinys nedidelis, bet jo jėga netenka abejoti. Temų gausa ir keliamų problemų svarba aktuali ne tik tuomečiui laikui – verčia susimąstyti ir šiuolaikinį žmogų apie dalykus, kurie skaudūs ir dabar, kaipo psichiškai nesveiko žmogaus likimas, jo integracija į bendruomenę; draugystė ir vienatvė.

Du kardinaliai skirtingų gebėjimų vyrai yra ne tik artimi, bet ir atrama vienas kitam svetimame pasaulyje, nors, atrodo, išmintingajam Džordžui protiškai atsilikęs Lenis – našta, apsunkinanti ir trukdanti užsidirbti. Bet Lenis Džordžui irgi reikalingas. Atsakomybė ir rūpinimasis Leniu, neleidžia jam tapti panašiu į daugumą pavienių darbininkų: kiek uždirba, lengvai išleidžia pragerdami, viešnamiuose ir tarsi tiesiog slenka per gyvenimą kaip papuola. Ne tik sunkus, itin mažai apmokamas darbas, prastas maistas, visiškas priklausymas nuo šeimininkų daro samdomo darbininko dalią sunkią ir beviltišką, bet ir vienatvė.

– Tokie vaikinai kaip mes, kurie dirba fermose, yra patys vienišiausi pasaulyje. Jie neturi šeimos. Jie neturi savo namų. Ateina į fermą, užsidirba pinigo, paskui mauna į miestą jo prašvilpti, o prašvilpę, žiūrėk jau lenkia nugarą kitoje fermoje. Jie neturi ateities, apie kurią galėtų galvoti.

Lenis tiesiog švytėjo.

– Taip, taip, tikrai. O dabar papasakok apie mudu.

Džordžas ėmė pasakoti toliau:

– Bet mums yra kitaip. Mudu turim ateitį. Mudu turim su kuo pasišnekėti, su tokiais žmonėmis, kuriems mes rūpim. Mums nereikia tupėti kokiame nors bare, nes mudu turim kur nueiti. Jei tie kiti vaikinai patenka į kaliūzę, tai gali ten ir supūti, nes visiems ant jų nusispjauti. Bet ne ant mūsų.

Tada įsikišo Lenis:

– Bet ne ant mūsų! O kodėl? Todėl… todėl, kad tu turi rūpintis manimi, o aš turiu rūpintis tavim, štai kodėl… p. 19

Regis, nieko ypatingo, suaugusio ir vaiko didaktinis dialogas, bet jau nuo pirmų puslapių knyga apgaubia nerimo nuojauta, telkiasi kaip debesys prieš audrą negandą pranašaujanti atmosfera: pilka, niūri, su vis įsiterpiančiomis agresijos ir įspėjimo detalėmis: provokuojantis agresyvus šeimininko sūnus; lyg be vietos besiblaškanti kekšę primenanti įžūli ir kasdieniu nuobodžiu neįgalinti kvėpuoti jo žmona, nesuprasi, gretinasi prie svetimų ar erzina vyrą, darbininkus, bet – provokuojanti. Berankio nusenusio darbininko nukaršusio šuns nužudymas – dvokė mat, trukdė kitiems; atskirtas nuo visų, į knygas vienatvėj įsikibęs juodaodis, neturintis teisės užeiti į kitų kambarį, o tie kiti į jo – odos spalva.

Ir tokioj nieko gero nežadančioj atmosferoj didžioji svajonė – turėti savus namus ir nuo nieko nepriklausyti – ne tik silpnapročiui Leniui išsigelbėjimo raktas, už jos įsikimba ir šuns netekęs, suvokiantis ir savo paties likimą kaip šuns – tuoj bus atstumtas ir išvytas kaip nereikalingas, senas darbininkas, o netyčia sužinojęs – ir juodaodis, turbūt visi įsikibtų į tą patį melą/nemelą – bet bent jau kažką. Kažką, kas įneštų šviesos.

Veikėjų – fermos darbininkų – paminima tokiam trumpame kūrinyje nemažai, bet visi individualūs, regis, atskleista jų esmė:  nors ir įsimintini, bet palikta ir juos gaubianti paslaptis – jie atsiskleidžia siaurame kontekste, nors labai žmogiški, tikri, bet kartu ir autoriaus įrankiai sugalvotam tikslui pasiekti: gražuolis, autoritetą visiems turintis arklininkas, supratingas ir draugiškas, bet nesubanalintas suteikiant jam vien teigiamas savybes, tiesiog gyvenimiškai išmintingas artimas Džordžui; karštakošis, mušeika ir pavyduolis Garbanius, šokinėjantis prieš silpnesnius ir, regis, tiesiog iš dyko buvimo. Ir moteris. Vienintelė. Garbaniaus žmona, lyg nerimta, lyg laisvo elgesio, lyg nepaisanti to meto moteriai primestų elgesio normų – o gal naivi ir vaikiška. Kas ji, iš tikrųjų ir nesvarbu – ji tiesiog reikalinga, kad įvyktų tai, kas įvyksta, kad pilnutinai atsiskleistų protagonistų Lenio ir Džordžo tapatybės, jų moralinis imperatyvas.

Apysaka „Apie peles ir žmones“, vos pasirodžiusi 1937 metais, tapo viena iš labiausiai iššūkių kelianičų knygų: dėl nešvankybių; liguistų ir slegiančių temų; tariamo autoriaus antiverslinio požiūrio; afroamerikiečių menkinimo; nepagarbos moterims ir sutrikusio vystymosi žmonėms. Bet knyga išlaikė kritiką ir priešpriešas, tapusi klasika ir vertinama kaip vienas iš geriausių J. Steinbeck kūrinių, berods įtrauktas ir į mokyklines programas Amerikoje.

Vertinimas: 5/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s